Sostinės viešojo transporto vertinimas vilniečius padalija į dvi stovyklas: vieniems toks susisiekimas tinka ir jie didelių problemų nemato. Kitiems jis tragiškas: autobusai bei troleibusai seni, tikra vargo vakarienė, maršrutų pernelyg mažai, transporto priemonių juose – katino ašaros. Sociologinės apklausos suvienija visus – 99 proc. sostinės gyventojų susisiekimą sostinėje laiko aktualia arba labai aktualia problema.

Vanduo, atneštas saujoje

Sostinės „tėvai“ kiekviena proga nepamiršta pasigirti nupirkę naujų autobusų bei troleibusų, priplanavę naujų maršrutų, nutiesę n kilometrų naujų dviračių ir paspirtukų takų...

Tačiau mes gerbiam liaudies išmintį, kuri, matydama tokias dideles pastangas, tuoj primintų: nuo vandens, kurį atnešei saujoje, malūno ratas suktis nepradės...

Nuo pat XX a. pradžios Vilniaus transportas buvo podukros vietoje. Amžiaus pradžioje vežikai čia konkuravo su trimis konkės linijomis, pabaigoje – tie patys vežikai, tik pavadinti moderniau, prancūziškai – taksi, ir kelios dešimtys autobusų bei troleibusų linijų. Net tramvajui skirtus pinigus Bezdonių geležinkelio stotyje pagrobė didis svajotojas už Lietuvos – Lenkijos valstybę nuo jūros iki jūros Juzefas Pilsudskis, tad likome netgi be tramvajaus. Pasidžiaugti galime nebent Tramvajų gatve, tik kad apie tokios buvimą žino nebent jos gyventojai...

Tačiau važiuoti vis tiek reikia, tad, kai tik atsirado galimybė, vilniečiai nieko nelaukdami sėdo į lengvuosius automobilius. Tik senamiesčio gatvės kaip buvo suprojektuotos kunigaikščio Gedimino sapne, taip tokios ir liko, o Naujamiesčio projektuotojai savąsias nutiesė atsižvelgdami į „Žigulių“, „Moskvičių“ bei „Zaporožiečių“ epochos automobilizacijos lygį.

Deja, visa kada nors baigiasi, tad neišvengiamai baigėsi ir komunizmo statytojų epocha su pustuštėmis gatvėmis: tarsi kokia šiuolaikinė koronė mus pasivijo spūsčių pandemija.

Istorija mus moko tik vieno...

Šiais laikais mūsų krašte visai nepopuliarus vokiečių filosofas F. Engelsas labai taikliai pastebėjo vieną dėsningumą: „Istorija mus moko tik vieno: ji niekada mūsų nieko neišmoko“. Juk jeigu ji būtų mus ko nors išmokiusi, būtume iš karto suvokę: jeigu mieste nebus bent pakenčiamo viešojo transporto, tai gyventojai neišvengiamai prisipirks automobilių. Ir kuo viešasis transportas bus prastesnis, tuo daugiau gyventojai jų prisipirks! Istorija būtų draugiškai mus pamokiusi, kad pasekmės bus liūdnos: ankštose senųjų miestų gatvėse neišvengiamai formuosis spūstys, neišvengiamai augs ir eismo įvykių bei juose nukentėjusiųjų skaičius . Užsienio miestų „galvos“, kurios bent šiek tiek gerbė istoriją ir siekė pasimokyti iš svetimų klaidų, o ne kur kas brangesnių savųjų, jau prieš pusę šimtmečio suskato rūpintis viešuoju transportu. Tuose miestuose atsirado iš pradžių tramvajai, o vėliau – kai pastebėta, kad jie tik menkai sprendžia spūsčių problemą – jie nuvaryti po žeme: taip gimė metro.

Išgelbėjo elitą

Bet mums nereikėjo nei vieno, nei kito! Kodėl? Atsakymo Lietuvoje neradau, užtat jį pateikė ES ekonomistai, atidžiai stebėję „Naujosios Europos“ (taip tradiciškai Europos Sąjungoje laikoma pigaus nekvalifikuoto darbo rinka turtingoms «senosioms» šalims – ES narėms) raidą. Jų išvada buvo negailestinga: „Po Baltijos šalių įstojimo į Europos Sąjungą darbinė migracija išgelbėjo šių šalių elitą nuo būtinybės rimtai užsiimti ekonomika ir socialine sfera“. Bene akivaizdžiausiai šią tiesą patvirtina socialinės nelygybės indeksas: mes ir čia pirmaujame beveik be konkurencijos!

