Ar bankroto procese būna kreditorių „be eilės“?

Apie tris bankrutuojančios įmonės kreditorių eiles yra girdėję net ir su teise nieko bendro neturintys žmonės. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 35 str. nuostatas pirmąja eile tenkinami su darbo santykiais susiję darbuotojų reikalavimai, reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo ir kt. Antroji eilė pagal ĮBĮ yra iš anksto rezervuota valstybei ir visiems jos mokesčiams. Galiausiai, trečiojoje eilėje atsiranda visi likę kreditoriai, kurie nėra darbuotojai ir „valstybė“. Visiškai aišku, kad tolimiausios trečiosios eilės kreditoriai iš bankrutuojančios įmonės dažniausiai neatgauna nieko.

Kreditorių eilės numerio svarba išliks aktuali ir nuo 2020-01-01, kai įsigalios Juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANI). Tiesa, jame vietoje iki šiol esančių trijų eilių bus dvi. Iš jų pirmojoje bus tiek darbuotojai, tiek ir valstybė, o antrojoje visi likę bankrutuojančios įmonės kreditoriai. Bet kuriuo atveju tiek šiuo metu galiojančiame ĮBĮ, tiek ir įsigaliosiančiame JANI kreditorių eilės numeris turi esminę įtaką sprendžiant dėl galimybės atgauti savo kreditorinį reikalavimą realumo. Visgi, ar Lietuvoje egzistuoja galimybė atgauti savo kreditorinį reikalavimą arba bent jau jo dalį apskritai be eilės? Toliau pateikiamos įžvalgos ir ĮBĮ, JANI bei Lietuvos teismų praktikos analizė patvirtina, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, tokia galimybė yra visiškai reali.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 str. 1 d. nustato, kad bankroto procese pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Tiek ĮBĮ, tiek ir JANI nėra pateikiama bankroto administravimo išlaidų apibrėžimo. Nepaisant to, nuo 2020-01-01 įsigaliojančiame JANI 73 str. 2 dalyje pateikiamas bankroto administravimui skirtų lėšų sąrašas, kuriame kaip tik ir detalizuojama, kas konkrečiai sudaro šias išlaidas.

Detalus administravimo išlaidų apibūdinimas yra pateikiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje. Vienoje iš savo apžvalgų[1] kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bankrutuojančios įmonės išlaidomis laikomos tokios išlaidos, kurios yra patirtos po bankroto bylos iškėlimo ir skirtos sandoriams, susijusiems su bankroto procedūromis, vykdyti. Negana to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas toje pačioje apžvalgoje pažymėjo, kad bankroto administravimo išlaidos iš bankrutuojančios įmonės turto apmokamos prioritetine tvarka, t.y. anksčiau nei bet kurioje eilėje esantys kiti įmonės kreditoriai.

Taigi, administravimo išlaidoms jokios kreditorių eilės yra visiškai nesvarbios, kadangi šių išlaidų reikalavimai turi būti atlyginami pirmiau už visus kreditorius. Negana to, ši išvada išliks aktuali ir įsigaliojus JANI, kadangi ir toliau išliks bankroto administravimui skirtos lėšos, kurios turės būti atlyginamos prioritetiškai. Lieka tik išsiaiškinti, kada kreditorius gali reikalauti savo turimo reikalavimo įvykdymo iš bankroto administravimui skirtų lėšų. Iš aukščiau aptartos kasacinio teismo praktikos matyti, kad tam būtina įrodyti dvi sąlygas:
a) reikalavimas turi susidaryti po bankroto bylos iškėlimo;
b) reikalavimą sudarančios išlaidos turėtų būti skirtos bankroto procedūroms. Jeigu pirmasis kriterijus yra visiškai fakto klausimas, tai antrojo egzistavimą būtina įrodinėjamas pateikiant atitinkamą pagrindimą.

