Tinklalaidėje „Seimo dažnis“ – apie (ne)pasitikėjimo parlamentu priežastis ir perspektyvas ateityje

Tinklalaidėje „Seimo dažnis“ sociologas Vladas Gaidys, politologas Alvidas Lukošaitis ir komunikacijos ekspertė Orijana Mašalė diskutavo apie visuomenės (ne)pasitikėjimo Seimu priežastis, parlamento instituciją, politikos personalizaciją bei apie tai, ką būtina keisti, kad visuomenės pasitikėjimas įstatymų leidžiamąja institucija padidėtų. Pašnekovus kalbino Informacijos ir komunikacijos departamento direktorė Rūta Petaraitienė.

Laba diena, „Seimo dažnio“ klausytojai, pašnekovai. Pirmiausia, klausimą norėčiau užduoti gerbiamajam Vladui. Gal galėtumėte pasidalyti naujausių paskutiniųjų apklausų duomenimis ir atsakyti, koks visgi šiuo metu yra (ne)pasitikėjimo Seimu, kaip institucija, lygis?

(V. Gaidys) Kalbant apie šių metų rugsėjo mėnesį, 12 proc. rinkėjų pasitiki Seimu, virš 50 proc. – ne. Tai nėra išskirtinis rodiklis, panaši situacija buvo ir praėjusį mėnesį, ir prieš metus. Seimo reitingai gana stabilūs.

Lyginant statistiką nuo Nepriklausomybės atkūrimo, ar buvo metas, kai žmonės labiau pasitikėjo Seimu?

 

(V. Gaidys) Taip, 1990-aisiais pasitikėjimas Aukščiausiąja Taryba buvo gana didelis. Vėliau pasikliovimas Seimo institucija krito, išskyrus atvejį, kai vyko Prezidento apkaltos procesas. Tuomet Seimo reitingai augo. Pasitikėjimo minimumą Seimas buvo pasiekęs praėjusios ekonominės krizės metu, jis siekė vos 5–6 proc. Jau 5–6 metai, kai reitingų rodiklis stabilus – apie 12 proc.

(A. Lukošaitis) Jei galima, papildysiu. Pats aukščiausias pasitikėjimas Seimu buvo pastebimas po Sausio 13-osios įvykių, 1991-aisiais, bene 86 proc.

Kaip jūs manote, kodėl Seimu taip nepasitikima? Gal pasaulyje taip pat pastebima panaši tendencija?

 

(V. Gaidys) Parlamentas nėra mėgiamiausia žmonių institucija. Pats žodis „parlamentas“ asocijuojamas su kalbėjimu. Yra šalys, tarkim, Skandinavijos ar Vakarų, kaip Nyderlandai, Liuksemburgas, kuriose (žinoma, priklausomai nuo politinio ciklo fazės) parlamentu pasitikima. Pietuose, pavyzdžiui, Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, Izraelyje į parlamentų veiklą žiūrima ne itin palankiai. Pagal „Eurobarometro“ duomenis Lietuva niekuo pasigirti negali: prieš pandemiją užėmė paskutinę vietą.

Lyginant su Prezidento institucija, pastarąja pasitikėjimas būna gerokai aukštesnis, kodėl?

 

(V. Gaidys) Pasitikėjimas Prezidentu paprastai būna labai aukštas. Jis – tiesiogiai išrinktas žmogus. Nepasitikėjimas Seimu – jo prigimtis. Retoje šalyje galima aptikti daugumą šiai institucijai palankių žmonių. Kai nepatenkintų Seimu tautiečių buvo paklausta, kodėl jūs nepasitikite minėtąja institucija, 29 proc. apklaustųjų atsakė, esą seimūnai – savanaudžiai, ginantys savo interesus, 22 proc. teigė, kad jie – melagiai, nevykdantys pažadų, 20proc. buvo įsitikinę – Seimo nariams nerūpi paprastų žmonių nuomonė, 14 proc. manė, kad priimami netinkami įstatymai, 10 proc. apklaustųjų pasisakė, kad valdininkai nieko nedirba, nelanko posėdžių, daug kalba, mažai daro, taip pat 10 proc. teigė, jog Seime gausu nesutarimų, skandalų, 6–7 proc. respondentų įsitikinę, kad blogėja gyvenimo kokybė, na ir likę 8 proc. mano, kad Seime veši korupcija. Žodžiu, virš Seimo – tik dangus, seimūnai ką nori, tą daro. Tokia yra daugumos pozicija.

