Gerbiama Laima Mertiniene, Audrone Usoniene visi Algirdo Brazausko artimieji, gerbiamas Seimo pirmininke, gerbiami Seimo nariai, kolegos signatarai, svečiai.
Atgimimo laikais viena populiariausių knygų Lietuvoje buvo Juozo Urbšio, nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro, prisiminimų knyga „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“. Norėčiau pacituoti reikšmingą ištrauką iš jos – apie J. Urbšio pokalbį su Josifu Stalinu Kremliuje. J. Stalino mūsų užsienio reikalų ministras paklausė: ar tikrai sąjunginės respublikos norėdamos gali išeiti iš Tarybų Sąjungos sudėties? J. Stalino atsakymas: taip, panorėjusios gali; bet kiekvienoje iš jų tam ir yra Komunistų partija, kad jos niekad to nepanorėtų.
Ir, vis dėlto, susiklosčius palankioms istorinėms aplinkybėms, atsirado partija, kuri to panorėjo, jausdama tautos valią. Tie, kurie domisi praeities įvykiais, žino, kad vienas iš reikšmingiausių žygių Lietuvos kelyje į Nepriklausomybę buvo A. Brazausko vadovaujamos Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimas nuo Maskvos, nuo TSKP. Tuo žingsniu buvo ne tik nutraukta grandinė, kuri laikė Lietuvą pririštą prie Rusijos, bet ir suduotas galingas smūgis visai tarybinei imperijai. O A. Brazauskas daugelio Lietuvos žmonių akyse nuo to laiko tapo didžiavyriu.
Kurti, statyti, ūkiškai žvelgti į gyvenimo iššūkius A. Brazauskui buvo tiesiog įgimta, tėvų įskiepyta. Kaip niekas kitas jis artimai pažinojo daugybę išmanančių ir energingų Lietuvos žmonių, gebėjo papasakoti apie kiekvieną stambesnę gamyklą, statybą, magistralę, žemės ūkio įmonę. Todėl jis priimdavo sprendimus ne tik pagal pateiktus jam duomenis, patarimus, bet ir pasitelkdamas savo didžiulį patyrimą. Statybininkas ne tik pagal profesiją, bet ir pagal pašaukimą, jis buvo statytojas, o ne griovėjas, vienytojas, o ne skaldytojas, ne neapykantos, o geranoriškumo skleidėjas.
Brazauskas šalies vairą 1993-aisias metais perėmė siaučiant susipriešinimo vėtroms, kai valstybės laivas siūbavo ir net grėsė apvirsti. Bet jis neskirstė žmonių į laimėtojus ir pralaimėtojus, jis buvo linkęs kalbėtis su visais, ieškoti santarvės. Po penkerių jo prezidentavimo metų Lietuva sustiprėjo tiek viduje, tiek santykiuose su užsieniu. O svarbiausia, ženkliai apsilpo, nors, deja, ir neišnyko, vidinė konfrontacija tarp žmonių ir jų grupių. Ne veltui tuo metu jau sugrįžę į valdžią konservatoriai Seime ir jų aukščiausi vadovai įkalbinėjo A. Brazauską kandidatuoti dar vienai prezidentinei kadencijai.
Man teko talkinti A. Brazauskui, kai jis, tapęs Prezidentu, perėmė užsienio politikos vairą, o patirties toje srityje nedaug teturėjo. Ir čia jis parodė strateginį išmanymą apie ką jau kalbėjo Gediminas Kirkilas, jau 1993 m. kalboje Vilniaus universitete Prezidentas nustatė pagrindinę Lietuvos užsienio politikos kryptį: pilnateisis dalyvavimas Europos politinėse, ekonominėse ir saugumo struktūrose, plius santykių normalizavimas su kaimyninėmis valstybėmis – netrukus išties, žymiai pagerėjo santykiai ne tik su Lenkija, bet ir su Rusija, Baltarusija, na, o su tokia svarbia Lietuvai valstybe kaip Izraelis, santykius su ja temdė praeities šešėliai irgi pavyko pasiekti proveržį.
