Slaugytojos per pandemiją: nuo ašarų iki pasididžiavimo jausmo

Sumuojant pandemijos patirtis akivaizdu, kad kovidiniuose skyriuose plušėjusiems medikams šis metas liks neišdildomas visam laikui. Išgyvenimų skalė buvo labai plati - nuo didžiulio nuovargio, iki euforijos. Apie tai, ką teko patirti pasakoja Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pavaduotoja slaugai Andželika Zavackienė.

Pervargimas – nuolatinis palydovas

Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pavaduotoja slaugai Andželika Zavackienė teigia, kad tiek perdegimas, tiek pervargimas buvo nuolatinis slaugytojų palydovas visos pandemijos metu. „Tai lėmė slegianti atsakomybė. Buvo labai daug sudėtingų pacientų, kurie buvo visiškai priklausomi nuo slaugytojų ir jų padėjėjų. Šie žmonės kartu su pacientu yra 24 valandas per parą. Gydytojui kiek kitaip, nes jis pakonsultuoja ir išeina. Bet kuo glaudesnis kontaktas, tuo didesnis emocinis poveikis“, - paaiškino A. Zavackienė.

Kitas psichologiškai sudėtingas momentas buvo kolegų netektys – Respublikinė Klaipėdos ligoninės darbuotojai dėl COVID-19 ligos prarado keturis kolegas – dvi slaugytojas, vieną slaugytojo padėjėją ir vieną gydytoją. Slaugytojos susidūrė su visu mišiniu negatyvių emocijų, pervargimu, tekdavo ir ašarą nubraukti, kai sunkumai atrodydavo nepakeliami. Direktoriaus pavaduotoja slaugai teigia, kad nežinia, kaip būtų pasisekę išgyventi šį sunkų etapą, jei ne ypatingas susitelkimas ir tarpusavio palaikymas.

„Pandemijos metu stengdavomės motyvuoti vieni kitus, šiltu žodžiu, o kartais tiesiog žvilgsniu paguosti, padrąsinti. Būdavo momentų, kai ir telikdavo tik tas šiltas žvilgsnis vienas kitam... Stengdavomės kalbėtis. Tiek tarpusavyje, tiek su administracija, gydytojais, drąsinti vienas kitą, kad kažkada tai tikrai pasibaigs“, - prisiminė A. Zavackienė.

Svarbiau darbas ar psichinė sveikata?

Ką gelbėti pirmiau – darbą ar psichinę sveikatą? Kai reikia pasirinkti iš šių dviejų dalykų, pirmenybę visuomet reikia teikti psichinei sveikatai, įsitikinusi direktoriaus pavaduotoja slaugai A. Zavackienė. „Mes visada sakome bendruomenei: tik gerai besirūpinantis savo fizine ir emocine sveikata slaugytojas gali gerai atlikti darbą, realizuoti save. Iš pervargusio darbuotojo pacientui naudos nebus, o mes pacientams save turime atiduoti šimtu procentų. Labai svarbu rūpintis ir pastebėti kolegą, kada jam reikia pagalbos, paklausti, kaip jaučiasi, - atkreipė dėmesį pašnekovė. – Nuo pandemijos laiko mes taip ir įpratome vienas kito pasiteirauti, kaip jautiesi, ar neturi problemų...“

Suprasdama emocinės sveikatos svarbą, direktoriaus pavaduotoja slaugai susirinkimų metu skatino išsakyti problemas. „Mes nebijome, kad pradėjęs reikšti emocijas žmogus nukryps nuo pagrindinės temos, nes svarbiausia padėti. Būtina ir pačiam atpažinti, rasti atsipalaidavimo būdus. Ar tai būtų sportas, ar skaitymas, o gal pasivaikščiojimas gryname ore, muzika. Atsiradus galimybei tikrai vertinga nuvykti reabilitacijos procedūroms, į sanatoriją. Jei žmogus susitelks vien darbui – jis perdegs, jam reikės pagalbos ir galiausiai jis savęs negalės atiduoti profesinei veiklai“, - pastebėjo A. Zavackienė.

