2019 m. kovo 28 d. pranešimas žiniasklaidai
Žmogaus teisių komitetas 2019 m. kovo 27 d. posėdyje svarstė klausimus dėl Vilniaus (Kirtimų) romų taboro bendruomenės integracijos į visuomenę 2016–2019 m. programos įgyvendinimo ir praktinių romų integracijos problemų.
Posėdyje dalyvavęs romų bendruomenės pirmininkas Ištvanas Kvikas pasakojo, kad savivaldybė Kirtimuose gyvenančius romus paliko neviltyje. Jų pastatytus namus planuojama griauti, gyvenamosios vietos alternatyvos nepasiūlomos, romų švietimo priemonėms ar darbinei veiklai vykdyti patalpos nerandamos. Tuo metu privatus sektorius nesutinka patalpų romams nuomoti, nenori šių Lietuvos gyventojų įdarbinti.
Romų gyvenimas Kirtimuose turi būti aptariamas atsižvelgiant į istorinį kontekstą. Kirtimuose esanti gyvenvietė susiformavo romų-klajoklių įprastoje apsistojimo vietoje tada, kai 1956 m. valdžios romams buvo uždrausta klajoti. Šalia buvo kolūkis, kuriame žmonės dirbo. Tuo metu vietovė buvo vadinama Parubankos kaimu ir priklausė Šalčininkų rajonui. Romų šeimų nuolat gausėjo, todėl buvo nutarta pastatyti gyvenamąjį namą, kuris taip ir liko vieninteliu legaliu pastatu. Kadangi pastate yra tik 8 butai, į juos netilpę žmonės statydavosi savo atskirus būstus. 1991 m. ir šiek tiek vėliau Kirtimų gyvenvietėje buvo žmonių, kurie bandė, kaip ir kiti Lietuvos gyventojai, įteisinti savo būsto statusą, norėdami jį privatizuoti pateikiant privatizavimo čekius. Tai padaryti buvo atsisakyta, nes tuo metu nebuvo patvirtintas šios teritorijos generalinis planas. Kirtimų gyvenvietėje esantys būstai buvo gavę tam tikrą valstybės pripažinimą: romų bendruomenės atstovų teigimu ši informacija yra prieinama ir Statybos inspekcijai, tačiau registracija buvo panaikinta. Buvo pažadėta perduoti Kirtimuose esančią žemę Vilniaus savivaldybei, kad miestas sutvarkytų romų gyvenvietę. Tačiau ir toliau buvo randamos biurokratinės kliūtys šiai problemai spręsti. Taigi darytina išvada, kad diskriminacinė politika romų atžvilgiu vykdoma, nors Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų institucijų rekomendacijose siūloma mažinti romų atotrūkį ir imtis konkrečių priemonių būsto problemai spręsti.
Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja sakė, kad romų iškeldinimas ir namų griovimas vyksta nuo 2009 m. Iš 115 romų pasistatytų namelių liko 39. Ten gyvena 56 vaikai. Šiuo metu 19 savavališkos statybos namelių perduoti antstoliams vykdyti (jie turi būti nugriauti). Nors šeimos ilgus metus stovi eilėje socialiniam būstui gauti, savivaldybės institucijos tokių vilčių nesuteikia. Pasak S. Novopolskajos, analogiška situacija buvo Bulgarijoje, tačiau šis klausimas pasiekė Europos Žmogaus Teisių Teismą ir šis teismas nustatė, kad Bulgarija pažeidė žmogaus teises: ilgą laiką valdžia toleravo romų gyvenvietę ir nelegaliai pastatytus namus, šie pastatai tapo romų namais, žemė – jų gyvenviete. Teismo sprendimu, negalima iškelti romų iš jų gyvenamosios vietos, iki nepasiūloma alternatyva.
Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas I. Kvikas pasakojo apie bandymus rasti bendrą kalbą su Vilniaus miesto savivaldybe siekiant romų integracijos. Buvo patvirtinta Vilniaus (Kirtimų) romų taboro bendruomenės integracijos į visuomenę 2016–2019 m. programa, pasirašytas Lietuvos romų bendruomenės susitarimas su Vilniaus miesto savivaldybės būstu. I. Kviko teigimu, nė vienas susitarimo punktų nebuvo įgyvendintas. Neįgyvendinti punktai dėl gyvenamųjų patalpų suteikimo, dėl patalpų romų kavinės steigimui, kur romai galėtų dirbti ir uždirbti, bei patalpų romų švietimui (nors romų bendruomenė rado projektines lėšas šiems tikslams).
Komitetas, atsižvelgdamas į gilias diskriminacinio pobūdžio problemas romų bendruomenės atžvilgiu, nusprendė kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę ir siūlyti bendradarbiauti su Lietuvos romų bendruomene ir vykdyti integracijos programą, taip pat kreiptis į Vyriausybę su siūlymu stabdyti romų namelių griovimus iki kol nebus išspręstas romų gyvenamosios vietos klausimas.
Parengė
Žmogaus teisių komiteto biuro patarėja Eglė Gibavičiūtė
Tel. (8 5) 239 6809, el. p. egle.gibaviciute@lrs.lt