Iliustratyviu pavyzdžiu siekiant administravimo išlaidų atlyginimo galėtų būti pasaugos arba nuomos santykiai. Bendrovė nuomininkė iki bankroto bylos buvo sudariusi nuomos sutartį su bendrove nuomotoja. Iškėlus bankroto bylą bendrovei nuomininkei bankroto administratorius nepraleisdamas ĮBĮ nustatyto termino bendrovei nuomotojai praneša apie nuomos sutarties nutraukimą, tačiau patalpų negrąžina dar bent porą mėnesių. Bendrovei nuomotojai priklausančiose patalpose visą tą laiką laikomi bankrutuojančios bendrovės nuomininkės daiktai. Taigi, ar bendrovė nuomotoja gali pareikšti savo reikalavimą bankrutuojančiai bendrovei nuomininkei dėl nuomos mokesčio, susidariusio nuo bankroto bylos iškėlimo iki patalpų grąžinimo, atlyginimo iš bankroto administravimui skirtų lėšų. Atsakymas yra taip, kadangi egzistuoja abu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aptariami kriterijai: a) nuomos mokestis susidarė po bankroto bylos bendrovei nuomininkei iškėlimo; b) patalpų nuoma buvo svarbi bankroto procedūroms, kadangi patalpose buvo saugomas bendrovės nuomininkės turtas, kurį realizavus bus galima atsiskaityti su kreditoriais.

Tai, kad aukščiau aptartos galimybės būti prioritetiniu kreditoriumi be eilės, nėra vien tik teoriniai pamąstymai, patvirtina ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra nagrinėjęs savo esme labai panašias bylas į aukščiau aptartas situacijas. Štai vienoje byloje[2] daugiabučio namo savininkų bendrija reikalavo priteisti iš bankrutuojančios įmonės skolą, kuri susidarė teikiant būtinas turto priežiūros paslaugas bankrutuojančiai įmonei priklausančiam nekilnojamajam turtui. Kasacinis teismas konstatavo, kad bankrutuojanti įmonė privalo atsiskaityti už daugiabučio namo savininkų bendrijos suteiktas jos turto priežiūros paslaugas, t.y. turėdama šį turtą neturėjo galimybės išvengti šių išlaidų.

Dar vienoje civilinėje byloje[3] Lietuvos apeliacinis teismas, nustatė, kad bankrutuojančios įmonės prievolė mokėti už jai priklausančioms patalpoms tiektą elektros energiją atsirado jau po bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgdamas į tai kasacinis teismas pažymėjo, kad elektros energija bankrutuojančios įmonės patalpoms buvo tiekiama siekiant išlaikyti turimo turto vertę. Remdamasis aptartomis aplinkybės teismas galiausiai konstatavo, kad išlaidos elektros energijai turi būti pripažintos bankroto administravimo išlaidomis.

Apibendrinus, kreditoriai „be eilės“ iš tiesų egzistuoja tiek pagal dabar galiojantį ĮBĮ, tiek ir pagal nuo 2020‑01‑01 įsigaliosiantį JANI. Norint tokiu būti reikia išpildyti dvi aiškias sąlygas. Pirmąją iš jų (išlaidos turi būti susidariusios po bankroto bylos iškėlimo) nustatyti labai paprasta, kadangi tai visiškai fakto klausimas. Tuo tarpu antroji (išlaidos turi būti susijusios su bankroto procedūromis) reikalauja atitinkamo pagrindimo, tačiau įrodyti ja visgi neturėtų kilti pernelyg didelių keblumų. Taigi, sužinojus, kad jūsų partneriui iškeliama bankroto byla, nenusiminkite ir galvoje nenurašinėkite beviltiškos skolos. Jeigu egzistuos šiame straipsnyje aptartos sąlygos, turite realią galimybę tapti privilegijuotu kreditoriumi „be eilės“ ir savo reikalavimą arba bent jau dalį jo atgauti iš bankroto administravimui skirtų lėšų.

Straipsnio autorius: Andrius Lukašonokas, PRIMUS DERLING vyresnysis teisininkas, advokatas

[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-08-28 „Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo bylų iškėlimo teisines pasekmes reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-42-1. Teismų praktika. 2015, 42;
[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2013;
[3] Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1283/2014;
[4] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-08-28 „Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo bylų iškėlimo teisines pasekmes reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-42-1. Teismų praktika. 2015, 42;
[5] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2013;
[6] Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1283/2014.

Pranešimą paskelbė: Primus Derling
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai spaudai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
2019-11-29 09:00
Teisėsauga, teisėtvarka, Verslas, ekonomika, finansai
pasidalinti
atgal