Ji nesutinka, kad darbo santykiai turi būti formalūs. „Labai svarbu kalbėtis ta tema, kuri slegia su kolegomis, taip pat ir pasibūti neformalioje aplinkoje. Tuomet pamatai vienas kitą kitoje aplinkoje, tai padeda suartėti“, - tvirtina pašnekovė

Pandemijos metu su psichine įtampa susidoroti padėjo profesionalai. Įstaiga prisijungė prie Jaunųjų gydytojų asociacijos projekto, kurio metu medikai galėjo gauti nemokamą psichologinę pagalbą. „Mums pasisekė ir tuo, kad savo įstaigoje turime psichologų, į kuriuos slaugos personalas tai pat noriai kreipėsi, net prašydavo pakartoti grupines konsultacijas“, - pasakojo A. Zavackienė.

Pasikeitė gydytojų požiūris

Direktoriaus pavaduotoja slaugai pripažino, kad pandemijos pradžioje nemažai personalo, tame tarpe ir slaugytojų paliko įstaigą. Išėjo nemažai pensinio amžiaus žmonių, kurie dar ketino dirbti, bet karas su nepažįstamu ir grėsmingu virusu pakeitė jų planus. Daugelis nerimavo dėl savo, savo artimųjų sveikatos. Nepaisant šių netekčių išryškėjo ir džiugi tendencija - po pirmų pandemijos metų prisijungė 36 nauji slaugytojai, o per sekančius metus – dar 26. „Jie visi likę ir po šiai dienai. Noriu pažymėti, kad 2021 metais, ruošdamasi tarptautinei konferencijai, klausiau slaugytojų, ar nesigaili pasirinkę šią profesiją. Žmonės atsakė neturintys jokių abejonių. Jie įvardijo, kad mato prasmę darydami gerus darbus, prisidėdami prie visuomenės gerovės, netgi didžiuojasi ir jaučia pakylėjimą“, - džiaugėsi kolektyvo motyvacija A. Zavackienė.

Ji pastebėjo ir dar vieną pandemijos pliusą – kovidiniuose skyriuose dirbo skirtingų skyrių darbuotojai, tokiu būdu susipažino vieni su kitais ir labai paaugo jų profesinės kompetencijos. „COVID-19 skyriuose tekdavo susidurti su pacientais, kurie be viruso turi gretutinių ligų, įvairių patologijų. Tai ir urologiniai, ir kardiologiniai, ir kitokio pobūdžio pacientai, kuriems reikalingos skirtingos kompetencijos. Rūpinantis jais labai padidėjo slaugytojų profesionalumas. Tai pastebėjo  ir gydytojai“, - paminėjo A. Zavackienė.

Ji neslepia, kad po pandemijos pradžios apskritai labai pasikeitė ir gydytojų požiūris į slaugytojo profesiją. „Sulaukėme daug paramos, supratimo, gražių žodžių. To tikrai nebūdavo, tarkime, prieš dešimtmetį. Administracijos, gydytojų ir kitų darbuotojų įvertinimas labai įkvepia slaugytojus didžiuotis savo profesija.  Taigi nežiūrint į tai, kad buvo tikrai labai sunku, bet su geru kolektyvu niekas nebaisu ir gali kalnus nuversti“, - tvirtino A. Zavackienė.

Slaugytojų mintys, užrašytos rengiantis tarptautinei konferencijai minint Tarptautinę slaugytojo dieną 2021 m.:

