Prof. Algis Krupavičius, Vytauto Didžiojo universitetas ir „Lietuva – Visų“ sąrašo Nr. 11 Seimo rinkimuose lyderis.
Melagingų naujienų ir beprotiškos visuomenės laikais, kaip Umberto Eco yra pavadinęs mūsų amžių, arba šiame XXI-ojo amžiaus Novocento, tarp labiausiai devalvuotų vertybių yra teisingumas. Net ne devalvuotas, o dažnai elementaraus supratimo apie civilizuotą jo turinį nėra ar jau nebėra.
Normalios visuomenės laikais teisingumas turi būti sąžiningas, moralus, doras individo ir visuomenės gyvenimo būdas. Teisingumas turi būti lygios galimybės visiems. Teisingumas turi būti žmogaus teisių užtikrinimas. Teisingumas yra esminė mūsų, kaip kiekvieno žmogaus, vertybinė nuostata. Bent taip turėtų būti.
Šių dienų politinėse diskusijose teisingumo samprata dažnai pavirsta tik itin siaura ir instrumentine. Teisingumas tokiu požiūriu tėra įstatymų ir tvarkos laikymasis. O visa tai turi prižiūrėti teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijos. Teisingumo matais tuomet belieka teisminių bylų ir nuteistųjų skaičiai, draudimai, baudų dydis ir jų pažeidėjų statistika. Toks instrumentinis požiūris į teisingumą yra tiesus kelias į policinę valstybę. Neatsitiktinai premjeras Saulius Skvernelis yra ne kartą deklaravęs, kad Lietuvos, kaip valstybės, pasirinkimas yra tarp policinės ar kriminalinės. Aišku, kad čia yra politinė silpnaprotystė. Bet ji gaji ir patinka ne vienam.
O esamos praktikos, ypač teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose, yra greitkelis ne į teisingą, o į policinę valstybę. Vien Valstybės saugumo departamentas per metus stebi apie 80 tūkstančių šalies piliečių ir visa tai vadina „normalia praktika“. Nereikės nei trisdešimties metų (tiek turime po nepriklausomybės atkūrimo), kai bus patikrintas visų mūsų, įskaitant ir dar negimusius, lojalumas policinei valstybei. Trumpai – tai „didysis brolis“ Jus stebi. Apie judėjimą visu greičiu į represinę sistemą rodo ir tai, kad vos penktadalis pasitiki Lietuvos teismais. O teisė į teisingą teismą yra išskiriama kaip viena labiausiai pažeidžiamų.
Tačiau tikras pasirinkimas turi būti teisinga valstybė. Į ją laukia ilgas kelias...., jei laukia. Nors šiais laikais žmogaus teisės yra teisingumo ir lygybės principų įgyvendinimo viešajame gyvenime rodiklis. Lietuvos kontekste itin aktualios tokios teisės: teisė į teisingą darbo užmokestį (pajamų nelygybė yra pernelyg didelė), teisė į sveikatą (privalo būti išspręsti ir sureguliuoti sveikatos netolygumai Lietuvoje, susiję su socialiniu ir ekonominiu skurdu bei sveikatos paslaugų neprieinamumu), teisė į teisingą teismą (nekaltumo prezumpcija, teisė gauti teisinę pagalbą ir kita), smurto draudimas (šeimoje, prieš vaikus, prieš moteris, mobingas darbe), diskriminacijos draudimas (dėl lyties, lytinės orientacijos, amžiaus, rasės, religijos, negalios), susirinkimų laisvė ir saviraiškos laisvė (piliečių dalyvavimas ir pilnavertė įtrauktis į valstybės sprendimų priėmimą nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygiu politiniais, socialiniais ir ekonominiais klausiamais, dalyvaujant NVO, pilietinių organizacijų, interesų organizacijų, asociacijų ir bendruomenių ir pan. veikloje). Tačiau 75- 80 proc. respondentų socialiniuose tyrimuose mano, kad jų asmeninės, arba žmogaus, teisės pažeistos. Paradoksas, bet vos 5 proc. savo teises bando ginti. Tad gyvenama pagal principą, kad šuo ir kariamas pripranta.... Ir prošvaisčių čia ne itin matosi.
Socialinės teisės, kaip teisingos valstybės rodiklis, yra itin apgailėtinoje būklėje. Socialiniai tyrimai taip pat rodo, kad žmonės jaučiasi gyvenantys iš esmės neteisingoje visuomenėje. Renkantis iš penkių visuomenės modelių nuo kraštutinio elitistinio iki plačios vidurinės klasės modelio daugiausiai, arba net 48,8 proc., teigia gyvenantys elito dominuojamoje visuomenėje. Toks visuomenė tipas yra pats socialiai neteisingiausias. Jame absoliuti dauguma žmonių yra visuomenės apačioje. Dar 36,2 proc. renkasi visuomenės kaip piramidės modelį, kur dauguma žmonių vėl yra apčioje. Bendrai 85 proc. mano, kad gyvename iš esmės socialiai neteisingoje visuomenėje. Tačiau yra ir gera žinia. Daugumos lūkesčiai yra gyventi visuomenėje su plačia ir saugia vidurine klase. To norėtų net 87 proc. respondentų. Bet tikrovė yra kita ir de facto turime plačią runkelių ir mažo elito Lietuvą. Kodėl taip yra? Pirmiausia, kad valdžia per mažai darė ir daro, kad taip nebūtų. Panašu, kad valdžia net nesupranta, kad reikia daryti kitaip.
