2019 m. liepos 3 d. pranešimas žiniasklaidai
Seimo Žmogaus teisių komitetas (ŽTK) liepos 3 d., tęsdamas parlamentinę kontrolę dėl kovos su smurtu artimoje aplinkoje, surengė diskusiją „Smurtas artimoje aplinkoje: prevencija, apsauga, pagalba, bendradarbiavimas“. Diskusiją iniciavo asociacija Moterų informacijos centras. Renginyje siekta identifikuoti kovos su smurtu artimoje aplinkoje problemas ir ieškoti efektyvių problemų sprendimų būdų. Diskusijos metu buvo apžvelgti Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai šioje srityje, aptarti kitų ES šalių pasiteisinusi praktika.
Komiteto narė Viktorija Čmilytė-Nielsen pažymėjo, kad komitetas šiuo metu ieško būdų, kaip teisinėmis priemonėmis užkardyti ne tik fizinį, tačiau ir sunkiai įrodomą psichologinį smurtą. Politikė pristatė komiteto iniciatyva sudarytos darbo grupės diskusijas dėl persekiojimo, kaip nusikalstamos veikos, įtvirtinimo įstatymu. Komiteto pirmininkas Valerijus Simulikas atkreipė dėmesį į tai, kad teisėsaugos pareigūnai, atsakingi už priemones po to, kai jau gautas pranešimas apie smurtą, sako, kad viskas yra gerai, teisės aktų keisti nereikia. Komiteto pirmininkas stebėjosi: „gerbiamieji, kodėl smurto aukos ne visada apsaugotos, pradedant smurtautojo atskyrimu, baigiant kita visapuse pagalba aukai?“
Apie esamus pagalbos nukentėjusiam nuo smurto artimoje aplinkoje iššūkius kalbėjo policijos, pagalbos moterims organizacijų, socialinių inovacijų atstovai. Dominuojančiomis problemomis įvardyti smurto artimoje aplinkoje augančių vaikų klausimai – nekorektiški sprendimai, kai reikia spręsti situacijas dėl vaiko teisių pažeidimų ir užkardyti smurto artimoje aplinkoje atvejus. Įvardytas ir pareigūnų empatijos trūkumas smurtą patyrusiam asmeniui. Dažnai pareigūnų nėra suprantami smurto padariniai asmens psichikai – atsiradusi aukos priklausomybė nuo smurtautojo nulemia, kad auka neįsivaizduoja savo gyvenimo be smurtautojo, todėl keičia parodymus, prašo, kad smurtautojas būtų sugrąžintas į bendrus namus. Dar viena įvardyta problema – visuomenėje trūksta šimtaprocentinio nepakantumo smurtui, nėra pakankamai pasitikima teisės aktais valstybės garantuojama sistemine pagalba smurto atvejais.
Dr. Giedrė Purvaneckienė pristatė gyventojų apklausos tyrimą, kuris liudija, kad 60 proc. smurtą patyrusių moterų nesikreipia pagalbos.
KUR KREIPĖSI PAGALBOS (N=202), proc. - pridedamas 1 pav.
Tik 76 proc. respondentų teigia, kad negalima pateisinti jokio smurto. Pasak dr. G. Purvaneckienės, ekonominį smurtą dažniau pateisino aukštesnes pajamas gaunantys ir miesto gyventojai, o fizinį smurtą kai kuriais atvejais dažniau linkę pateisinti kaimo gyventojai.
TAM TIKROSE SITUACIJOSE RESPONDENTAI PATEISINTŲ IR ATLEISTŲ ŠIŲ RŪŠIŲ SMURTĄ, proc. - pridedamas 2 pav.
SVARBIAUSI PASTEBĖJIMAI
19 proc. Lietuvos gyventojų (25 proc. moterų ir 13 proc. vyrų) pasisakė patyrę smurtą artimoje aplinkoje.
Vyrai dažniausiai patiria smurtą nuo tėvų (47 proc. nukentėjusių), o moterys – nuo esamų ir buvusių sutuoktinių ar sugyventinių (70 proc.).
Pagalbos niekur nesikreipė 60 proc. nukentėjusiųjų, į policiją kreipėsi tik 14 proc.
70 proc. apklaustųjų patartų artimam žmogui, patyrusiam smurtą artimoje aplinkoje, kreiptis į policiją, 20 proc. – į moterų NVO.
Lietuvos gyventojai mano, kad dažiausiai smurtą artimoje aplinkoje patiria moterys (69 proc.) ir vaikai (62 proc.).
Absoliuti dauguma respondentų laiko smurtą artimoje aplinkoje nepateisinamu dalyku, tačiau tam tikrose situacijose 17 proc. respondentų pateisintų kai kurių rūšių smurtą.
Diskusijos pabaigoje buvo perskaitytas memorandumas, kuriuo siūloma didinti visuomenės ir dirbančiųjų kovoje su smurtu artimoje aplinkoje asmenų informuotumą apie smurto priežastis, šio reiškinio vystymosi ypatumus, pasekmes visuomenei; užtikrinti koordinuotus institucijų veiksmus kovoje su smurtu artimoje aplinkoje, skatinti smurto artimoje aplinkoje formų atpažinimą.