Spaudos centras
Spaudos centras
Žmonių su negalia nematome ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad nenorime matyti
Kasdien priimame daugybę dalykų kaip savaime suprantamus: galimybę dirbti, mokytis, kurti socialinius ryšius. Tačiau ar kada susimąstėme, kad kai kuriems žmonėms tai vis dar yra nepasiekiama prabanga? Žmonės su negalia Lietuvoje vis dar susiduria su milžiniška atskirtimi, kuri dažnai kyla ne dėl jų gebėjimų, o dėl visuomenės požiūrio. Socialinė kampanija „O kiek sveria tavo rožiniai akiniai?“ kviečia pažvelgti į realybę ir prisidėti prie pokyčių.
Tai ne jų pasirinkimas – tai mūsų, kaip visuomenės, požiūrio pasekmė.
Skaičiai kalba patys už save: 7 iš 10 žmonių su negalia Lietuvoje nedirba (remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis). Ne todėl, kad nenorėtų – daugelis jų niekada net nesulaukia darbo pokalbio kvietimo. Daugiau nei 40% darbdavių nesvarstytų įdarbinti žmogaus su negalia (remiantis 2022 m. Neįgaliųjų reikalų departamento užsakymu atliktos apklausos duomenimis, apklausoje dalyvavo 386 šalies darbdaviai)., o tie, kurie dirba, dažnai susiduria su diskriminacija, nepritaikytomis darbo sąlygomis ar aplinkinių nuostata, kad jie yra „per silpni“ pilnavertiškai dirbti.
Vis dar gajūs stereotipai, kad žmonės su negalia gali dirbti tik „specialiose“ darbo vietose, kad jiems reikia gailesčio, o ne lygių galimybių. Tačiau pasaulio praktika rodo ką kita: įtraukus darbdavys – tai stipresnė, lojalesnė ir įvairiapusiškesnė komanda.
Kokia yra žmogaus su negalia kasdienybė ir su kokiais sunkumais jis susiduria kasdieniame gyvenime, apie kuriuos daugelis net nesusimąstome?
Kampanijos herojų - asmenų su negalia asmeninės patirtys
Evelina – viena iš kampanijos herojų. Ji jau beveik septynerius metus juda vežimėlio pagalba ir dalijasi savo patirtimi:„Vieną rytą pabudusi nejutau dešinės kūno pusės, o po paros buvau visiškai paralyžiuota – galėjau pajudinti tik kaklą. Po ilgo reabilitacijos etapo ir daug pastangų pavyko visai gerai atstatyti kairę kūno pusę, tačiau vežimėlis tapo mano kasdienybės dalimi.
Kadangi keliauju viešuoju transportu, dažnai atvyksta nepritaikyti traukiniai. Kai kurios įstaigų rampos būna per stačios, todėl sunku užvažiuoti. Daugiabučiuose liftai per siauri, tad tenka su pagalba įvažiuoti. Parduotuvių ir kavinių durys dažnai sunkiai atsidaro, tad net su lydinčiu asmeniu patekti tampa iššūkiu. Laiptų keltuvai ar kopikliai dažnai neveikia, todėl vežimėlį reikia pernešti per laiptus.
Koncertuose dažniausiai būna tik stovimos vietos, todėl turiu būti pačiame minios priekyje, gale arba šonuose, kad galėčiau matyti, kas vyksta. Be to, žmonės dažnai nepastebi vežimėlio – gali atsitrenkti ar kitaip užkliūti būryje žmonių.”
Kita kampanijos dalyvė – Kotryna, gyvenanti su cerebriniu paralyžiumi. Nuo vaikystės ji juda vežimėlio pagalba ir dalijasi savo patirtimi: „Žmogus su negalia visada turi stengtis daug labiau, kad įrodytų, jog gali. Tam pačiam darbui atlikti man reikia daugiau laiko nei sveikam žmogui, nes judu neįgaliojo vežimėliu ir valdau tik vieną ranką. Be to, kiti žmonės kartais į mus žiūri kitaip – turi išankstinių nusistatymų, kad, pavyzdžiui, dažniau sirgsime ar mums reikės daugiau laisvadienių. Dėl to darbdaviai dažnai nori apsidrausti ir gali dvejoti prieš priimdami į darbą.
Man planuoti savo gyvenimą – beprotiškai sunku. Kaip juokauju, prie kiekvieno mano išėjimo į lauką dirba visa „komanda“. Nuo apsirengimo iki kelionės – visur esu priklausoma nuo kitų žmonių: tėvų ir socialinės darbuotojos.”
Trečiasis kampanijos dalyvis – Martynas su regos ir judėjimo negalia gyvenantis nuo pat gimimo dalijasi savo patirtimi:„Kadangi savarankiškumas man yra didelė vertybė, visada stengiuosi įveikti kylančius sunkumus kiek įmanoma savarankiškai.