(O. Mašalė) Vladai, norėčiau jūsų paklausti, kaip rodikliai kinta vadinamojo ,,medaus mėnesio“ metu, kai išrenkamas naujas parlamentas?

(V. Gaidys) Pasitikėjimo rodiklis pakyla nežymiai, veikiau nukrenta nepasitikėjimo lygis. Po praeitų rinkimų nepasitikėjimo Seimu rodiklis sumažėjo bene 20 proc. „Medaus mėnuo“ nėra jau toks reikšmingas fenomenas. Per 20 metų nebuvo nė vienos dienos, kad pasitikėjimas būtų aukštesnis, o, tarkim, kalbant apie Vyriausybę, tokių išimčių buvo.

(A. Lukošaitis) Aš papildyčiau: pasitikėjimas „medaus mėnesio“ metu padidėja maždaug 10 punktų, bet rodiklis aukštumoje nesilaiko ilgai, tik apie 4–5 mėnesius. Vėliau vyksta reversas, viskas grįžta į buvusias pozicijas. Rinkėjų viltis, tikėjimas rusena ne ilgai, to priežastys slypi gana giliai. Žmonių pasitikėjimas yra labai rezervuotas, saikingas. Parlamentas – sudėtinga institucija. Žmogui daug paprasčiau išreikšti savo poziciją policijos, ugniagesių gelbėtojų veiklos atžvilgiu. Ne kiekvienam suprasti įvairias parlamentą apimančias funkcijas, kompetencijas, įgaliojimus.

Žmonių paklausus, jie atsako, na koks gi Seime darbas: ranką pakėlė, pasisakė ir baigta.

 

(A. Lukošaitis) Dauguma piliečių apie politiką, kaip ir apie krepšinį, kažkiek išmano, tačiau jų žinios – gana paviršutiniškos. Artėja svarbus įvykis – Seimo rinkimai, o rinkėjų aktyvumo statistika, lyginant su brandžiomis Europos demokratinėmis valstybėmis, nedžiugina. Tai užprogramuoja tam tikrą santykį su parlamentu. Daugiau nei pusės rinkėjų nedalyvavimas rinkimuose gali reikšti du dalykus: arba jie tiesiog abejingi, arba netiki institucija. Svarbus, neraminantis momentas, apie kurį pradėjo kalbėti Vladas, yra, jog suskirsčius Europos šalis pagal pasitikėjimo parlamentais rodiklius, Lietuva patenka į tą grupę valstybių, kuriose piliečiai mažiausiai pasitiki Seimu. Kartu su Lietuvos tautiečiais panašiai pozicijai atstovauja ir Latvijos, Kroatijos, Bulgarijos gyventojai – tai būtų maždaug 10–20 nuošimčių pasitikinčiųjų. Nerimą visgi kelia tai, kad žemas pasitikėjimas Seimu trunka ilgą laiką, be pakilimo prošvaisčių. Yra šalių, kurios kažkada aptariamu aspektu buvo panašios į Lietuvą, tarkim Lenkija, Rumunija, bet jos dėl tam tikrų priežasčių nebepriklauso mažo rinkėjų pasitikėjimo parlamentu valstybių grupei.

Ką esminio padarė šios šalys?

 

(A. Lukošaitis) Jaučiu, kad pradėjau kalbėti sudėtingai, bet apskritai norint rasti šios problemos išeitį galima remtis teorija, dviem aiškinimais: kultūriniu ir instituciniu. Kultūrinį aiškinimą yra nelengva perprasti, jis identifikuoja tam tikrų problemų šaknis pačioje visuomenėje. Yra keli žinomi žmonės, analizuojantys kultūrinio aiškinimo konceptą. Vienas jų – Piotras Štomka, kuris teigia, kad dėl sistemos transformacijos, demokratijos diegimo, rinkos ekonomikos visuomenė patyrė tam tikrą traumą. Jos simptomai – nusikalstamumas, pragyvenimo lygio smukimas, nedarbas. Šios posovietinės traumos visuomenę ilgai slegia. Viso to nepatyrė Vakarų Europos, Skandinavijos šalys, kuriose rinkėjų pasitikėjimas parlamentais yra kardinalus. Skandinavijoje jau ilgai kuriama gerovės valstybė, formuojamas bendruomeniškumo, solidarumo jausmas. Pas mus valstybė suprantama kaip prievartos monstras, ribojantis laisvę, baudžiantis. Matyt, prabėgo nepakankamai laiko, kad patirta trauma užsimirštų. Kitas aspektas yra visuomenės tarpusavio pasitikėjimas – taip pat opi Lietuvos problema, galinti lemti ir nepasitikėjimą valdžia, sistema.

