Didžiosioms Lietuvos medienos perdirbimo įmonėms atstovaujančios asociacijos nepatenkintos, kad kaimyninių valstybių, šįkart konkrečiai –  Latvijos,  kompanijos, dalyvaudamos Lietuvos medienos aukcionuose, sukelia kainas. Tuo tarpu Medienos prekybos asociacijos nariai įsitikinę, kad tai labai gera ir protinga konkurencija: neturite pinigų – nepirkite.

“Šviesios” mintys jau Seime

Nieko blogo, kai įsiregistravę lobistai dirba savo darbą, tačiau Lietuvoje vis dar atsiranda norinčių būti išskirtiniais. Žiūrėk, tai kokį viešojo pirkimo konkursą pritaiko pusbroliui, tai įstatymą suka į vienus vartus. Dar balandžio pradžioje Seime buvo įregistruotos Miškų įstatymo pataisos, kuriomis siūloma, kad išskirtines teises įsigyti medienos įgytų įmonės, per paskutinius kalendorinius metus sumokėjusios ne mažiau kaip 500 tūkst. eurų su darbo santykiais susijusių mokesčių. O ką daryti mažesnėms? Akivaizdu, kad tokios “šviesios” mintys galėjo kilti tik siauroms interesų grupėms. Kai apie tai savo nuomonę išsakė ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, ir Konkurencijos Taryba, ir Seimo Teisės departamentas, birželio viduryje įregistruotas kitas projekto variantas be sąlygos dėl sumokamų mokesčių, tačiau atsirado išskirtinė teisė – skatinti gamybą arčiau miško. Suprask, perkėlus medienos apdirbimą arčiau miško, sumažės anglies dioksido išmetimai…

Prekiautojus mediena vienijančios Medienos prekybos asociacijos vadovas Egidijus Kontrimavičius nesistebi tokiais viražais ir sako, kad nors pabrango tik spygliuočių rąstai, o beržo net atpigo – žiūrima tik į vieną pusę. Jis pats ir kiti pamena, kad asociacijos “Lietuvos mediena” vadovai verkia nuo Brazausko laikų…

“Valdžia pasikeičia ir vėl suinteresuotieji neša įstatymo pataisą, kad medieną palankiu būdu  būtų galima įsigyti tik didiesiems Lietuvos perdirbėjams. O visus Europos Sąjungos ir Lietuvos smulkiuosius perdirbėjus reikia uždaryti bei išnaikinti, –  ironizuoja E. Kontrimavičius. – Kiekvienas žiūri savo kišenės. Niekam ne paslaptis, kad “Lietuvos medienoje” pirmu smuiku groja VMG grupės perdirbimo įmonių savininkas. Taip pat aktyvūs įstatymo pataisos stūmėjai visiems žinomi “Juodeliai”, turintys keturias Lietuvos lentpjūves. Žada pjauti milijoną kubų apvaliosios medienos, tad dabar stipriai stengiasi, kad tą medieną pigiai įsigytų. Įsivaizduokite, jei aukcionuose nedalyvaus didelė dalis potencialių, gerai mokančių pirkėjų, tai medienos kaina kris…”

Kaina kristų trečdaliu…

Medienos prekybos asociacijos narių nuomone, kaina kristų apie 30 proc., tačiau dar nežinia, kiek šiais metais pajamų gaus Valstybinė miškų urėdija (VMU). „Bet 2018 metais jos siekė  180 mln. Nuo tos sumos 30 proc. – apie 50 mln. Tas 50 mln. ir nutūptų į didžiausių Lietuvos medienos oligarchų kišenes, nes visos pastangos dėl to, kad jie gautų privilegijų įsigydami medienos”, –  pastebi pašnekovai.

E. Kontrimavičius vadovauja Medienos prekybos asociacijai bei UAB “Litforinai”. “Mūsų įmonė “Litforina” perka medieną iš Lenkijos valstybinių miškų, tad ar neatrodo keistai: mes perkame iš lenkų, o lenkai iš mūsų urėdijos negali pirkti. Mūsų partneriai Lenkijoje nesupranta tokios tvarkos. Tai kokia čia Europos Sąjunga, jeigu uždaryta prekyba tarp jos valstybių?” – retoriškai klausia verslininkas.

Didžiųjų verslo ryklių norai

Kokios būtų tokių įstatymo pataisų pasekmės? E. Kontrimavičius net neabejoja, kad jos būtų apskųstos Europos Komisijai. “EK išnagrinėtų ir greičiausiai skirtų Lietuvai baudą, kad palaiko vietinius, nes tai traktuojama kaip ekonominės naudos siekimas vietiniams. Tada būtų pareikalauta visą sumą grąžinti ir dar baudą skirtų“, – aiškina pašnekovas ir akcentuoja, kad tos geidžiamos Miškų įstatymo pataisos – didžiųjų verslo ryklių noras valstybės sąskaita pasipildyti kišenes.

Ne paslaptis, kad šios pataisos iniciatoriai – “Lietuvos mediena”. Anksčiau tie patys asociacijos atstovai dalyvaudavo pataisas kuriančioje darbo grupėje, pristatydavo jas Seime, o dabar didžiausias Miškų įstatymo pataisos iniciatorius – buvęs aplinkos ministras Kęstutis Mažeika.

E. Kontrimavičiaus teigimu, didieji perdirbėjai perka medieną ir iš privačių pardavėjų, tačiau nupiešia tokį  vaizdą, kad vos ne visą medieną ruošia Valstybinė miškų urėdija, nors ji atlieka tik pusę kirtimų, o kita pusė kertama privačiuose miškuose. “Visi kuo puikiausiai gali pirkti, bet nenori mokėti brangiau privatininkams, nes tikisi iš VMU gauti pigiau. Tad privatininkai veža ir į Latviją, ir smulkiems gamintojams, ir perdirbėjams parduoda. Didieji irgi gali mokėti privatininkams, o ne verkti, kad jiems neparduoda”, –  apie esamą situaciją kalba pašnekovas.

