Nenuostabu, kad dalis Lietuvos visuomenės dar gyvena pagal sovietinius standartus. 50 metų mes jais vadovavomės, ne taip lengva atprasti. „Metro sąjūdžio“ žmonės jau beveik 20 metų įrodinėja, kad Vakarų Europoje sprendimą pradėti planuoti ir statyti miesto geležinkelį – metropoliteną lemia ekonominis ir socialinis tikslingumas, o ne gyventojų skaičius. Kol kas tuo įtikinti pavyko tik LR Seimą, kuris 2018 metų vasara priėmė Metropoliteno įgyvendinimo įstatymą. Tuo tarpu sostinės valdžiai 99 proc. vilniečių nuomonė – nė motais. Nors dar prieš kelias dešimtis metų, dar „prie sovietų“, sovietinių šalių sostinėms buvo pasiūlyta statyti metropolitenus ar jų mažesnius variantus. Tarp jų ir Vilniui. Ir darbai buvo pradėti, tačiau „perestroika“ ir nepriklausomybės siekis šiuos darbus sustabdė.
Dešimtmečiai bėga, Vilnius auga nesustodamas (jau pasigirsta neramių balsų: ar netapsime vieno miesto valstybe?), tačiau metro kritikų argumentas – iš to paties metalo: kur milijonas, kur keleivių srautai?
Pabandykime su sovietinio milijono standarto šalininkais padiskutuoti, kas iš tikrųjų stabdo metro statybą. Pinigai nei anksčiau, nei dabar nėra pagrindinis stabdys. Anksčiau jie buvo duodami Maskvos, o dabar – Briuselio. Pagrindinis stabdys – valdžios apsisprendimas. Anksčiau apsispręsti padėdavo Maskva. Dabar tai turime padaryti patys. Pasirodo, kai kam tai – dar sunkiau. Suskaičiuota, kad Vilniaus spūstyse per metus vėjais paleidžiame per du milijardus eurų. Už tokią sumą įrengtume daugiau nei pusę sostinės metro sistemos. Tačiau atmetus ekonominį ir socialinį tikslingumą ir įsikibus tik į mistinį ar simbolinį, ar dar kokį milijoną bei savo sprendimus ir veiksmus susiejus su gyventojų skaičiumi, iškyla aibė klausimų.
Kaip mes skaičiuosime tuos gyventojus? Ar tik nuolat gyvenančius miesto ribose, ar ir atvykstančius iš aplinkinių vietovių? Pastarųjų – apie 200 tūkstančių. Jeigu skaičiuotume Vilniaus, Vilniaus rajono ir kasdien atvykstančius į sostinę iš tolimesnių vietovių, jau dabar būtų apie milijonas. O jeigu dar prabilsime apie miesto įtakos zoną, kuri prof. K. Masiulio teigimu, apima Šalčininkų, Ukmergės, Trakų ir Širvintų miestus?
Kai susitarsime, kokio milijono mums reikia, turėsime pradėti tartis, ką turime daryti toliau. Galbūt jau dabar, žinodami, kad dėl milijono susitarsime, galime tartis, kokio mums to metro reikia: sunkaus ar lengvojo? Kur gali būti planuojamos trasos ir stotys? Nuo kurios atkarpos pradėsime šią sistemą įgyvendinti? Kai pagaliau po 10 metų turėsime tą milijoną, kas turėtų būti padaryta: pradėtas metro trasų planavimas, projektavimas, statyba ar metropoliteno eksploatacija?
Pasaulinė patirtis rodo, kad nuo politinio sprendimo pradėti kurti metropoliteno sistemą iki pirmos linijos eksploatacijos pradžios praeina ne mažiau kaip dešimt metų. Jeigu susitartume, kad 2030 metais Vilniaus metropolitenas būtų naudingas milijonui Vilniaus, Vilniaus rajono ir iš kitų Lietuvos vietovių atvykstantiems žmonėms, politinį sprendimą kurti Vilniaus metro sistemą turėtume priimti dar šiemet.
Diskusija dėl Vilniaus metropoliteno tęsiasi daugiau nei 50 metų. Koronavirusas diskusijai netrukdo, nes diskutuoti galima įvairiomis ryšio priemonėmis, Kviesčiau pasisakyti Vilniaus savivaldybės bei Aplinkos ir Susisiekimo ministerijų atstovus. Dabartinis Vilniaus meras prieš penketą metų yra pareiškęs, kad, jo nuomone, vilniečiams metropolitenas bus reikalingas po 15 metų. Tad jei priimsime jo nuomonę kaip pamatinį naujos transporto sistemos tašką, tai priimti politinį sprendimą ir pradėti planuoti Vilniaus metropoliteną taip pat būtina dar šiemet.
Politinis sprendimas dėl Vilniaus metro aktualus įvairiomis prasmėmis: ekonomine, socialine, civilinės saugos, gamtosaugine, gyventojų užimtumo, emigracijos, užsienio investicijų, šalies prestižo ir kitomis. Jis keltų šalies gyventojų pasitikėjimą savo jėgomis, savo valdžios protu ir ryžtu priimti drąsius sprendimus, leidžiančius neatsilikti nuo ES šalių sostinių išsivystymo lygio. Jei, žinoma, pripažįstame, kad modernus miestas – ne tik gražiai pastatyti namai, bet ir puikiai išvystyta infrastruktūra.