Institucinis aiškinimas yra kur kas paprastesnis, paremtas žmonių nepasitenkinimo valdžia priežasčių paieška. 1990-aisiais buvo keltos idėjos esą netrukus Lietuvoje bus galima gyventi kaip Švedijoje. Pasirodė, kad visa tai – ne taip paprasta. Pagaliau, institucija, apie kurią kalbame, priima sprendimų įvairiose srityse: teisėkūroje, tvarkant biudžetą, skiriant aukščiausius pareigūnus ir pan. Visa tai vyksta parlamente, kur nutarimus priima ne vienas, o masė žmonių. Prezidentui žymiai paprasčiau paaiškinti motyvus, paskatinusius tam tikro sprendimo pasirinkimą, o čia – frakcijos, pozicija, opozicija, skirtingos nuomonės. Ir pati parlamento specifika, kaip Vladas sakė, tai – kalbėtojų, susirinkusių spręsti nuolatinį vertybių, įsitikinimų, pažiūrų, programų, idėjų konfliktą, susirinkimo vieta.

Turbūt būtų labai negerai, jei tos diskusijos nebūtų?

 

(A. Lukošaitis) Tai jau nebūtų parlamentas. Parlamentinė demokratija yra reikšminga tuo, kad suteikia galimybę priimti sudėtingiausius sprendimus, siekti kompromiso nesivaidijant. Žodžiu, parlamentas yra sudėtinga institucija, tad paaiškinti rinkėjų nepasitikėjimo ja priežastis – ne taip paprasta. Su minėtais aiškinimais susijusi personalinio klausimo problema: kai išrinktus Tautos atstovus per dažnai lydi tam tikros problemos, žmonių suprantamos kaip skandalai, politinės rietenos, interesų konfliktai. Demokratinė Lietuvos žiniasklaida tą mėgsta, viešina. Tai rodo mūsų nueitą demokratijos kelią. Pasakymas, kad politikui užtenka vieno neteisingo žingsnio, gana realus: užtenka žiniasklaidoje įžvelgti bent kokią abejonę dėl pastarojo elgesio, sprendimo ir ji gali lemti politinės karjeros sąstingį ar netgi pabaigą. Mums iki Vakarų dar toli. Tai bendras partijos atstovų indikatorius, parodantis partinės demokratijos brandą Lietuvoje. Jei Vakaruose į partinę organizaciją patekti ganėtinai sunku, vyksta griežtos atrankos, karjeros laiptais kylama pamažu, pas mus kartais asmuo gali tarsi netyčia iškilti, leisti sau prieštaringai elgtis, kol žiniasklaida tam neoponuos. Žmonės visa tai mato ir fiksuoja. Kaip Vladas minėjo, rietenos, tuščias kalbėjimas viršija jų pasitikėjimo kriterijų. Kai kurie Seimo nariai tiesiog nesugeba savo veiksmų pakoreguoti ir išvengti tokio žmonių nusistatymo susiformavimo.

Orijana, norėtume išgirsti Jūsų įžvalgas. Ar žemas pasitikėjimas parlamentu nėra atvirumo kaina? Juk kuo daugiau Seimas yra matomas, tuo daugiau prieštarų kyla.