Ką reikia daryti? Be socialinio teisingumo Lietuva yra be ateities. Čia akivaizdu. Keisti tikrovę reikia praktiškai ir nuo savęs. Ir tokių žmonių mūsų visuomenėje, kurie taip ir daro, yra. Vienas tokių pavyzdžių gali būti teisininkė Jūratė Zabielaitė. Ji yra ne tik advokatė, menininkė, bet ir Maisto banko kūrėja. Maisto bankas kasdien pagamina 38 tūkst. maisto porcijų gyvenantiems nepritekliuje. Per metus tų porcijų yra beveik 14 mln. Čia pavyzdys, kaip teisingesnė Lietuva gali būti kuriama pradedant nuo savęs. Tik to neužtenka.
Esminis, bet jau politikos strategijos, sprendimas – nuo minimalios valstybės pereiti į socialinę valstybę. Jei norite – į gerovės valstybę. Apie tai kalba Prezidentas G. Nausėda. Bet tam pirmiausia reikia įgyvendinti Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją be išlygų ir realiai, o ne tik popieriuje. Kai žmogaus teisės bus Lietuvoje realiai veikiančios, tai ir teisingumo veidas bus kitoks nei dabar. Lygiagrečiai, matyt, reikės padidint BVP dalies perskirstymą per mokesčius bent iki 34 proc. (toks yra naujų ES šalių vidurkis, kai Lietuvoje jis lygus 29- 30 proc.), kad turėtume iki 1,5 mlrd. Eur. papildomai švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos reikmėms kasmet. Tuomet galima bus realiai kalbėti apie socialinę gerovę daugumai, o ne keliems. Tuo pačiu teisingos valstybės kūrimo perspektyvos taptų šviesesnės.
Atsakomybė ir atskaitomybė visur ir visiems yra Archimedo lazda eiti link teisingos valstybės. Reikia pradėti nuo teisėsaugos ir politikų. Teisėsauga turi būti nepriklausoma ir neperkama, tarnaujanti piliečiams, o ne interesų grupėms. Tada teisingumas būtų visiems, o ne selektyvus ar pasirinktinis keliems įtakingiesiems. Pirmas žingsnis, kad nešlubuotų abiem kojom prokuratūros nepriklausomumas ir kišeninių prokurorų laikai baigtųsi su visam, reikia keisti generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarką. Seimas turi dalyvauti ne tik skyrimo procese, bet ir, du kartus iš eilės nepatvirtinus generalinio prokuroro metinės ataskaitos, turi galėti inicijuoti jo atleidimo procedūrą. Lyg ir viskas paprasta, bet niekas iki šiol to neišsprendė.
Daugiau teisingumo turi atnešti teisinės Seimo narių neliečiamybės panaikinimas ir peržiūrėta teisėjų teisinio imuniteto tvarka. Kad valdžioje atsirastų daugiau teisybės, taip pat turi būti įtvirtinta asmeninė materialinė politikų atsakomybė už priimtus neteisėtus sprendimus, ypač tais atvejais, kai jais padaroma materialinė ar moralinė žala piliečiui. O masinį savo piliečių sekimą, juos paverčiant ne jų valia savo valstybės priešais, reikia keisti pirmiausiai per leidimų klausyti telefoninius pokalbius išdavimo taisyklių reviziją. Juos turėtų sankcionuoti tik teisėjų kolegija ir tik esant svariems duomenims. Jei taip nepadarysime, tai ir toliau bus – sveiki atvykę į „teisingumo“ šalį.
Rusų filosofas Nikolajus A. Berdiajevas yra pastebėjęs, kad „valdžia egzistuoja ne tam, kad gyvenimas žemėje virstų rojumi, bet kad būtų užkirstas kelias jam virsti visišku pragaru“. Lietuvoje valdžia dažnai elgiasi atvirkščiai ir daro visuomenei taip, kad jos gyvenimas virstų pragaru.... Bent teisingumo srityje tai būtų sunkiai paneigiama išvada. O į teisingą valstybę ne tik, kad kelias ilgas, bet kol kas per dažnai žygiuojam į priešingą pusę nuo jos. Daug greičiau į policinę, o ne į teisingą valstybę. Vengrai panašią kaip Lietuvoje būklę vadina mafijos valstybe.... Gal jie ir teisūs, nes policinę nuo kriminalinės valstybės, matyt, skiria plona riba.
Politinė reklama. Apmokėta iš partijos LIETUVA - VISŲ PK sąskaitos.