Mes vėl ir vėl svarstome tai, kas jau buvo nagrinėjama Lietuvos Konstituciniame Teisme, kuris labai aiškiai ir daug kartų pasisakė, kad Lietuvos piliečių asmenvardžių užrašymas jų tapatybės dokumentuose nelietuvių kalba reikštų, pirma, valstybinės kalbos statuso, nustatyto Konstitucijos keturioliktame straipsnyje, paneigimą, antra, piliečių lygybės įstatymui principo, nustatyto Konstitucijos dvidešimt devintame straipsnyje, paneigimą. Tai kodėl mūsų Konstitucijoje taip pabrėžta ypatinga valstybinės kalbos reikšmė, kodėl akcentuojamas piliečių lygybės principas?
Lietuvių kalba parodo tautinę tapatybę, bet to nemato projekto autoriai
Vardų ir pavardžių užrašymas valstybine kalba nėra, kaip norima sakyti, liberalumo ar neliberalumo, modernumo ar nemodernumo, globalumo ar neglobalumo, tautiškumo ar netautiškumo klausimas, – jos būtinumas užkoduotas tiesiog pačioje valstybės egzistencinėje prasmėje. Tai galimybė valstybės piliečiams susikalbėti, bendrauti ir veikti apibrėžtoje valstybės teritorijoje, tai ženklas, kuris nusako asmens santykį su valstybe. Todėl valstybinė kalba puoselėjama ir jos mokoma visose valstybėse, ji vienodai privaloma visiems valstybės piliečiams. Jos principų keitimas reikalauja ilgamečių valstybės pastangų, kad piliečiai išmoktų ir mokėtų praktikoje taikyti naujas tarimo, rašymo, kirčiavimo ir kitas taisykles. Čia vieta tarti žodį apie „išskirtinę“ asmenvardžių asmeninę nuosavybę. Juoko (o gal ir ne?) dėlei pasakysiu – žinau daug žmonių, kurie turi asmenvardžių antrininkus. Galima surasti daugybę žmonių su tuo pačiu vardu, daug su ta pačia pavarde, daug ir tokių, kurių vardas ir pavardė tokie patys. Ir kaip čia su ta vardo ir pavardės nuosavybe, kaip ją atimti iš kitų, kad ji būtų tik tavo? Vardas ir pavardė nėra vien tik asmens nuosavybė. Ji yra kalbos dalis – tikrinis daiktavardis, kuris atsiranda ir formuojasi istorijos eigoje. Ir kaip kalbos dalis paklūsta bendriesiems kalbos dėsniams. R. Tamašunienės Seime ištarti žodžiai: „Pirmiausia pavardė tikrai yra didelė nuosavybės dalis. Jeigu tu priskiri save tam tikrai tautai, giminei, tai tikrai tai yra neatsiejama žmogaus tapatybės, identiteto ir jo nuosavybės dalis.“ (kalba Lietuvos Respublikos Seime, 2022-01-11, vakarinis posėdis) kelia minčių, su kuriomis negaliu pasidalinti. Asmens vardas ir pavardė, užrašyti valstybine kalba, rodo asmens santykį su valstybe. Pavyzdžiui „Daniel Bogdanovič“ rodo, kad jis yra Lietuvos pilietis, nes valstybinė kalba yra lietuvių kalba, bet tautinį identitetą rodo kiti vardo ir pavardės ypatumai – labai nesunku suvokti, kad asmuo yra lenkų tautybės. Arba įrašas pase „Nikolajus Žukovas“ kažin ar ką įtikins, kad šis asmuo yra lietuvis, tačiau parodys tautinę asmens kilmę – rusas. Pridursiu – dabar ir be įstatymo keitimo galima, asmeniui pageidaujant, pase įrašyti „Nikolaj Žukov“, kaip tai yra su „Daniel Bogdanovič“.