(O. Mašalė) Aš nemanau, kad tai yra pagrindinė priežastis. Nepasitikėjimas pirmiausia kyla dėl žmonių nusivylimo pažadais. Sociologiniai tyrimai iliustruoja, kad žmonės tikisi darbų, o vietoj jų negauna nieko. Prieš kiekvienus rinkimus potencialūs Seimo nariai važinėja po įvairiausius Lietuvos miestus ir į kairę, į dešinę dalija pažadus, kurių negalės ištesėti, nes tai viršija jų įgaliojimus. Žmonės tokiu būdu yra suklaidinami. Ne veltui mes kalbame apie kylančias populizmo bangas, kurių Lietuvoje būta daug (tuo, beje, fenomenalūs šie rinkimai – nėra aiškaus lyderio). Man atrodo, lietuvių suvokimas, jog politinius pažadus būtina paremti darbais, ir šių lūkesčių nerealizavimas yra viena nepasitikėjimą Seimu skatinančių priežasčių. Antrasis aspektas: politikai turi per silpną ideologinį pamatą. Tarkim, rinkėjas balsavo už dešiniųjų pažiūrų kandidatą ir štai po keturių mėnesių šis pereina pas kairiuosius. Rinkėjas sako, kad balsavo už tai, kas artima asmeninei ideologijai, ko tikėtųsi iš valstybės, bet susiduria su tokiu akibrokštu. Įdomu stebėti dabar vykdomas rinkimų kampanijas: – atrodo pastebi kandidato pavardę ir svarstai, kiek partijų pakeitė šis žmogus? Tai tautiečius, be abejonės, erzina, trikdo. Kalbant apie atvirumą, tai, žinoma, jis turi kainą, ir tai, kad Lietuvos žiniasklaida smaguriauja įvairiais politikų pasisakymais, nėra nieko keisto, nes patys seimūnai tai inicijavo. Yra gausybė politikų, norinčių būti dėmesio centre, narciziškumas veši. Jei nėra savigarbos, bent jau derėtų gerbti instituciją, kurioje dirbi.

Bet jeigu yra akibrokšto poreikis? Juk, kaip sakoma, kokia paklausa, tokia ir pasiūla.

 

(O. Mašalė) Kalbant apie žiniasklaidos atstovus, nuomonės lyderius, taip, aš puikiai suprantu, jie tuo naudojasi. Vis dėlto liūdniausia, kad tarp vadinamų Seimo rėksnių mes daugiausia pastebime senbuvius. Vadinasi, norima išlikti dėmesio centre. Kartais patys nustembame, kaip šis žmogus, padaręs tiek nusižengimų, siūlytas traukti į baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, vėl atsirado Seime?

Jei jis Seime, vadinasi, rinkėjai patiki.

 

(O. Mašalė) Taip, tokiu atveju jau galima kalbėti apie ką jau buvo užsiminta –visuomenės pasitikėjimo kultūrą. Viena vertus, mes nepasitikime niekuo, kita vertus, lengvai patikime pranašais, populistais. Reziumuodama, manau, kad didelis parlamento atvirumas yra sveikintinas, bet ne visi politikai supranta, koks yra jų vaidmuo ir kokia yra viešumo kaina tiek jiems, tiek Seimui, tiek visai valstybei. Gal Jūs, Alvidai, paaiškinkite, kodėl, tarkim, estų pasitikėjimas parlamentu toks aukštas? Gal galime ko nors iš jų pasimokyti?

(A. Lukošaitis) Taip, Estija, seniai yra palikusi šalių, nepasitikinčių parlamentais, gretas, jau bene 2–3 kadencijos. Estija patenka į tą grupę pokomunistinių šalių, kur maždaug 40–50 nuošimčių rinkėjų pasitiki parlamento institucija. Skandinavijos šalyse tie patys rodikliai siekia 50–60 nuošimčių. Aš teigčiau, kad skandinaviška socialinio pasitikėjimo kultūra yra jaučiama Estijoje. Deja, Lietuva yra kitokioje, slaviškoje kultūrų erdvėje, nors ne kartą skelbėmės besiorientuojantys į Skandinavijos šalis. Derėtų nepamiršti politikoje taikomų institucinių formulių, kurios yra arba paprastesnės, arba sudėtingesnės. Kuo jos sudėtingesnės, tuo žmonėms naviguoti politikos pasaulyje yra sudėtingiau. Puikus pavyzdys – rinkimų sistema. Lietuvoje vyrauja mišrioji sistema, sudėtingiau formuojamas Seimas. Palyginkime valstybės vadovo instituciją. Tarkim Estijoje, kaip ir daugelyje kitų parlamentinių Europos demokratijų, jo galia simbolinė, saikinga. Lietuvoje Prezidentas turi kur kas svaresnį sprendimo balsą, parlamentarizmas racionalizuotas su svarbia Prezidento institucija.

