Savanoriškas grįžimas (angl. assisted voluntary return) yra viena iš pagrindinių Tarptautinės migracijos organizacijos Lietuvoje vykdomų veiklų. Pagalbos savanoriškai grįžti programa (PSG) – tai administracinė, logistinė ir finansinė pagalba teikiama migrantams neturintiems teisės pasilikti Europos Sąjungoje, bet negalintiems išvykti savarankiškai. Pagal Europos Sąjungos direktyvas prioritetas teikiamas savanoriškam, o ne priverstiniam grąžinimui (deportacijai), kuris laikomas nehumaniška migracijos praktika. Kitaip nei priverstinis grąžinimas, savanoriškas grąžinimas organizuojamas atsižvelgiant į žmogaus individualius poreikius, kartu teikiant informavimo, kelionės organizavimo ir/ar medicininę pagalbą viso proceso metu. Savanoriško grąžinimo pagalba padeda lengviau apsispręsti grįžti į savo kilmės šalį, taip nestigmatizuojant išvykimo iš šalies.
Kodėl šalių vyriausybės remia savanorišką grįžimą?
Kai nėra pagrindo manyti, kad tai galėtų pakenkti grąžinimo procedūros tikslui, savanoriškam grąžinimui turi būti suteikiama pirmenybė priverstinio grąžinimo atžvilgiu ir turi būti suteikiamas laikotarpis savanoriškai išvykti. Šis Europos Sąjungos direktyvinis prioritetas kartu su skiriama parama jam įgyvendinti, skatina valstybes žiūrėti į migracijos klausimus atsakingai, užtikrinant efektyviausias priemones įgyvendinti migrantų teisę sugrįžti į savo kilmės šalį. Valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, nuolat tobulina nacionalinę įstatyminę bazę tam, kad sudarytų juridines ir praktines prielaidas savanoriško grįžimo mechanizmo funkcionavimui.
Vyriausybės yra linkusios remti savanoriško grįžimo programą dėl teigiamų rezultatų ir tikslingo daugelio veikėjų bendradarbiavimo. Norint sėkmingai vykdyti grąžinimo mechanizmą, reikalingas pačių migrantų, valstybės institucijų, tarptautinių organizacijų, viešojo, privačiojo, nevyriausybinio sektoriaus veikėjų sutarimas dėl prioriteto savanoriškam grįžimui teikimo. Tik sėkmingo bendradarbiavimo dėka galima užtikrinti migrantų teisę į orų buvimą svečioje šalyje, laisvą apsisprendimą savanoriškai išvykti ir sklandžią kelionę atgal į savo šalį. Matydamas, kad svečioje šalyje institucijos bei kitos organizacijos veikia migranto naudai, jis yra linkęs pasitikėti juo besirūpinančiais asmenimis ir noriai bendradarbiauja išvykimo klausimais.
Migrantų teisių užtikrinimas lemia ne tik pasitikėjimą Lietuvos institucijomis bei tarptautinėmis organizacijomis, bet taip pat ir ekonomiškai naudingą ir racionalų valstybės lėšų naudojimą. Lėšos, kurios būtų išleidžiamos priverstiniam grąžinimui organizuoti ir sulaikytų migrantų išlaikymui, maitinimui, bylų nagrinėjimui, tapatybės nustatymui, palydai bei administraciniam aparatui, yra sutaupomos. Migrantas turėdamas teisę į savanoriško grįžimo pagalbą gali grįžti namo jau kitą dieną po jo sprendimo priėmimo. Tuo tarpu priverstinis grąžinimas gali trukti ne vieną mėnesį.
Migrantų padėtis Lietuvoje
Ne visi Lietuvoje esantys migrantai gali pasinaudoti savanoriško grįžimo programa. Galima išskirti dvi grupes migrantų, kurie gali būti įtraukti į šią programą: neteisėtai Lietuvoje esantys migrantai ir prieglobsčio prašytojai kurie arba nusprendžia nutraukti savo prašymų nagrinėjimą, arba nustatoma, kad konkrečioje situacijoje jiems nepriklauso tarptautinė apsauga. Ypatingas dėmesys skiriamas pažeidžiamiems migrantams: prekybos žmonėmis aukos, pagyvenę asmenys, nelydimi nepilnamečiai ar sveikatos problemų turintys asmenys gali ne tik pasinaudoti savanoriško grįžimo pagalba, bet taip pat jiems yra teikiamos papildomos paslaugos, tokios kaip sveikatos patikrinimai, medicininė ar socialinė palyda.
Nors idealiu atveju migrantai gali grįžti į savo šalį jau kitą dieną po savo sprendimo priėmimo, bet pasitaiko atvejų, kai organizuojant kelionę namo susiduriama su keblumais. Bene ilgiausiai išvykimo namo tenka laukti migrantams neturintiems kelionei tinkamų asmens tapatybės dokumentų arba tiems, kuriems yra reikalinga medicininė ar socialinė palyda. Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro darbuotojai sprendžia sudėtingas situacijas pasitelkdami platų bendradarbiavimo tinklą Lietuvoje bei užsienyje, taip stengdamiesi išpildyti migrantų lūkesčius saugiai ir greitai grįžti į savo šalį.
Paminėtinas atvejis, kuomet į Tarptautinės migracijos organizaciją pagalbos kreipėsi vieniša mama su 4 nepilnamečiais vaikais. Visi šeimos nariai buvo praradę asmens dokumentus ir negalėjo laiku išvykti iš šalies. Vienišai mamai buvo suteikiama ne tik finansinė ir administracinė pagalba gaunant išvykimo dokumentus, bet ir psichologinis palaikymas užtikrinant, kad svetimoje šalyje yra programa galinti jais pasirūpinti.
Nuo 2016 m. projekto metu savanoriško grįžimo programos pagalba Lietuvoje pasinaudojo 267 asmenys iš 21 šalies. Tarp šalių, į kurias su TMO pagalba dažniausiai grįžta žmonės yra Ukraina, Tadžikistanas, Rusija bei kaimyninė Baltarusija, bet pasitaiko ir tokių šalių kaip Nigerija, Kambodža, Indija, Jordanija ar Kuba.
Lietuva, kaip aktyvi ES narė, vykdo „GPU – grįžimo pagalba užsieniečiams“ projektą, kuris yra bendrai finansuotas iš Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo 2014-2020 metų nacionalinės programos lėšų bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Šis projektas siekia skatinti savanoriško grįžimo galimybes Lietuvoje, taip užtikrinant saugų ir orų grįžimą namo. Projektui įgyvendinti yra skirta 259 990 EUR lėšų.