Jokia kita valstybė negali kištis į Lietuvos vidinius reikalus
Piliečių lygybės įstatymui principas susijęs su vienodu – valstybine kalba – užrašytu tautinių bendrijų atstovų vardu ir pavarde. Seime nuolat eskaluojama, kad esą ypatingo užrašymo reikalauja Lenkijos Respublika lenkų kilmės Lietuvos piliečiams. Nekalbu apie tokių reikalavimų, jeigu jie ir yra, teisėtumą. Tai būtų atviras kitos valstybės kišimasis į vidinius valstybės reikalus, į jos kultūrą. Juo įdomiau, kad Seimas išgirdo J. Sabatausko pasisakymą, iš kurio galima suprasti, kad pati Lietuvos Respublika įsipareigojo šiuo klausimu Lenkijos Respublikai: „Visi gavome Nepriklausomybės Akto signataro Č. Okinčico laišką. Aš noriu vieną citatą, vieną pastraipą pacituoti iš jo laiško: „Spręsti lietuviškų asmenvardžių rašybos klausimą Lietuvos politikai įsipareigojo dar 1994 metais, pasirašydami Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių, gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį.“ (kalba Lietuvos Respublikos Seime, 2022-01-11, vakarinis posėdis). Suprask, kad kalbama „Q, W, X“ įtraukimą į lietuvių abėcėlę, nes šito dabar ir siekiama. Lietuvai būtų įdomu pamatyti patį dokumentą ir jame įrašytą tokį įsipareigojimą, įdomu būtų regėti Nepriklausomybės Tėvų – Signatarų – jau 1994 metais atsisakiusių mūsų Konstitucijos, pavardes. Bet tokių nebuvo. Č. Okinčico žodžius pakomentavo tuometinis Užsienio reikalų ministras profesorius Povilas Gylys: „Tai netiesa.“ Ir pridūrė: „Tai antikonstitucinė lingvistinė diversija.“ Pažiūrėkime į patį sutarties tekstą. 14–tame straipsnyje sakoma: „– vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį. Detalios pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje.“ (Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis). Tokia yra tiesa. Jokios kalbos apie trijų raidžių įteisinimą nebuvo. Nėra ir nebuvo rašymo normų, kurios turėjo būti specialioje sutartyje. Bet tęsiant – asmenvardžių rašymas tautiniu principu būtų, Konstitucinio Teismo nuomone, diskriminacija kitų tautinių bendrijų atžvilgiu. Kodėl, pavyzdžiui, rusų kilmės mūsų piliečiai, kurių taip pat gausu, neturi kelti klausimo dėl kirilica užrašyto vardo ir pavardės, kodėl žydai nekelia klausimo dėl jidiš rašmenimis užrašytų asmenvardžių, kodėl didelė germaniška bendrija (o jai priklauso ir danai, ir švedai, ir norvegai, ir vokiečiai ir dar kitos didelės tautos) neturi kelti to paties klausimo? Iš tikrųjų kodėl jie šitų klausimų nekelia, kodėl išskirtinai lenkai rūpinasi savo išskirtinumu. Ar jie tikrai Lietuvoje išskirtiniai? Ar jie nuo amžių lietuviškose žemėse nori kitokio išskirtinumo – gal ir autonomijos? Pabaigoje pridursiu – nė viena pasaulio valstybė – Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos, Vokietija, Prancūzija, Italija ir kitos – neleidžia tapatybės dokumentuose rašyti kitaip nei valstybine kalba. Girdžiu tariant: Lenkija gi leidžia. Tai atskiro aptarimo reikalaujantis fenomenas, kai įrašas, pavyzdžiui Jovaiša, ir lieka tik pase. Lenkijos pasas su tokiu įrašu nieko nereiškia. Tokio žmogaus „Jovaiša“ Lenkijoje nebus, nes į registrus įsileidžiamos tik lenkų abėcėlės raidės. Ir belieka Lenkijos lietuviams pasidėti pasą kaip gražų, širdžiai mielą popieriuką, o realiame gyvenime mano pavardė Jovaiša pavirs „Jovaisza“ arba tiesiog „Jovaisa“. Dar gražiau – lietuviškai užrašyto asmens registre ieškos ne pagal pavardę, nes tokio įrašo ten nėra, bet pagal asmens kodą. Verta pamąstyti apie tokį gėrį.