Nedrįstu plėstis, galiu likti nesuprastas, bet kai vykdomas pasitikėjimų-nepasitikėjimų Seimu palyginimas, visada tiriama, kiek žmonės patenkinti demokratijos mechanizmu. Paskutiniais metais maždaug 50 nuošimčių, gal dabar ir daugiau, rinkėjų yra patenkinti demokratijos Lietuvoje veikimu. Ką tai reiškia? Žmonės ima ieškoti alternatyvių variantų netenkinančiai demokratijai pakeisti. Alternatyvos gali būti įvairiausios, tarkim, su tam tikru autoritarizmo prieskoniu ir pan. Vienas pasirinkimų visada būna „tvirtoji ranka“ – stiprus lyderis, patikimas vadovas. Propaguodami tokį variantą mes kadaise pasiekėme vadizmą, kuris daugelyje šalių yra gajus ir šiais laikais. Mes turime tokią institucinių santykių formulę: Seimu nepasitikintys žmonės turi alternatyvą. Žinoma, pirmiausia žvilgsnis krypsta į valstybės vadovą, kuris yra galingas, stiprus. Toks požiūris nėra naudingas parlamentinei demokratijai. Netgi kalbant apie viešosios politikos subtilybes, aukštųjų pareigūnų skyrimą, pas mus visada verda katilai, aplink kuriuos šoka tam tikri padarai. Grynose parlamentinėse demokratijose to neaptiksime.

(O. Mašalė) Norėčiau papildyti apie lyderius. Mano nuomone, dar viena nepasitikėjimo Seimu priežastis yra ta, kad jame nėra lyderių. Pažiūrėkime, tik po praeitų rinkimų partijos, laimėjusios rinkimus, lyderis pareiškė, kad jis dirbs Seime. Paprastai partijų lyderiai siekia premjero ar ministro pozicijos – taip Seimas atrodo tarytum nereikalinga, neveiksni, prastesnė institucija. Rinkėjas, delegavęs narius į Seimą, vėl tampa nusivylęs – juk norėjo, kad jo išrinktas žmogus dirbtų Seime. Dėl to parlamente nėra stiprių asmenybių, išprovokuojamas visuomenės nusivylimas. Vadinasi, atitinkamai nebėra idėjų, drąsos, gebos keisti pasitikėjimo kultūrą. Kartais žmonės, net besidomintys politika, nebūna girdėję naujo Seimo Pirmininko pavardės, mat rinkimus laimėjo nežinoma partija. Nerasdami autoritetų Seime, žmonės, kaip Alvidas ir minėjo, jų ieško kitur. Deja, bet stiprių asmenybių Seime nebuvimas yra viena ir rinkėjų nepasitikėjimo parlamentu priežasčių.

(A. Lukošaitis) Iš tiesų politinis elitas visiškai nebuvo pasiruošęs tapti lyderiais Lietuvoje po Landsbergio-Brazausko eros. Dar vienas įdomus aspektas, kurį Orijana paminėjo – mes kartas nuo karto, lyg ir išmanydami savo Konstituciją, keliame klausimą, ar mūsų valstybės valdymo sistema yra parlamentinė. Kažkada Seime netgi buvo užregistruota rezoliucija, kurioje buvo juoda ant balto prašoma balsuoti už tai, kad Lietuva yra parlamentinė respublika. Tai įvyko ne dėl ko kito, kaip dėl minėtųjų sudėtingų politinių formulių. Patys politikai pagal savo interesus vis dar bando suvokti valstybės valdymo sistemą. Tautiečiams dar sunkiau suprasti tokius dalykus. Aš visą laiką buvau įsitikinęs, kad žmogus prieš politinę sistemą yra nulis. Sistemos veikimo logika neturėtų priklausyti nuo žmogaus. Pas mus toks suvokimas egzistuoja. Sistema neturėtų palikti vietos valdžios atstovo įgaliojimų interpretacijai. Patys pagalvokime, kiek problemų sprendimo diskusijų verda parlamentuose ir konkrečiai mūsų Seime. Iš tikrųjų institucijos prestižo klausimas yra komplikuotas būtent politikų. Žmonės tai mato ir jaučia.