Įsidėmėkite – rimtai užsiimti ekonomika ir socialine sfera. O kuo mes užsiėmėme? Mes niekaip neatsidžiaugėme savo laisve ir tapome tokie patiklūs, kaip horoskopais tikintys kai kurių laikraščių skaitytojai. Mes aklai tikėjome tuo, ką mums žada apsukrūs rinkimų nugalėtojai, o pamatę, kad jie ketina pjauti ten, kur nieko nesėjo, laukėme kitų rinkimų, per tris dešimtis metų virtusių lietuviškomis neapykantos ir sąskaitų suvedinėjimo šventėmis.

Tačiau ir jose vaikiškai naiviai pamiršdavome, kad žmogus juda (kaip ir vanduo teka) mažiausio pasipriešinimo keliu. Kurti sostinėje naujas viešojo transporto sistemas – baisus klapatas. Ir baisi rizika. Išrinktųjų kadencijos labai trumpos – jokių garantijų, kad būsi išrinktas antrą ar juolab trečią kartą. Kas tavęs laukia, jei pasišvęsi tegu ir nuostabiam, tačiau per kokią dešimtį metų nusitęsiančiam projektui? Didžiausia tikimybė, kad tavo nuopelnais pasinaudos kažkas kitas – žmogus ar konkuruojanti partija. Tačiau jei nepasiseks, kaltas būtinai liksi tu. Ne, ačiū... Tegu kas nors kitas, ne toks protingas kaip aš.

Tačiau parodyti, kad dirbi, vis dėlto reikia, kitaip gali pakliūti kokiam nebrendylai žurnalistui į rankas, kuris, užuot uždavinėjęs teisingus klausimus, pasiteiraus ko nors nepatogaus. Štai tada elitui ir praverčia vanduo, tekantis mažiausio pasipriešinimo keliu. Juo tapo darnaus judumo „sistemų“ kūrimas. Nuostabus projektas – tegu pasako kas nors, kad niekas Lietuvoje nesirūpina susisiekimu. Tik šio plano dėka nupirkta naujų autobusų, nutiesta keliasdešimt kilometrų takų dviračiams ir paspirtukams. Ir visai nesvarbu, kad tie autobusai važinėja taip pat retai, kaip ir senieji. Kad dviračių eismas įmanomas tik sostinės centre ar kokioje nors nuošalesnėje atkarpėlėje... Kad dviračių sezonas Lietuvoje geriausiu atveju nuo balandžio iki spalio mėnesio – vos daugiau negu pusmetį.

Darnaus judumo mieste planą – daugiau kaip 1000 puslapių dokumentą, rengė 16 institucijų, organizacijų, uabų... Daugybė jose dirbančių specialistų ir ekspertų, sukūrė viziją „KELIAUTI VILNIUJE – SMAGU, SAUGU IR PATOGU. Graži vizija, sakytum – nuostabi, visai kaip tarybų valdžios komunizmo svajonė. Tačiau skaitai tuos puslapius ir matai, kad vienintelis pasiūlymas, kaip išspręsti viešojo susisiekimo Vilniuje problemą – prievarta: uždaryti, pabranginti, uždrausti, sumažinti... Dar – pasiūlyti važinėti sąmoningiau.

 Susidaro įspūdis, kad plano kūrėjai čia pat pamiršo, kad lengvieji automobiliai bendrame transporto sraute sudaro 92 proc. visų transporto priemonių. Prievarta gal ir tinkamas valdymo modelis kur nors pataisos darbų kolonijoje,  o laisvoje visuomenėje – elementari politikos abėcėlė yra įtikinėjimas. Geriausia – siūlant ką nors greitesnio, saugesnio, ekonomiškesnio ir ekologiškesnio...

 Vilniaus gyventojų skaičius kasmet didėja apie 1 proc., o transporto priemonių – 3 proc. Ne mažėja, kaip tikisi judumo apologetai, o didėja – ir jokie kosmetiniai pokyčiai mūsų transporto sistemos neišgelbės: stovėsime kamščiuose ir keiksimės. O kas tikisi, kad bus kitaip, priminsiu seną išmintį: viltis – puikūs pusryčiai, bet prasta vakarienė...

Kęstutis Bruzgelevičius, transporto žurnalistas