Siūlomas projektas – antikonstitucinis
2014 metų Konstitucinis Teismas apsibrėžė doktriną, kuri nusako, kaip ir kokiu būdų gali būti keičiama vardų ir pavardžių užrašymo tvarka tapatybės dokumentuose. Seimo posėdyje E. Gentvilas pateikė savąją interpretaciją, kuri čia ir užrašyta: „Aš labai dažnai girdžiu, sakoma, kad arbitras šitais klausimais yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Noriu atkreipti dėmesį į Konstitucinio Teismo pasakymą. Konstitucinis Teismas neliepia imperatyviai Seimui paklusti Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Konstitucinis Teismas sako tinkamai įvertinus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuomonę. Štai Seimas įgauna diskreciją, galimybę priimti sprendimą taip, kaip pats Seimas ar Seimo dauguma mano, išklausydama ir įvertindama Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuomonę. Todėl aš noriu, kad kolegos ir žmonės suprastų – tai nėra prievolė būtinai perrašyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išsakytą poziciją. Seimui yra palikta teisė pačiam spręsti.“ Ar tai tiesa, ką pasakė E. Gentvilas? Šiomis dienomis pasirodė įstatymo priėmimui būtina LR Seimo Teisės departamento išvada. Joje net penkiolika pastabų, bet pati pirmoji ir nusako Seimo santykį su Konstitucinio Teismo doktrina:
„Teikiamu projektu siūloma nustatyti tam tikras naujas ir kitokias Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų asmenų vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikoje išduodamuose oficialiuose dokumentuose, įskaitant asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, taisykles nei nustatytos šiuo metu galiojančiame Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarime „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“. Vertinant teikiamą projektą, kurį, įgyvendindami įstatymų iniciatyvos teisę, teikia Seimo nariai, dar kartą atkreipiame dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendime formuojamą doktriną dėl konstitucinio valstybinės kalbos statuso ir jos apsaugos principų bei įstatymų leidybos ypatumus Seimui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiame dokumente „<...> kai įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase teisinį reguliavimą yra reikalingos specialios žinios, jis turi gauti specialių (profesinių) žinių turinčių asmenų (institucijų), inter alia pagal Lietuvos Respublikos įstatymus iš profesionalių kalbininkų – lietuvių kalbos specialistų (o tiek, kiek leidžia įstatymai, – ir kitų lingvistikos šakų atstovų) sudarytos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, pagal savo kompetenciją nustatyti valstybinės kalbos politikos gaires (arba siūlyti atitinkamoms įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijoms jas nustatyti savo leidžiamais teisės aktais) ir vykdyti valstybinę kalbos politiką, oficialią išvadą, inter alia aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius siūlymus, į kuriuos įstatymų leidėjas negali neatsižvelgti <...>“.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija Seimui savo nuomonę yra pateikusi ne kartą – 2014 m. rugsėjo 5 d., 2015 m. birželio 18 d. bei 2021 m. lapkričio 5 d. išvadose), kuriose imperatyviai ir nuosekliai laikomasi tos pačios pozicijos, t. y. kad turi būti nustatyta bendra taisyklė, kad Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau, atsižvelgiant į dabartinės visuomenės poreikius, siūlomos tik tokios išimtys: a) užsieniečių, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę, vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose jų pageidavimu įrašomi lotyniško pagrindo rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos valstybės išduotą asmens dokumentą (remiantis tarptautine praktika diakritiniai ženklai dėl techninių galimybių gali būti neperteikiami) ir b) su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės gali būti rašomos lotyniško pagrindo rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teisės departamentas laikosi 2017 m. balandžio 18 d. išvadoje Nr. XIIIP–535 išdėstytos pozicijos, kad siūlomas reguliavimas, kuriuo žymiai išplečiamas Lietuvos Respublikos piliečių ratas, įgyjančių teisę, kad Lietuvos Respublikos oficialiuose dokumentuose jų vardas ir pavardė būtų rašoma nelietuviškais rašmenimis (lotyniškos abėcėlės rašmenimis), nedera su Konstitucinio Teismo formuojama konstitucine jurisprudencija, pagal kurią Seimas, nustatydamas asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiame dokumente taisykles projektu teikiamame įstatyme, negali neatsižvelgti į minėtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pateiktas oficialias išvadas ir jose išdėstytą poziciją ir siūlymus.“ (visas tekstas yra LR Seimo dokumentų bazėje).
Tai kaip su ta Seimo diskrecija? Jos šiuo klausimu nėra. Tai teisininkų atsakymas. Bet jame užkoduota ir kitkas – šis įstatymo projektas yra ANTIKONSTITUCINIS.