(V. Gaidys) Norėčiau įnešti šiek tiek optimizmo. Reiktų pasakyti, kad žmonės pasitiki dauguma institucijų, mes reitinguojame bemaž 30 jų. Tos, kuriomis nepasitikima, yra Seimas, partijos, teismas. Pasikliovimas skirtingomis institucijomis per 20 metų po truputį kito. Tarkim, į policijos, kariuomenės veiklą prieš 20 metų žmonės žiūrėjo itin skeptiškai, bet dabar tai vienos daugiausia pasitikėjimo iš žmonių sulaukiančios institucijos. Per 20 metų pasitikėjimo žiniasklaida rodiklis nuo nematytų aukštumų žymiai nukrito.

(A. Lukošaitis) Vladas tarsi akcentuoja tai, apie ką kalbėjom: kitų institucijų reitingai, veikiami aplinkybių, kinta, o parlamento reitingas daug metų yra tame pačiame žemame lygyje. Į tai nereaguoti, nesiimti politinės sistemos korekcijos sprendimų yra neįmanoma.

Ką reikėtų keisti

 

Kas tokio turėtų įvykti, kad Seimo reitingas pakiltų?

 

(A. Lukošaitis) Atsakymas į klausimą, manau, visiems yra ant liežuvio galo. Pirmiausia, Seimo nariai turėtų įvertinti savo elgesį, institucinės veiklos, susijusios su privilegijomis, išlaidomis, konstituciniu statusu, imunitetu, ribas. Jei ir nebūtų atlikta esminių sprendimų šiais klausimais, yra svarbu aiškiai deklaruoti žmonėms apie esamą padėtį.

(O. Mašalė) Jei galima, paprieštarausiu jums. Atrodo, kad esate už tai, kad reikia ko nors atsisakyti.

(A. Lukošaitis) Taip, reikėtų.

(O. Mašalė) Man atrodo kaip tik priešingai. Mūsų problema – patys talentingiausi Lietuvos žmonės nesiekia tapti Seimo nariais, nes atlygis labai mažas, nėra pagarbos, tenka didžiulė atsakomybė, nuolat esi kritikuojamas, dėmesio centre. Manau, reiktų elgtis priešingai, kardinaliai kelti algas...

(V. Gaidys) Norėčiau pasiūlyti kai ką kito. Kanceliarinės išlaidos – daugeliui žmonių asocijuojasi su pieštuku, trintuku, sąsiuviniu, na ko gi daugiau gali prireikti? O štai nurodytos didžiulės sumos tokiems poreikiams. Lietuvių kalba yra pakankamai turtinga, kad tikslingai skiriamas lėšas būtų galima aiškiai pavadinti nesutrikdant žmonių.

(O. Mašalė) Aš kaip tik manau, kad neturėtume orientuotis į tokias smulkmenas kaip pavadinimas. Svarbu užtikrinti kokybiškas darbo sąlygas, geriausią Lietuvoje darbo užmokestį. Taip Seime susirinktų verti ten būti kandidatai, o stebėdami priešrinkiminius debatus iš liūdesio nekikentume, matydami potencialių seimūnų išsilavinimo lygį, suvokimą, kokį darbą jie dirbs.

(A. Lukošaitis) Taip, Seimo narių atlyginimas yra vienas mažiausių lyginant su Europos Sąjungos šalimis, patys Seimo nariai bijo nagrinėti šį klausimą. Vieno parlamento kadencijos pabaigoje buvo iškeltas šis klausimas, norint tiksliai nustatyti ir žmonėms pateikti atlygio sumą, kad būtų išvengta įvairių interpretacijų, išsigalvojimų. Visgi, aš ne tą turėjau omenyje, Orijana. Imuniteto klausimas. Žmonės supranta, kad jis yra per platus, šiais laikais valdžios atstovui tokia apsauga nereikalinga. To neperžiūrėti, neįvertinti negalima. Arba atostogų klausimas. Konstitucionalistai teigė, kad reikia kelti šį klausimą, net jei daugelio šalių parlamentai neturi atostogų, reiktų įtraukti jį į darbotvarkę, priimti sprendimą informuojant žmones apie pasiektą rezultatą.