  • „Matant tiek daug pacientų mirčių, galvojau, kad negalėsiu to išgyventi.“
  • „Jei kas nors paklausia, ką reiškia dirbti Covid - 19 skyriuje, tai atsakymas dažniausia būna neigiamų emocijų mišinys. Sunku, kai karšta, nėra oro, nuovargis, nerimas, liūdesys, baimė ir kiti vargiai teigiami žodžiai, apibūdinantys būseną darbo metu. Bet džiaugsmo būna, kai glostai močiutės ranką, kuriai labai reikia artimo ryšio. Padedi vyrui pavalgyti, kuris prieš savaitę buvo tvirtas.“
  • „Neįmanoma yra apibūdinti savo vidinės būsenos, kai žmogus, kuris dar prieš kelias dienas buvęs sveikas, dabar atvyksta į priėmimo skyrių, nes nebeužtenka oro ištarti savo pavardę. Emociškai ir fiziškai tai buvo vienas sunkiausių laikotarpių, kurį padėjo išgyventi tik kolektyvas, kuris stengėsi išsilaikyti pozityvus ir mintys, jog viskas bus gerai, reikia tik dar šiek tiek pakentėti“.
  • „Šiandien savęs kitoje profesijoje neįsivaizduoju. Turime užmiršti žmogui taip būdingą savanaudiškumą, prisitaikyti prie pokyčių ir susitelkti bendro tikslo link. Šiame veiksme slaugytojo vaidmuo buvo ir yra kone pagrindinis, todėl psichologinis palaikymas išlieka vienu iš mano prioritetų.“
  • „Įtampa ir nerimas, galvojant ar užteks pacientams deguonies, ar spėsime laiku nugabenti pacientą į reanimaciją, ar galėsime žmogų išgelbėti... Matant, kaip pacientas kupinomis vilties akimis žiūri į tave ir tikisi, kad suteiksi jam pagalbą, tai čia išryškėja slaugytojo empatija, užuojauta ir žinojimas, kad tu taip pat bet kada gali būti lygiai toje pačioje paciento vietoje“. 
  • „Niekada nesu sudvejojusi dėl savo pasirinkimo būti slaugytoja. Jaučiuosi gerai darydama prasmingus darbus padedant žmonėms, taip maža dalimi prisidedant prie visuomenės gerovės.“

Psichikos sveikatos pakomitečio pirmininkas Linas Slušnys:

Kritinės situacijos sistemas perkelia į kitą lygį

- Pervargimas labiausiai pasireiškė antrojo karantino metu. Personalo ėmė mažėti, vakcinų nebuvo, pacientų daugėjo geometrine progresija. Tai išvedė iš pusiausvyros mus visus – nuo politikų iki slaugytojų. Lietuvos medikai išvairavo sveikatos sistemą šoniniu slydimu, mes neužlūžome, bet žmonių prasme vaizdas buvo prastas. Labai gerai žinau, kad vienu metu mes Sveikatos reikalų komitete jau pradėjome drebėti, kuo visa tai baigsis.

COVID-19 – lakmuso popierėlis bet kuriai ekstremaliai situacijai. Šią akimirką esame geriau nei prieš tai pasiruošę karo, radiaciniam ar kitiems pavojams. Mes žinome, kas ką gali, kas ką turi daryti. Ligoninės išmoko bendradarbiauti, dalintis resursais, greitai perduoti informaciją, permetinėti žmones iš vienos įstaigos į kitą. Turime suprasti, kad naudos būna ir kritinėse situacijose, kurios žmones ir sistemas pakelia į kitą lygį. Galėčiau pasakyti, ką sveikatos apsaugos sistemai davė Pirmasis, ką Antrasis pasaulinis karas. Kaina didelė, bet pamokos vertingos. Tiesa, kalbant apie bendruomenes, yra niuansas, kad pamažu tai pasimiršta. Pamokos galios 10-15 metų, bet jei bus saugi visuomenė, atsiras atsipalaidavimas. Taigi išmokti dalykai galios ne taip ilgai, kaip norėtųsi.

Pranešimą paskelbė: UAB „Lietuvos sveikata“
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai spaudai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
2022-05-19 13:23
Sveikata, grožis, Medicina, farmacija
Kontaktinis asmuo
Lina Toločkienė
atsakingoji sekretorė
UAB „Lietuvos sveikata“
85 265 08 47
lina@lsveikata.lt
pasidalinti
atgal