Pagarbos lietuviams klausimas
Dalia Asanavičiūtė paskelbė straipsnį „Vardo ir pavardės rašymas lotyniškais rašmenimis – ne grėsmė lietuviškai tapatybei“. Gal tokio drąsaus teiginio paskatinti lenkų atstovai Lietuvos Seime Beata Petkevič, Česlav Olševski ir Rita Tamašunienė užregistravo pataisą, pagal kurią Lietuva turi įsileisti diakritinius ženklus. Ir tai padaryti net nepriėmus tris raides įteisinančio įstatymo. Nėra net ką komentuoti. Tegul sprendžia Lietuvos žmonės, tegul nusprendžia, koks projekto autorių santykis su konstitucinėmis vertybėmis, koks jų santykis su Lietuvos valstybe ir jos pilietine bendruomene. Straipsnio autorei pasakysiu, kad jos minimame Konstitucijos Teismo dokumente kalbama apie diakritinių ženklų vartojimą antrame paso puslapyje. Tokius pasiūlymus Seimas atmetė, atmesdamas A. Ažubalio „latviškąjį“ projektą ir naikindamas Talkos pasiūlymus. Apie kokią pagarbą lietuviams, kurie įkūrė šią valstybę, jos kalbai ir papročiams begalima kalbėti?
Europos teismai: valstybinė kalba – konstitucinė vertybė ir kiekvienos valstybės vidaus reikalas
Ką apie vardų ir pavardžių rašymą sako Europos teismai? Europos Žmogaus Teisių Teismas 2004 m. gruodžio 7 d. priėmė nutarimą byloje Mentzen prieš Latviją (peticijos Nr. 71074/01), kuriuo pareiškėjos skundas dėl pavardės transkripcijos latviškais rašmenimis ir pagal latvių kalbos reikalavimus sugramatinta forma nesuderinamumo su Konvencijos 8 straipsnio reikalavimais paskelbtas nepriimtinu. Teismas atsižvelgė į valstybinės kalbos, kaip vienos iš pagrindinių konstitucinių vertybių, svarbą ir į valstybėms suteiktą ypatingai plačią nuožiūros laisvę vardų ir pavardžių rašymo srityje, kurioje nacionaliniai ypatumai yra stipriausi ir nėra valstybių, Konvencijos dalyvių, nacionalinių taisyklių konvergencijos.
Tas pats Teismas perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei Linos Wahl peticiją (Nr. 43062/08) prieš Lietuvą, kurioje Teismas vertins, ar nebuvo pažeista Konvencijos garantuojama teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Konvencijos 8 straipsnis), dėl to, kad pareiškėja neturėjo galimybės savo pavardę lietuviškuose asmens dokumentuose – Lietuvos Respublikos piliečio pase ir Lietuvos Respublikos išduotame santuokos liudijime – įrašyti kaip „Wahl“. Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo perduota ir Jolantos Wittib peticija (Nr. 6874/14) prieš Lietuvą, kurioje Teismas vertins, ar nebuvo pažeista Konvencijos garantuojama teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Konvencijos 8 straipsnis), dėl to, kad pareiškėja neturėjo galimybės savo pavardę lietuviškuose asmens dokumentuose – Lietuvos Respublikos piliečio pase ir Lietuvos Respublikos išduotame santuokos liudijime – įrašyti kaip „Wittib“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenvardžių rašymo oficialiuose dokumentuose nelietuviškais rašmenimis, pažymėjo, kad Lietuvoje egzistuoja teisinės prielaidos sukurti teisinį reglamentavimą asmenvardžių rašymui ne lietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, tačiau teismas kartu pažymėjo, jog, kol toks reglamentavimas nėra įgyvendintas teisės aktais, nėra galimybės tenkinti kasatorės reikalavimo.
Tačiau Lietuvoje Lenkijos Respublikos rūpesčiu buvo įkurtas Europos žmogaus teisių fondas, kurio vienas svarbiausių uždavinių, nesant atitinkamo įstatymo, per teismus tenkinti tokių įrašų reikalavimus. Kitaip tariant, teisinėje praktikoje priešais arklį buvo pastatytas vežimas. Šio vežimo priekyje buvusi Lenkijos Respublikos samdoma fondo direktorė Evelina Dobrovolska (dabar Teisingumo ministrė!) giriasi, kad laimėta apie 130 bylų, susijusių su įrašais nevalstybine kalba. Kyla klausimas, kam dabar ir bereikia šio įstatymo, jeigu viskas teisėta. O gal neteisėta minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimo šviesoje?