(O. Mašalė) Gal mudu sutarsim dėl vieno dalyko: visa tai turi būti sprendžiama kompleksiškai, lygiagrečiai nagrinėjant kitas aktualias dilemas.

(A. Lukošaitis) Manau, kad turi atsirasti žmogus, lyderis, kuris iškeltų klausimą, kokių priemonių reikia imtis, kad visuomenės pasitikėjimo parlamentu rodiklis kistų. Tada jau derinama programa, veiksmai, politinė valia – vykdomi konkretūs veiksmai. Deja, tokio žmogaus neatsiranda. Paskutinis Seimo narys, kuriam rūpėjo parlamento gyvavimas, buvo Česlovas Juršėnas. Vėliau partiniai interesai, pozicijos lėmė apatiškumą Seimo prestižo žmonių akyse atžvilgiu.

(O. Mašalė) Paironizuosiu: yra sakoma – prasta komunikacija. Kiekvienas Seimo Pirmininkas pirmosios kalbos metu teigia gerinsiąs Seimo bendravimą ir įvaizdį, net nesuvokdamas įvaizdžio ir reputacijos skirties, geros komunikacijos tiesioginio priklausymo nuo atliktų darbų.

(A. Lukošaitis) Orijana, viskas, ką pasakėte, kaip pirštu į akį. Aš noriu pasakyti, kad žmonės žino pagrindines parlamento funkcijas, bet retas kuris pasakys, kad pagrindinė jų – informacinė, komunikacinė. Nė vienoje valstybėje nerasite institucijos, kuri, esant įtampai, nelaimei, taip netrauktų žmonių išlieti savo emocijas jos link, kaip parlamentas. Pirmiausia tautiečiai rinksis ne prie Vyriausybės, ne prie prezidentūros, o pirmiausia, jei reiks daužyti langus, prie parlamento. Kodėl taip atsitinka? Atotrūkis. Kaip pas mus savu laiku buvo dvi Lietuvos. Atotrūkis juntamas ir žmonės, pasitaikius progai, jį primins: ,,Na, jūs jau per daug atitrūkę, mes imsimės veiksmų.“ Vienas tų veiksmų buvo 2008 metais atitinkamoms politinėms partijoms suformavus Vyriausybę, susirinkus krizės akivaizdoje, darant sprendimus. Žmonės patraukė link minėtųjų langų ir nieko nuostabaus.

(O. Mašalė) Aš pasakyčiau, kad pats svarbiausias dalykas yra politikai, jų elgesys ir vertybės. Nė vienas Seimo kanceliarijoje dirbantis žmogus, nė vienas politologas, sociologas neišspręs problemų, kurias, deja, sukelia patys politikai. Jei pastarieji nejaučia pagarbos bene svarbiausiai valstybės institucijai, savo, kolegų darbui, žmonių nepasitenkinimo problema nebus išspręsta. Dar norėčiau pridurti, kad turi atsirasti stipri lyderystė, žmogus, kuris pasakytų: „Taip, mes keisime Seimą šiandien.“ Tada atsiras ir Seimo kanceliarijos darbuotojų, kurie neabejotinai padės įgyvendinti sumanymus. Tikiu, kad per porą metų įmanoma įgyvendinti reikšmingą pokytį, kuris per kitus kelerius metus duotų rezultatą. Tai būtų du, mano nuomone, svarbūs aspektai, kalbant apie problemos sprendimo būdus.

Komunikacija nėra apie tai, ką sakai, bet apie tai, ką darai.

 

(O. Mašalė) Taip, būtent.

