Ar mokame bendrauti su kitokiais nei esame patys? Į šį klausimą trečiosios diskusijos „Už įvairovę“ metu bandė atsakyti „Gyvosios bibliotekos“ vadovė Inga Rancova ir pustrečių metų Klaipėdos „Rimi“ prekybos centre dirbantis Tadas, turintis fizinę negalią. Jie tapo trečiosios kampanijos „Gegužė su įvairove“ diskusijos svečiais, pasidalinusiais bendravimo su skirtingomis socialinėmis grupėmis ypatumais ir sienas tarp žmonių statančių baimių gimimo priežastimis.
Svarbu nugalėti baimę paklausti
„Jeigu socialiai atsakingas asmuo pamato neįgaliojo vežimėlyje sėdintį ir į kalną važiuojantį neįgalųjį, jis priima sprendimą, kad jam reikalinga pagalba ir pradeda jį stumti į kalną. Įsivaizduokite, jeigu fiziškai sveiką žmogų lipant į kalną kažkas staiga pradėtų stumti pirmyn – jis tai palaikytų ne pagalba, bet užpuolimu“, – konkretų išankstinės nuostatos pavyzdį diskusijoje pateikė „Gyvosios bibliotekos“ vadovė Inga Rancova. – Vietoje to, kad prieitume, paklaustume ir leistume sau priimti galbūt neigiamą atsakymą, jog pagalbos nereikia, mes, vadovaudamiesi savo nuostatomis ir galios pozicija, imamės veiksmų, kurie galbūt ne visada reikalingi.“
Norint padėti, bet neįžeisti kito žmogaus, svarbu išmokti nugalėti baimę paklausti. Lygiai taip pat svarbu, pasak I. Rancovos, išlaukti atsakymo ir jo išklausyti, bei priimti neigiamą atsakymą, jeigu pagalbos nereikia: „Prisipažinti, jog pykstu, man buvo didžiausias iššūkis. Antras toks pat didelis iššūkis – išlaukti atsakymų ir leisti žmonėms pagalvoti, nepuolant kalbėti už juos. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad žmogus tyli, nes nenori bendrauti, galbūt iš tiesų jis galvoja, ką atsakyti arba nori patylėti drauge. Puiki parama yra ir tiesiog buvimas šalia.“
Matykime ne socialinę grupę, bet žmogų
Ilgus metus su socialiai pažeidžiamais žmonėmis dirbusi I. Rancova buvo tas saugumą teikiantis žmogus, kuriam norėdavo atsiverti ar į kurį remdavosi įvairių socialinių grupių žmonės: „Visada žinojau, kokius klausimus užduoti, išklausydavau jų nuomonę ir leisdavau kalbėti, tačiau mūsų santykis buvo kliento ir specialisto. Pradėjus dirbti „Gyvojoje bibliotekoje“, skatinančioje tarpusavio supratimą, toleranciją ir pagarbą žmogaus teisėms, santykis su tais žmonėmis pasikeitė – dabar aš turiu išeiti iš savo, kaip eksperto, pozicijos ir mokytis kiekvieną žmogų pažinti atskirai, nesprendžiant apie jį iš to, kuriai socialinei grupei jis priklauso.“
Nacionalinio socialinės integracijos instituto Žmogaus teisių ugdymo programos vadovė pastebi, jog žmonės dažnai linkę socialinėms grupėms „klijuoti“ socialinės rizikos sąvoką, kuri skatina žmogų matyti kaip pagalbos prašytoją: „Gyvojoje bibliotekoje“ mes niekada nesakome, kad mūsų renginiuose dalyvauja socialinės rizikos grupės asmenys. Mes skatiname matyti ne socialinę grupę, ne kažkurios socialinės grupės atstovą, bet unikalų žmogų, turintį savo istoriją, nuomonę ir patirtį. Tai nėra tik vaizdinys, kurį mes susikuriame savo vaizduotėje, išgirdę tam tikros socialinės grupės pavadinimą.“
Nuolatiniai klientai visada stoja į mano eilę
Su netolerancija dėl savo negalios „Rimi“ parduotuvėje kasininku jau daugiau nei dvejus metus dirbantis Tadas pasakoja susidūręs mokykloje ir kolegijoje. „Kiti mokiniai į mane, sunkiai vaikštantį ir beveik vienos pusės nevaldantį žmogų, žiūrėjo su gailesčiu. Netikėjo, kad kažką naudingo galiu nuveikti ar atlikti to pačio sudėtingumo ne tik fizines, bet ir mentalines užduotis. Tai mane labai skaudino, nors aplinkiniai nedrįsdavo man to pasakyti į akis – apie apkalbas sužinodavau iš draugų, – skaudžią patirtį augant prisiminė vyras. – Šie įvykiai mane paskatino įrodyti, kad viską galiu ne ką prasčiau ir greičiau padaryti nei tie, kurie iš manęs šaipėsi“.
Radęs motyvacijos sportuoti, Tadas penktoje klasėje pradėjo lankyti lengvosios atletikos būrelį, kur susipažino su įvairias negalias turinčiais, jėgas sporto pagalba atgaunančiais žmonėmis: „Ten ne tik sustiprėjau fiziškai, bet ir radau savo bendruomenę, su kuria iki šiol bendraujame – galime ir pasiguosti, ir pasijuokti. Nors visi turime kažkokią negalią, stengiamės gyventi kaip sveiki žmonės ir nesusireikšminame, nepriskiriame savęs socialinės rizikos grupei.“
Su žmonėmis kasdien darbe bendraujantis vyras sako per dvejus metus negavęs nė vienos nemalonios pastabos. Tadas su kiekvienu klientu bando užmegzti ryšį, suprasti, kaip jis jaučiasi, nusišypsoti, pabendrauti: „Jeigu pasitinki žmogų su šypsena, net būdamas ypač blogos nuotaikos žmogus nusišypsos atgal. Tikiu, kad kuo daugiau duosiu kitiems, tuo daugiau ir pats gausiu. Galbūt dėl to mano aptarnaujami klientai – tokie supratingi ir priimantys. Nuolatiniai klientai, atėję apsipirkti visada stoja į mano eilę, nes žino, kad bus greitai ir maloniai aptarnauti. Man tai didelis įvertinimas.“
Įvairius susitikimus ir mokymus, stiprinančius įvairovės kultūrą įmonėje, „Rimi“, kaip Lietuvos Įvairovės chartijos narė, organizuoja ir gegužę, kaip įvairovės mėnesį, švenčia jau antrus metus. Šiais metais „Rimi“ jungiasi prie Europos Komisijos, kitų chartijos narių, organizacijų iš valstybinio bei nevyriausybinio sektoriaus skelbiamos kampanijos „Gegužė su įvairove“. Jos dalyviai kviečiami dalintis istorijomis bei praktikomis įvairovės ir įtraukties darbo vietoje temomis ir taip didinti visuomenės, darbuotojų ir darbdavių sąmoningumą apie įvairovę, jos naudą ir svarbą bei skatinti lygių galimybių užtikrinimą ir įvairovės valdymą.