Argumentai, kurių nenori matyti projektą stumiantys politikai
Atėjo laikas pasakyti, ką mano tie, kurių argumentus mes turime išgirsti. Štai Lietuvių kalbos instituto mokslininkų nuomonė, kurią išsakė habilituota filologijos mokslų daktarė Ona Aleknavičienė: „(...) piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine lietuvių kalba, t. y. lietuvių kalbos abėcėle, kurią sudaro 32 raidės. Nelietuviškų raidžių vartojimas rašant vardus ir pavardes asmens dokumentuose būtų abėcėlės pakeitimas. (...) Jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę ar pripažinti kaip lygiavertes kitų valstybių valstybinių kalbų abėcėles nėra. Jei būtų leidžiama Lietuvos piliečių asmenvardžius asmens dokumentuose rašyti ir ne lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis, tai būtų destabilizuota lietuvių rašybos sistema, pažeistas jos savitumas ir sutrikdytos vartojimo tradicijos. Jei į lietuvių rašybos sistemą ateitų svetimų rašmenų (net jeigu jie būtų ir be diakritinių ženklų), tai ateitų ir visuomenei nežinomų rašybos principų, todėl kiltų sunkumų viešai vartojant asmenvardžius. (...) Sudarius galimybę tą patį garsą užrašyti ne viena, o dviem ar net daugiau raidžių ir jų junginių, pradėtų lygiagrečiai funkcionuoti kelios ar net keliolika tarimo ir rašybos sistemų. Antai garsas ž būtų perteikiamas vienu lietuvišku ž ir dviem lenkiškais: z ir rz. Garsą ž žyminčių rašmenų ateitų dar ir iš kitų kalbų. Daug rašmenų variantų turėtų visi vadinamieji šnypščiamieji: šalia lietuviško č atsirastų c, cz, ch, tsch, tj, šalia š – s, sz, sh, sch, šalia ž – z, rz ir pan. Dauguma rašmenų būtų dviraidžiai, kai kurie triraidžiai. Kiltų sunkumų, kai reikėtų iš skambesio nustatyti, kaip rašyti: Feliks ar Felix, Kalvart ar Calvaert, Ruso ar Rousseau, Šrioder ar Schroder, Viktor ar Wictor, Vrublevski ar Wroblewski, Žakė ar Jaquet, Žultkievič ar Zoltkiewicz. Rašybos variantų atsiradimas pradėtų ardyti lietuvių kalbos rašybos sistemą. Svetimi rašmenys ir nuolat susiduriantys įvairių kalbų rašybos principai pažeistų lietuvių kalbos rašybos tradiciją, keltų grėsmę lietuvių kalbos savitumui. Nelietuviškos raidės iš asmens dokumentų plistų į valstybės registrus, taip plėstųsi nesisteminės rašybos laukas.“
Nebevardinsiu kalbininkų argumentų, kurių yra gausu. Grįžkime prie politinio aspekto. Seimo dauguma siekia išplėsti išimtis, kad kiekvienas pilietis, jei jis kažkurioje savo protėvių kartoje kokiame nors dokumente rastų savo asmenvardį užrašytą ne lietuvių kalba, tai jis ir vėl galėtų jį perrašyti lotynų kalbos pagrindo abėcėlės raidėmis į savo pasą ar kitą asmens tapatybės dokumentą, nesilaikydamas valstybinės kalbos taisyklių. Šiuo projekto autorių siūlymu siekiama įteisinti visų okupacinių režimų primestą rašybą – ir kartu caro, vokiečių, lenkų, sovietinės okupacijos tvarką – atkurtai Lietuvos valstybei.
Pabaigoje norėčiau pasakyti, kad Lietuvos Respublikos konstitucinė doktrina byloja, jog piliečių asmenvardžių rašymas jų tapatybės dokumentuose atspindi piliečio santykį su valstybe. Nuo mūsų apsisprendimo priklausys šio santykio ateitis ir Lietuvos valstybinės kalbos likimas. Galėčiau čia ir padėti tašką, jeigu ne keturiasdešimt penkių Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų kreipimasis į Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen ir Seimo narius. Tegul jie užbaigia mano apmąstymus ir vertinimus:
„Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei valdančiosios daugumos iniciatyva parengtame įstatymo projekte Nr. XIIIP-535 (2) papildyti lietuvių kalbos raidyną kitų lotynišku pagrindu sudarytų abėcėlių raidėmis yra antikonstitucinė ir vertintina kaip Lietuvos interesų išdavystė. Būtina išsaugoti konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos statusą, nes tai yra vienas iš pagrindinių Lietuvos valstybės suverenumo garantų. Lietuvių kalba yra svarbiausias Lietuvių Tautos tapatybės bruožas, todėl visomis išgalėmis privalome jį saugoti ir puoselėti.“