(A. Lukošaitis) Norėčiau pritardamas ir antrindamas teigti, kad lyderystė turi būti keičianti. Ne žiūrinti, susitaikanti, bet turinti politinės valios keisti. Aišku, ne visi dalykai yra pakeičiami. Pasitikėjimas parlamento institucija yra fundamentalus klausimas. Dažnai būna gana komiškų situacijų, kai patys politikai nežino, kas yra pasitikėjimas visuomenės institucija ir kas yra įvaizdžio konstravimas. Įvaizdis – tai tik problemos trupinėlis. Taip kad tokie dalykai kaip žmonių domėjimasis, įsitraukimas į politiką, bendruomeniškumas, vienu sprigtelėjimu neįgyvendinami. Tai ilgalaikis procesas, tokie dalykai sunkiai bręsta, ypač pokomunistinėse visuomenėse. Pabandykim išmušti žmonių pasitikėjimą politinėmis partijomis. Matyt, tikrai nepabėgom nuo tų laikų, kad žmonės neprisimintų, ką reiškia valdančioji partija, partinis žmogus. Dalyvių skaičius partijų veikloje auga labai lėtai. Dabar tikriausiai yra netgi sustojęs. Visgi jau kalbėjom apie politikų žaidimo taisykles, interesų deklaravimą. Pagaliau, svarbiausia parlamento funkcija, visą laiką sakau, yra atstovaujamoji. Labai dažnai mes per suveltą rinkimų sistemą užsimirštame, kad būtent čia Tautos atstovai nepadaro, ko turėtų. Vienmandatininkai dar bendrauja su rinkėjais, važinėja po miestelius. O Seime politikai užsiima, kuo nori.

Pagaliau aktualija – Seimo rinkimai. Dar neaišku, kaip virusas paveiks žmonių balsavimo aktyvumą. Mes stengiamės, taip pat kiekvienas turėtų prisidėti, kad aktyvumas bent kiek nors augtų. Kai jis yra toks, koks dabar, apie legitimumą, pasitikėjimą institucija sudėtinga kalbėti.

Galime grįžti prie lyderių. Reikia žmonių, į kuriuos tautiečiai žiūrėtų didelėmis tikėjimo kupinomis akimis ir sektų juos, eitų paskui. Kiek metų Lietuvoje tai nėra gaju. Tiesiog lyderystės problema politikoje yra daugiau negu akivaizdi. Problemos pasekmių mes dažnai nesugebame įvertinti.

(V. Gaidys) Aš sutinku ir dėl lyderystės, ir dėl Seimo narių išprusimo, darbo kokybės. Kita vertus, nesitikiu, kad per artimiausius 30 metų išaugs visuomenės pasitikėjimas Seimu.

Na, gal šiek tiek vilties yra, visgi tiek daug metų aprėpėte.

 

(V. Gaidys) Manau, dar ilgus metus Seimas bus atskaitos tašku kitoms institucijoms, kurios per tą patį laikotarpį pasiekia žymių rezultatų. Atskaitos taškas, kaip nereikia daryti.

(A. Lukošaitis) Tyrimai rodė, kad mūsų žmonės, lyginant su kitomis pokomunistinėmis visuomenėmis, palankiai, ne taip kritiškai žiūrėjo į tuometinė politinę, ekonominę sistemą. Pasitikėjimo rodikliai parlamento institucija nekinta, o prie jo šliejasi ir kitos problemos: tikėjimas politinių partijų, pačio parlamento reikalingumu. Labai dažnai žmonės tai pabrėžia, įsitikinę, kad reikia tvarkos, stipresnės rankos.

(O. Mašalė) Norėčiau baigti šiek tiek optimistiškiau. Manau, kad mūsų, lietuvių, viena stipriausių savybių yra savikritiškumas ir noras nusiplakti rykštele. Frazės, kaip kuklumas yra dorybė, yra gajos. Papasakoti, kaip mūsų šaliai gerai sekasi – nepadoru. Per 30 metų mūsų valstybė pasiekė fantastiškų rezultatų. Keičiasi kartos, požiūriai, bet ryški transformacija nėra tokia greita, kaip norėtume. Visgi eičiau lažybų su Vladu, kad neprireiks 30 metų ir pasitikėjimo parlamentu reitingai bus gerokai aukštesni.

Baigiant norėčiau priminti, kad šiemet švenčiame Steigiamojo Seimo 100-metį, į kurio rinkimus atėjo virš 90 proc. rinkėjų. Tai gali tapti simboliniu palinkėjimu – kadaise žmonių pasitikėjimas, aktyvumas buvo milžiniškas, norėtųsi jį susigrąžinti. Ačiū Jums už įdomią diskusiją.

 

Nuotraukos paskelbtos Seimo „Flickr“ paskyroje.

Pranešimą paskelbė: Lietuvos Respublikos Seimas
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai spaudai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
2020-10-08 16:14
Politika
pasidalinti
atgal