Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi, byloja sena lietuvių patarlė. Gaila, kad šią protėvių išmintį užmiršo profesionalūs „duobkasiai“ – valstybės politikai, kurie be tarpusavio rietenų tesugeba tik karts nuo karto Lietuvos žmonėms kokią šunybę iškrėsti. Pavyzdžiui, Seimo valdančiųjų flagmano Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė kartu su „valstiete“ Aušra Papirtiene užsimojo pagadinti kraują dirbančiųjų teises ginančioms profesinėms sąjungoms. Sumanymo esmė paprasta ir įžūli: buldozeriu prastumti naujas Darbo kodekso pataisas, kurios dar smarkiau suvaržytų profesines sąjungas, galinčias nacionaliniu lygmeniu atstovauti dirbančiųjų interesams derybose su Vyriausybe dėl geresnių darbo sąlygų.  Šiandien vykusiame Lietuvos Respublikos trišalės tarybos posėdyje, atmetus Socialinės apsaugos ir darbo viceministrės Eglės Radišauskienės demagogiją, paaiškėjo, kad aukštesni kriterijai reikalingi tik tam, jog iš derybų būtų eliminuotos principingumu garsėjančios organizacijos, paliekant tik klusniai pagal Vyriausybės dūdelę šokančias ir valdantiesiems  keliaklupsčiaujančias profesines sąjungas, kurios išsilaiko ne iš nario mokesčio, o verčiasi komercine veikla. Absurdiškiausio kriterijaus titulą galėjo laimėti super reikalavimas nacionalinio lygmens profesinei sąjungai turėti nustatytą kiekį darbuotojų su tokiu atlyginimu, kurio labai pavydėtų dauguma valstybės skriaudžiami socialiniai ar medicinos darbuotojai. Toks reikalavimas yra niekas kitas, kaip geriausias oligarchinės valstybės tradicijas atitinkantis turto cenzas.  Ir tik Lietuvos profesinei sąjungai „Sandrauga“ ryžtingai pasipriešinus, buvo nugesinti politikų ir atostogauti skubančių biurokratų planai. Tačiau kitas sveikam protui prieštaraujantis ir profesinių sąjungų laisvę varžantis kriterijus – nurodymas turėti ne mažiau 10 proc. visų Lietuvos profsąjungoms priklausančių darbuotojų - dėl atskirų profsąjungų troškimo susirinkti trupinius nuo Vyriausybės stalo, liko projekte.

Panašu, kad blogų tradicijų kurstomas Vyriausybės karas prieš dirbančiuosius ir profesines sąjungas tęsiasi. Prasidėjo jis seniai, dar vergiškąjį Darbo kodeksą „stūmusio“ premjero Algirdo Butkevičiaus laikais, tačiau žinome, kad  karas jam baigėsi liūdnai: žmonių nemylėjęs politikas, praradęs ir premjero postą, ir partiją, liko prie suskilusios geldos. Iš Algirdo Butkevičiaus klaidų turėjęs pasimokyti premjeras ir jo pasekėjai, panašu, nėra labai gabūs mokiniai, nes negalvodami lipa ant to paties grėblio.