Jis, kaip Prezidentas, darė pirmus žingsnius Europos Sąjungos ir NATO kryptimi, o jau kaip premjeras po 10 metų pasirašė stojimo į tas organizacijas dokumentus.
Dabar, kai tarptautinė padėtis dramatiškai paaštrėjo, priklausymas dviem galingiem aljansams suteikia Lietuvai galimybę gana tvirtai žvelgti į ateitį, tuo labiau kad ir mūsų šalis sustiprino gynybinius pajėgumus. Dažnai pagalvoju: kaip šiandien į tuos padidėjusius pavojus žvelgtų A. Brazauskas. Čia, be abejo, gali būti skirtingų nuomonių. Mano įsitikinimu, jis dėtų visas pastangas, kad sumažintų konfrontaciją, prisidėtų prie labai nelengvų kompromisinių sprendimų paieškos, veikdamas ryžtingai ir principingai, elgtųsi taip, kaip buvo įpratęs, kaip elgėsi jo buvusi kolegė Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Francua Olandas, sugebėję sustabdyti didelio masto kovas tarp ginančių savo Tėvynę ukrainiečių ir Rusijos palaikomų separatistų.
Profesorius Justinas Karosas, filosofas, daug metų praleidęs šioje salėje kaip Seimo narys, yra rašęs: „Naujieji mūsų politiniai patriotai kaip velnias kryžiaus bijojo tos paprastos tiesos, kurios jie ir iš savo patyrimo negalėjo nežinoti: o būtent – kolaboravimo sąvoka praranda savo neigiamą prasmę tada ir tiek, kada ir kiek jis – kolaboravimas – tampa būtina tautos gyvastį saugančia sąlyga“. Toks filosofinis, bet, sakyčiau, taiklus pasakymas. Ne visi, bet labai, labai daug Lietuvos žmonių – inžinierių, mokytojų, gydytojų, žemdirbių, menininkų, įvairiausių profesijų atstovų, gyvenusių ir dirbusių ilgais okupacijos dešimtmečiais – jų yra, esu tikras, ir šioje salėje – kartu su A. Brazausku galėtų pakartoti: ir tada dirbome Lietuvai. Žinoma, ypatingos pagarbos verta ta nedidelė mažuma, kuri tuomet ne tik dirbo Lietuvai, bet ir skleidė tiesos žodį, kovojo, rizikavo laisve ir buvo kalinami iki pat perestroikos laikų.
Brazauskas – tai jungtis tarp dviejų skirtingų, lyg ir nesuderinamų Lietuvos istorijos epochų. Tuo jis unikalus. Pirmasis Lietuvos žmonių rinktas Prezidentas. Jis užėmė aukščiausius postus ir anoje, ir šioje Lietuvoje, tuo sujungdamas priklausomą ir nepriklausomą Lietuvą į nedalomą Tėvynę, neleisdamas skirstyti žmonių į atsivilkusius „iš praeities“ ir nužengusius „iš ateities“.
Baigdamas pažymėsiu, kad visad žavėjausi A. Brazausko gebėjimu bendrauti su jaunąja vis gausėjančia savo šeimos karta: dukros, vėliau ir vaikaičiai, ir provaikaičiai. Reguliavos, sekmadieninės sueigos su pasidalinimu naujienomis iš šeimos gyvenimo, mokslo ir kitų reikalų, neabejoju, prisidėjo prie to, kad dabar jau 14 jo palikuonių auga padoriais, darbščiais žmonėmis. Jau išaugo kai kurie, žinoma.
Brazauskas buvo nuoširdus, jautrus kitų nelaimėms, paprastas žmogus – be abejo, kaip ir kiekvienas su savo trūkumais ir silpnybėmis, klaidomis. Kartu jis sugebėjo daryti didžius ir ilgam išliekančius darbus Lietuvai. ačiū.