Brangūs ceremonijos dalyviai,
prieš keletą dienų minėjome Lietuvos žydų genocido atminimo dieną. Pagerbėme mūsų šalies piliečius, kurie prieš aštuonis dešimtmečius buvo pasmerkti be kaltės ir negailestingai nuskinti iš gyvųjų tarpo.
Holokaustas Lietuvoje turėjo daugelį veidų, vietų ir įvykių. Nemažai žinome apie pragaištingą Vilniaus žydų geto likvidaciją. Vis daugiau sužinome apie nesuskaičiuojamas tragedijas, kurios skaudžios nelaimės ženklais nusėjo mūsų šalies miškus, miestų ir miestelių gatves.
Iš atskirų detalių metai po metų, ir diena po dienos, dėliojame sukrečiantį pasakojimą, kuriam niekas negali prilygti didžiule žmogiškųjų kančių ir beprasmio žiaurumo sankaupa.
Gyvendami žemėje, kurią kadaise užliejo ir paženklino nekaltųjų kraujas, vis aiškiau suprantame savo atsakomybę – prisiminti ir užtikrinti, kad praeities nelaimės niekada nepasikartotų.
Mūsų dėmesio šiandien šaukiasi kiekvienas, kieno gyvybės kibirkštis užgeso ir išsisklaidė Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą apgobusioje tamsoje. Privalome perduoti žinią apie praeities siaubus, kad ir būsimos kartos galėtų iš jų pasimokyti.
Kurdami kitokią – šviesesnę ir teisingesnę – ateitį, taip pat privalome atminti, kad net ir juodžiausioje tamsoje išlieka vilties žiburiai. Gėrio sėkla žmogaus sieloje – meilė artimui ir visai kūrinijai – nepaliaujamai priešinasi blogiui. Ir kuo didesnė tragedija, kuo baisesnis siaubas skleidžiasi istorijos puslapiuose, tuo ryškiau nušvinta asmenybės, kurios pajėgia įveikti baimę ir meilę iškelti kaip aukščiausią vertybę.
Šiandien, atmindami didžiąją Lietuvos žydų tragediją, mes ne tik gedime aukų, bet ir gręžiamės į tuos, kurie savo veiksmais liudija šviesos pergalę prieš tamsą.
Susirinkome pagerbti 38 asmenis – daugelį, deja, jau po mirties, – kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo Lietuvos žydus.
Jų gyvenimo istorijos, paženklintos kilnaus apsisprendimo ir pasiaukojimo, kiekviena yra savita ir unikali. Tačiau visos kartu jos skleidžia nepaprastai svarbią žinią – kad blogis, koks didelis ar nuožmus bebūtų, nėra nei amžinas, nei visagalis. Jis negali įveikti tvirtos žmogaus valios, ginkluotos nuoširdžia atjauta ir artimo meile.
Šiomis dienomis, kaimynystėje vykstant žiauriam karui, mums visiems būtina žinoti, kad žmoniškumas gali atlaikyti – ir atlaiko – net pačius didžiausius išmėginimus. Turime būti tikri, kad mūsų gera valia ir ryžtas gali pakeisti pasaulį.
Todėl kviečiu su didžiausia pagarba ir dėkingumu šiandien prisiminti tuos, kurie, net ir daugeliui dešimtmečių praėjus, mums rodo moralinį pavyzdį.
Tegul šie Lietuvos valstybės apdovanojimai, kuriuos netrukus įteiksiu, karta iš kartos perduoda vilties kibirkštį. Tegul praeities žygdarbių atminimas padeda mums atsispirti visoms istorijos audroms!