Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios vyksta diskusijos, kaip turėtų būti saugomos Siesarties ir Plaštakos upės bei kokia veikla turėtų vykti jose ir teritorijose aplink jas. Tarpukario laikotarpiu šiose upėse ir aplink jas vyko aktyvi ūkinė, kultūrinė ir įvairi kita veikla: Siesarties upėje stovėjo 16 vandens malūnų, gaminusių elektros energiją, aplink upes virė įvairi veikla, gyveno žmonės, klestėjo privačios sodybos. Šiandien apie tuos laikus byloja tik kur ne kur išlikę sodybų pamatai, apleisti sodai ir buvusių vandens statinių griuvėsiai.

Kauno technologijos universiteto habilituoto humanitarinių mokslų daktaras Jurgis Bučas, išnagrinėjęs Siesarties upės istoriją, jos saugojimą ir panaudojimą, ne kartą pabrėžė, kad išsaugoti galime tik naudodami, pritaikydami, puoselėdami ir tvarkydami. „Pastaruoju metu, plintant turizmo verslui, daugiau dėmesio skiriama kraštovaizdžio grožiui ir malonios savijautos emocijų potyriams. Vertinant kraštovaizdžio apsaugą neretai kyla klausimas, ką laikyti aplinkosaugos, tame tarpe ir gamtosaugos, o ką kultūrinio turizmo  interesų ir edukacijos objektu.  Siekiant atkurti upės slėnio kaimiškojo miškingo kraštovaizdžio kokybę ir rekreacinės panaudos galimybes, tikslinga rekultivuoti vietovę išryškinant jos istorinį meandrinės upės tėkmės savitumą,“ – pažymėjo profesorius Jurgis Bučas. 

Šiandien daugelis žemių aplink upes jau turi savo šeimininkus. Nemaža dalis jų puoselėja planus sutvarkyti savo žemes, padaryti jas patrauklias ne tik sau, bet ir atvykstantiems turistams, upėmis plaukiantiems baidarininkams, žvejams. Tačiau žemių savininkai, deja, nesijaučia tikrais savo turto savininkais, daugelio jų norai ir veiksmai stabdomi sprendimų vilkinimais, teismais ir kitomis panašiomis priemonėmis.

Ukmergiškis Algirdas Augūnas jau prieš keletą metų užsitraukė aplinkosaugininkų nemalonę jis kaltinamas tuo, kad vykdydamas sanitarinį miško kirtimą ir siekdamas išvalyti senąją Siesarties vagą, neva iškasė 11 metrų pločio ir 3 metrų gylio kanalą ir taip suformavo naują Siesarties upės vagą. Anot aplinkosaugininkų padaryta materialinė žala gamtai siekia 1 mln. litų.  Tačiau kai kurie faktai  verčia abejoti teismo sprendimu. 

Pirminiais duomenimis, Ukmergės aplinkosaugos inspektorių išvada, teigė, kad Siesarties upėje buvo iškasta per 11 tūkst. kubinių metrų žemių. Tačiau teisėjui suabejojus skaičiais ir apklausius žemės kasimo darbus vykdžiusio ekskavatorininko, inspektoriai savo skaičiavimus drastiškai pakeitė – sumažino nuo 11 tūkst. iki 1000 kubinių metrų.  O klausimai kaip Ukmergės aplinkosaugos inspektorius galėjo braidyti 3-jų metrų gylio upėje (taip aplinkosaugos specialistai nustatė upės gylį, kuri realybėje nesiekia nei 1 metro) ir kaip galėjo senvagė virsti nauja upės vaga Ukmergės inspektoriui, Jonui Čivui, virto retoriniais...

Ukmergėje Algirdas Augūnas ne vienintelis, kuris užsitraukė aplinkosaugininkų nemalonę ir jau kelerius metus ginčą sprendžia teismuose. Ūkininkas Albinas Strelčiūnas, pageidaujantis atstatyti jo žemėse buvusį vandens malūną, jau 15 metų mina valstybinių institucijų slenksčius ir kol kas be rezultato. Ūkininkui Algiui Minderiui, sugalvojusiam savo kieme šalia tvenkinio pasistatyti pirtį, to daryti neleidžiama dėl neva aplinkosauginių reikalavimų. Bučinskų šeimai Plaštakos hidrografiniame draustinyje pievos sutvarkymas, t. y. tam tikros atkarpos nuo upės iki namo atsėjimas žole, įvėlė šeimą į nesibaigiančių teismų virtinę, nors LR saugomų teritorijų įstatymas to nedraudžia daryti.  

 

Teismų ir painių įstatymų labirintuose sąžiningi ir veiklūs Ukmergės gyventojai verčiami nusikaltėliais, kai tuo tarpu Ukmergės rajonas praranda savo patrauklumą, nuo jo nusisuka turistai, investuotojai – vietoje tvarkingų ir prižiūrimų sodybų upių pakrantes „puošia“ dilgėlės ir nepraeinami brūzgynai.