Tačiau aplinka vis dar kelia daug kliūčių. Pavyzdžiui, garsinių šviesoforų trūksta – vienuose miestuose jų yra šiek tiek, kituose nėra visiškai. Daugelis institucijų nėra tinkamai pritaikiusios savo infrastruktūros: trūksta taktilinių takų, o eilių valdymo sistemos nepritaikytos neregiams. Skaitmeninė aplinka taip pat vis dar nėra visiškai draugiška – jei noriu nusipirkti bilietą į kiną ar koncertą, tai tampa dideliu iššūkiu, nes dauguma bilietų platinimo sistemų yra neprieinamos. Nepaisant to, visada stengiuosi įveikti šias kliūtis ir mėgautis gyvenimu.”
Rita Juškytė – organizacijos įkūrėja ir vadovė – jau vaikystėje turėjo nusimesti rožinius akinius ir pamatyti tikrąją negalią turinčių asmenų gyvenimo pusę, ypač tų, kurie gyvena su psichosocialine negalia.
„Nuo mažens augau su mama, turinčia šizofrenijos sutrikimą. Anksti supratau, kad daugelis suaugusiųjų stengėsi tai slėpti ar net gėdijosi mamos negalios. Paaugusi susidūriau su dar skaudesne realybe.
Dažnai tekdavo mamą vežti į psichiatrijos ligonines, ir atrodė, kad viskas turėtų būti gerai – juk visuomenė tobulėja, medicina progresuoja. Tačiau prieš maždaug 6–8 metus mamą iš vienos ligoninės parsivežiau dar blogesnės būklės – ir su utelėmis. Tai buvo skaudi akistata su tikrove. Ir šiandien kartais tenka kovoti už geresnį mamos gydymą.“
Kokie yra kampanijos herojų pastebėjimai? Ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti, kad negalią turintys asmenys jaustųsi pilnaverte visuomenės dalimi?
Svarbiausia – požiūris. Svarbu ne gailėtis, o priimti kaip lygų. Nebijoti ieškoti bendravimo formos su nekalbančiu žmogumi, drąsiai juokauti su neregiu ir tiesiog matyti žmogų, o ne jo negalią.
„Mano nuomone, svarbiausia būtų pritaikymas. Traukinių keltuvus, laiptų keltuvus turėtų tikrinti reguliariai, apmokyti darbuotojus jais naudotis, nes būna, kad ilgai trunka, kol su traukinio keltuvu susitvarko. Durims pritvirtinti mechanizmus, kurie leistų lengviau jas atidaryti. Koncertuose išskirti vietas negalią turintiems žmonėms ir juos lydintiems asmenims, artimiesiems.“- Evelina
„Darbdaviai neturėtų bijoti įdarbinti žmogaus su regos negalia – tai skatina įtrauktį ir lojalumą įmonei. Pritaikant darbo vietą svarbiausia yra dialogas ir bendrų sprendimų paieška – tai gali ženkliai palengvinti procesus. “- Martynas
Rita ragina atsisakyti juokelių apie psichiatrijos ligonines, drąsiau kalbėti apie psichikos sutrikimus ir nebijoti pripažinti, jei jūs ar jūsų artimasis susiduria su sunkumais. „Kuo daugiau apie tai kalbėsime ir dalinsimės savo patirtimis, tuo labiau visuomenė supras ir priims. Juk dažniausiai labiausiai bijome to, ko nežinome ar su kuo nesame susidūrę.“
Rožiniai akiniai sveria tiek, kiek leidžiame jiems uždengti realybę
Per savo įsitikinimus, patogumą ar tiesiog informacijos stoką mes visi nešiojame metaforinius rožinius akinius – jie leidžia mums nematyti tų, kuriuos visuomenė palieka paraštėse. Bet juos galima nusiimti.
Mūsų projektas UNIKALUS GYVENIMAS siekia mažinti socialinę atskirtį tarp visuomenės ir asmenų turinčių negalią. Vienas mūsų tikslų kurti įtraukios bendruomenės centrą.
Kviečiame nelikti abejingais ir prisijungti į ROŽINIŲ AKINIŲsavaitę, kuri vyks 2025 m. balandžio 14-20 dienomis ir prisidėti prie mūsų organizuojamos socialinės kampanijos„O kiek sveria tavo rožiniai akiniai?“ .
KAIP DALYVAUTI:
Rožinių akiniųsavaitės metu kviečiame dalintis mūsųROŽINIŲ AKINIŲ įrašais socialiniuose tinkluose, kuriuos rasite:
bei kviečiame kelti į storius (Facebook, Instagram) savo nuotraukassu rožiniais akiniais arba rožinių akinių filtrais,
Pažymėkite mus@Unikalusgyvenimas #KiekSveriaTavoRožiniaiAkiniai
Kartu raginame išdrįsti parašyti, ką jums asmeniškai reiškia pamatyti negalią turinčių asmenų realybę.
Daugiau apie socialinę kampaniją „O kiek sveria tavo rožiniai akiniai?“ rasite čia:
Taip pat galite prisidėti prie mūsų įtraukios bendruomenės kūrimo, skirdami mūsų organizacijai 1,2% GPM (organizacijos pavadinimas „Unikalus šokis“ (kodas 304828789).
