„Vilniuje savo vidinį monologą gali girdėti žymiai garsiau – jo nenustelbs garsai ir kvapai, kaip Barselonoje ar Bankoke“, – sako grupės „Solo ansamblis“ narys Vytautas Leistrumas. MO muziejaus parodos „Vilniaus pokeris“ atidaryme muzikantas drauge su atlikėja Giedre Kilčiauskiene pasikalbėjo apie savo santykį su Vilniumi, spalvingą paauglystę miegamuosiuose bei išsivadavimą iš kūrybinių kompleksų.

Spalvinga paauglystė rajonuose

Justiniškėse vaikystę ir paaugystę leidusi Giedrė Kilčiauskienė sako, kad jai Vilnius visų pirma asocijuojasi su šiuo rajonu bei ilgomis kelionėmis pėsčiomis iš Justiniškių į miesto centrą. Visgi atlikėja pripažįsta – jei šešiolikos nebūtų pakeitusi mokyklos ir iš rajono ištrūkusi į platesnius vandenis, muzikinė karjera, ko gero, būtų susiklosčiusi visai kitaip.

„Justiniškės buvo visai nuogas rajonas, jame viskas dar tik kūrėsi, o aktyviausiai, žinoma, veikė vietos rūsiai su įvairiausių pažiūrų paaugliukais. Skirtingose rajono dalyse ir pogrindis buvo skirtingas – pavyzdžiui, Selas gyveno kitame Justiniškių gale, o aš – labiau per vidurį, ten, kur būrėsi metalistai. Sykį esu ir gavusi į galvą nuo bernų į Šeškinės. Rajonuose vykdavo tikri gaujų karai, labai džiaugiuosi, kad 21–ame amžiuje tai baigėsi“, – prisimena G. Kilčiauskienė.

Tuo tarpu „Solo ansamblio“ nario Vytauto Leistrumo ryšys su Vilniumi formavosi Žirmūnuose – čia prasidėjo ir pažintis su muzika, už kurią kūrėjas dėkoja seneliui, grojusiam obojumi.

„Mano Vilnius labai gražūs, stebuklingi vaikystės Žirmūnai. Gyvenome devintame dvylikaaukščio aukšte, kur pro langą laidydavau popierinius lėktuvėlius ir stebėdavau, kaip jie leidžiasi, o kitoje Neries pusėje buvo matyti Antakalnis. Tai buvo nuostabūs vaizdai ir saugumo jausmas“, – dalinasi V. Leistrumas.

Kiek vėliau Čiurlionio menų mokykloje violončele groti besimokiusio V. Leistrumo šeima išsikraustė į užmiestį – Salininkus, kur būsimam muzikantui teko susidurti su gerokai proziškesne realybe. Iš kiemo vaikų sulaukęs patyčių ir smurto, V. Leistrumas susidomėjo Rytų kovos menais, ir, kaip pats juokiasi, neilgai trukus muštynės rajone baigėsi.

Vilniaus skambesys ir gaveliški atgarsiai

Paklausta, ar Vilnius turi skambesį, G. Kilčiauskienė nedvejoja – sostinėje susitelkia kone visos Lietuvos šurmulys.

„Koncertuoju daug metų, tačiau didžioji visų pasirodymų dalis yra įvykusi būtent Vilniuje. Tai – natūralu: čia vyksta veiksmas, kuriasi daugiausiai grupių, atsiranda naujų muzikinių reiškinių, galų gale, yra daugiausiai vietos, kur galima skleisti savo garsus. Dėl to man atrodo, kad visas garsas, visas avilys čia ir dūzgia“, – svarsto atlikėja.

V. Leistrumas įsitikinęs priešingai – savo skambesio Vilnius jam neturi, tačiau čia, anot muzikanto, kaip niekur kitur lengva įsiklausyti į savo vidinį balsą.

„Vilnius yra tikrai mažas ir ramus miestas. Čia savo vidinį monologą gali girdėti žymiai garsiau, nes jo nenustelbs Barselonos ar Bankoko garsai ir kvapai. Nuo paauglystės norėjau užfiksuoti Vilniaus atmosferą, kurios niekaip negaliu įvardinti – ji daugiau pilka ir juoda, nei žalia, bet čia pat – šviesi. Manau, kad tai atsispindi ir mano kuriamoje muzikoje: tamsoje jauti šviesą ir viltį“, – sako „Solo ansamblio“ narys.

V. Leistrumas savo kūrybos principuose įžvelgia ir Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ atgarsius.

„Skaitydamas romaną, lankydamasis MO muziejaus parodoje svarsčiau, kiek panašumų su „Vilniaus pokeriu“ turi mano kuriama muzika bei tekstai. Man artimas Gavelio kūrybinis principas, reiškiantis, kad gali būti ir taip, ir anaip, ir dar kitaip vienu metu. Savo kūryba irgi stengiuosi užduoti konstruktą ir temą, neimu klausytojo ir už rankos ir niekur nevedu, tik parodau kryptį – kviečiu žmogų patį susifantazuoti sau reikalingą būseną“, – pasakoja muzikantas.

Kompleksus pakeitė pasididžiavimas

MO parodoje „Vilniaus pokeris“, kaip ir R. Gavelio romane, neišvengiama skvarbaus žvilgsnio į okupacijos dešimtmečių pėdsakus ne tik mieste, bet ir visuomenės sąmonėje. Iki šių dienų išlikusios raumos ir kompleksai – dalykai, su kuriais vis dar tenka pakovoti ir savo viduje, ir kasdienybėje. Vienas tokių – gėdijimasis kurti gimtąja kalba.

„Jaunystėje turėjau kompleksą kurti lietuviškai – atsimenu, buvau kokių penkiolikos metų, kai ant „Kablio“ laiptų mane pasisodinęs Dovydas Bluvšteinas ilgai moralizavo, sakė, Giedre, su ta anglų kalba – niekaip… Verkiau kruvinom ašarom ir įrodinėjau, kad jis nieko nesupranta, tikras rokas juk gali būti tik angliškai! Vėliau nusišluosčiau ašaras ir sukūriau pirmą savo lietuvišką dainą. Dabar džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais anglų kalba rašyti dainas Lietuvoje jau nebėra lygis“, – pastebi Giedrė Kilčiauskienė.

V. Leistrumas prisimena, kad „Solo ansamblis“ karjeros pradžioje sulaukdavo nemažai pastabų, jog dainuodami lietuviškai nebus įdomūs užsienyje. Visgi muzikantai išliko principingi – V. Leistrumas įsitikinęs, kad lietuvių kalba yra stiprus mūsų ginklas bei instrumentas, kurį puikiai valdome.

„Galiausiai po vieno festivalio prie mūsų priėjo Kanados įrašų kompanijos atstovas ir paklausė, ar norėtume pasirašyti kontraktą. Jam pasirodė labai faina, kad dainuojam lietuviškai, turime tokį išskirtinį identitetą“, – pasakoja „Solo ansamblio“ narys.

MO muziejaus didžioji paroda „Vilniaus pokeris“ – iki sausio 28 d. Daugiau apie parodą: https://mo.lt/ivykiai/vilniaus-pokeris/

Projektas yra Vilniaus 700 metų jubiliejaus programos dalis.