E. Kontrimavičius stebisi, kad nepriklausomoje Lietuvoje pavasarį teikta įstatymo pataisa panaši nebent į baltarusišką. “Jeigu gyvename Europos Sąjungoje, tai taip neturėtų būti, kad medieną palankiau gali pirkti tik tie, kurie sumoka per pusę milijono mokesčių Lietuvai. Lukošenka gal ir gali priimti tokį įstatymą, bet Europos Sąjungoje… Iš šono žiūrint juokingai atrodo, suprask, jeigu vieną kartą neprasisuko, reikia įstatymą dar kartą stumti”, – apie   procesų užkulisius mano verslininkas.

Bet yra ir gerų žinių: Prezidentūra domisi tuo, kas vyksta Seime dėl medienos pirkimo ir pardavimo, kokios pataisos teikiamos. Vis tik tikimasi, kad užteks sveiko proto ir tokios pataisos nebus priimtos.

Konkurentai būtini

UAB “Kestarolis” vadovas Kęstutis Žemaitis įsitikinęs, kad jeigu ne latviai, tai Lietuvoje nebūtų kur dėti  medienos arba būtų tokia minimali kaina, kad visi dirbtų nuostolingai. “Lietuvoje nėra konkurencijos. Yra du dideli spygliuočių apdirbimo fabrikai ir viskas. Jei tik latviai nustos pirkti, visa mediena plūstels tiems dviem gamintojams… O jie pasakys tokią kainą, kokios nori, bet ne konkurencingą…, –   liūdnai ateitį prognozuoja pašnekovas. – Kol latviai nepirko medienos iš Lietuvos, mediena buvo labai pigi, o miškų kainos nedidelės. Praktiškai viską pjaudavo ir pigiai parduodavo didžiausiems perdirbėjams, jie pasiimdavo didelius pinigus, o mes negalėjome žmonėms, parduodantiems mišką, pasiūlyti geresnės kainos, nes patys negaudavom pinigų… Latviai mums pasiūlė daugiau. Dabar su malkomis panaši istorija. “Grigiškės”, vietiniai perdirbėjai pernai mums siūlė 16 eurų už kubą pristatytos medienos. Kas tas 16 eurų? Tai – 13 eurų mūsų ranga:  iškirsti, išpjauti, 8-9 aurai  –  atvežti… Mums savikaina išeina 21-22 eurai, o jie mums siūlo 16… Tai va kokie Lietuvos perdirbėjai. Tad konkurentai būtini, kol lietuviško kapitalo tokia politika… IKEA taip pat diktuoja kainas, kokias nori, “Grigiškės” – vėl… Jie nori visko už dyka. Mums reikia jiems primokėti už paslaugas, kurias atliekam”.

Anot K. Žemaičio, reikia paguosti didžiąsias perdirbimo įmones, kad jos nepergyventų dėl teisingos konkurencijos. “Viskas čia gerai. Visi vienodai mokėkit pinigus, kiek galit ir bus tos medienos, –  pataria verslininkas. –   Kokios čia kalbos apie CO2 ar klimato kaitą? Tegul jie moka tiek, kiek latviai ir nebus problemos. Nereikia norėti, jei nusipirko įrengimus, kad per penkerius metus visos išlaidos su pelnu grįžtų. Taip nebus. Duokit visiems uždirbti.  Dabar, pavyzdžiui, tarinei medienai kaina Lietuvoje tapo  labai konkurencinga. Atidaryta daug naujų įmonių ir susiklostė tokia situacija: Latvijoje nėra taros gamintojų, tai tokia medieną paklausi , o spygliuotį vežam Latvijon. Kaina didelė, bet nė vienas nebankrutuoja, dirba, visiems užtenka”.

Vis dėlto didieji perdirbėjai mieliau žvalgosi į valstybinius miškus, nes privatininkai gali rinktis, kam ir už kiek parduoti. “Pirkti  iš urėdijos paprasčiau – yra sutartis ir perkama. O ką privatininkui padarysi? Jis kam nori, tam parduoda. Normali konkurencija. O jei įstatymą priims, kad tik Lietuvos įmonėms –  viskas. Latvis mokės 140 eurų, lietuvis – 100  ir juoksis… Valstybė negaus pajamų, negaus mokesčių, o pinigus pasiims perdirbėjai…  priėmus tą įstatymą, aišku, urėdija pardavinės medieną trečdaliu pigiau, – įžvalgomis ir patirtimi dalijasi pašnekovas. – Latviai pakėlė kainą iki 120 eurų, tai  ir Lietuvos atstovai mums sako: gerai, mokėsim ir mes… Kol latviai nekelia kainos, tai ir mūsiškiai nekelia. Reiškia – gali kelti, bet dar niekada taip nebuvo, kad lietuviška įmonė pirma pasiūlytų daugiau nei latviai. Jie visas kainas riša prie latvių, bet jei pirktų minusan, tai neuždirbtų. Sakytų – viskas, aš daugiau nei 120 negaliu mokėti… Manau, konkurencija labai reikalinga. Laikykimės priimtų nuostatų, kad dalis medienos liktų Lietuvoje, daugiau pardavinėkime ir pirkime už sulygtas kainas. Viskas čia gerai  –  nori perki, nori parduodi”.

Rūta Steponaitytė

http://miskininkas.eu/misku-istatymo-pataisos-noras-valstybes-saskaita-papildyti-kisenes/