Aidas Giniotis – režisierius, aktorius, puikiai pažįstamas „Keistuolių teatro“ įkūrėjas, džiuginęs ir džiuginantis daugybę vaikų kartų, išaugusių kartu su teatru ir vėliau sugrįžtančių su savo atžalomis ar net anūkais. Dažnai nuošalyje, antrame plane liekanti „Keistuolių teatro“ kūrybinė plotmė – spektakliai suaugusiems. Su Aidu Giniočiu kalbamės apie dažnam žiūrovui mažiau pažįstamą teatro pusę – Commedia dell‘arte žanro spektaklius.

Commedia dell‘arte, dar kitaip vadinama „itališka komedija“, mena 15-ą amžių, ir nors Italijoje yra tapusi nacionaline vertybe, Lietuvos teatro scenoje sutinkama retai. Nepaisant to, net keturios Aido Giniočio kūrybiniame kelyje itin svarbaus Commedia dell‘arte dramaturgo Carlo Gozzi pjesės – „Meilė trims apelsinams“, „Karalius Elnias“, „Princesė Turandot“ ir „Varnas“ – jau buvo pristatytos Lietuvos teatrų didžiosiose scenose.

Nors manoma, jog Commedia dell‘arte yra gan struktūrizuotas žanras, o išraiškos priemonės tradicinės ir aiškiai apibrėžtos, jau 17-ame amžiuje Gozzi šį žanrą interpretavo itin šiuolaikiškai. „Carlo Gozzi su Commedia dell‘arte elgėsi laisvai, išlaisvindamas ją iš Italijoje susiformavusios tradicijos. Jis į savo spektaklius integruodavo Commedia dell‘arte scenas, tačiau tekstas nebūdavo išrašytas, tik tai, pagal ką aktoriai turi improvizuoti. Jie gali sakyti jo siūlomą tekstą, bet gali sukurti ir savo. Toks buvo Gozzi Commedia dell‘arte sugrįžimas“, – atskleidžia Aidas Giniotis.

Commedia dell‘arte laikoma viena iš pirmųjų profesionalaus teatro apraiškų, pasižyminčių itin ryškiu humoristiniu pradu, išjuokiančiu aukštuomenės problemas. Režisierius neslepia, kad šis žanras atliepia jo paties pasaulio matymą: „Man labai patinka šis žanras. Man patinka žaisti – čia pat žiūrovą karštu vandenuku, čia pat šaltu, kad jis žvaliai jaustųsi. Kalbu apie komedijos ir tragedijos derinimą. Čia pat primeni, kad tai yra nerimta, kad tai yra teatras, o galbūt kaip tik labai rimta, nes tai teatras. Čia ir yra pagrindinis Gozzi pjesių džiaugsmas, ir kai statau spektaklius, aš visada tuo mėgaujuosi.“

Commedia dell'arte spektakliai yra neįsivaizduojami be kaukių. Jos, galima sakyti, yra tapusios Italijos kultūriniu paveldu ir tradiciškai aiškiai apibrėžia atlikėjo judėjimo kokybę ir išraiškos būdus. Anot Aido Giniočio, ši apibrėžtis priverčia jaustis taip, lyg neturėtum moralinės teisės prie jų prisiliesti, o fanatiškas nuostatų sekimas neatneša įdomių kūrybinių rezultatų: „Jeigu visiškai viskas daroma pagal nuostatas, kurios buvo naudojamos Commedia dell‘arte teatre, tai tampa visiškai negyva ir neįdomu, tarsi žiūrėtum į kažkokią muziejinę vertybę, padėtą už stiklo. Ją lyg ir matai, bet nei paliesi, nei pačiupinėsi. Svarbiausia, kad kaukės iš tikrųjų būtų gyvos. Statant spektaklį svarbu nepadaryti jų privalomais atributais, kurie neturi reikšmės, suteikiančios spektakliui gyvybės.“

Parengė: Matas Makauskas