Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto vyr. mokslo darbuotojas, prof. Juozas Skirius
Prieš 105 metus, 1918 m. spalio 26 d., Filadelfijos (JAV) Nepriklausomybės salėje dvylikos tautų, tarp jų ir lietuvių, atstovai iškilmingai pasirašė Vidurio Europos tautų demokratinės sąjungos Nepriklausomybės deklaraciją. Kiekvienam pasirašiusiajam buvo suteikta teisė paskambinti JAV Laisvės varpo, kaip laisvės simbolio, kopija. Čia ir kilo lietuviams idėja pagaminti panašų varpą ir jį padovanoti Lietuvai. Apie šį Laisvės varpą jau yra nemažai rašyta, pastatytas dokumentinis filmas, o štai apie Nepriklausomybės deklaraciją ir lietuvių dalyvavimą Filadelfijoje beveik nieko neturime. Tai buvo neeilinis įvykis, turėjęs ir propagandinę, ir politinę reikšmę Lietuvai.
Pavergtas Europos tautas suvienijo nauja sąjunga
Pirmojo pasaulinio karo metais suaktyvėjo pavergtos tautos, ypač Europoje. Žlungant vokiečių Hohencolernų, austrų Habsburgų ir turkų Osmanų dinastijoms, jų valdžioje buvusios tautos kėlė savo nepriklausomybės klausimą. Jų atstovai ypač aktyviai reiškėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios buvo tiesioginėje konfrontacijoje su Vokietija, Austrija-Vengrija ir Osmanų imperija. JAV vyriausybė nutarė sustiprinti prezidento Woodrow Wilsono paskelbtą tautų apsisprendimo principą, geriau žinomą kaip 14 punktų Taikos programa.
Vidurio Europos tautų sambūrį pradėjo 1918 m. rudenį iš Rusijos į JAV atvykęs žymus čekų ir slovakų tautų lyderis prof. Tomas G. Masarykas, būsimasis pirmas Čekoslovakijos prezidentas. Būdamas iškilus politikas, jis neapsiribojo vien savo tautų laisvės gynimu. T. G. Masarykas tarėsi su pavergtų tautų atstovais JAV, dėjo pastangas juos suburti į bendrą politinę veiklą, siekiant laisvės ir nepriklausomybės savo tautoms. Čikagoje jis susitiko ir su lietuvių atstovais, tarp jų ir su aušrininku dr. Jonu Šliūpu.
JAV spauda gana plačiai rašė apie T. G. Masaryką ir jo kuriamą Vidurio Europos tautų demokratinę sąjungą (VETDS). Dienraštis „The New York Tribune“ rašė, kad spalio 3 d. į konferenciją Vašingtone susirinkę Vidurio Europos tautų atstovai įsteigė VETDS, siekdami įkurti savo valstybes, sukurti jų federaciją nuo Baltijos iki Juodosios ir Adrijos jūrų ir atskirti Vokietiją bei Austriją nuo Rytų. Dalyvavo čekų, slovakų, jugoslavų, ukrainiečių, lenkų, suomių, rumunų, italų ir lietuvių atstovai, vėliau prisijungė ir kiti.
Posėdžiuose JAV – audringi mažųjų tautų pasitarimai
Įspūdžiais apie dalyvavimą šioje konferencijoje po trijų dienų pasidalino ir Bronius K. Balutis, Čikagoje leidžiamo tautininkų pakraipos savaitraščio „Lietuva“ redaktorius. Jis rašė, jog iš Lietuvių informacijos biuro Vašingtone gavo telegramą, kviečiančią jį atvykti į JAV sostinę pasitarti taip vadinamos „Tautų Lygos klausimu“. Atvykęs ir apsilankęs Lietuvių informacijos biure, kur buvo įsikūręs ir JAV lietuvių tarybų Vykdomasis komitetas, B. K. Balutis sužinojo, kad tautų atstovų susirinkimas įvyks Italijos informacijos biure.
Susirinkimo tikslas – įkurti mažųjų tautų organizaciją, kur tautų atstovai tarpusavyje turės išsiaiškinti ginčijamus klausimus ir, kiek įmanoma, pašalinti „nesusipratimus tarp pačių mažų tautų, ieškančių dabar sau neprigulmybės“. Buvo pažymėta, kad tai labai rūpi ir JAV valdžiai, jai ruošiantis pokario Taikos konferencijai. Naujai įkurta tautų organizacija atstovavo 65 milijonams žmonių, kurių tautas buvo pavergusios kitos valstybės.
Sąjungos nariai rinkosi į dažnus posėdžius ir svarstė įvairius politinius, etnografinius ir kitus klausimus, lietusius mažąsias vidurio Europos tautas. Diskusijos buvo audringos. Spauda net paviešindavo kai kuriuos prieštaravimus, kilusius sprendžiant būsimų valstybių sienų klausimą. Pavyzdžiui, pietų slavų (būsimos Jugoslavijos) atstovas dr. Hinco Hinkovich net suplėšė žemėlapį, kur, anot jo, buvo neteisingai pažymėtos būsimos Jugoslavijos ribos. Albanijos atstovas pareiškė, kad jis negali prisijungti prie VETDS, nes serbai dar negrąžino Albanijai jai priklausančių žemių, o graikai, užėmę Albaniją, ten „šeimininkauja ir skriaudžia albanus“. Panašių diskusijų buvo ir tarp kitų tautų.
Tarp lietuvių ir lenkų – ginčai dėl autonomijos
Lietuvai atstovavo ir jos reikalus gynė daugiausia dr. J. Šliūpas, JAV lietuvių Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas. Jis diskutavo su VETDS nariais lenkais Romanu Dmovskiu ir Ignacu Paderevskiu. JAV lietuvių katalikų Tarybos vicepirmininkas kunigas Fabijonas Kemėšis savais kanalais sužinojo, jog JAV valdžia nori, kad „trumpu laiku lietuviai susitartų su lenkais dėl būsimųjų savo kraštų rubežių ir tų dviejų tautų santykių“. F. Kemėšiui nebuvo priimtina, kad čekai ir lenkai skatino lietuvius jungtis prie slavų tautų federacijos, nes, anot jo, lietuvių sąmonėje jau yra pribrendęs politinis idealas – Baltijos tautų federacija. Jis neatmetė galimybės tartis su lenkais, nors netikėjo, kad su jais „galėtume patys geruoju susitaikinti“, nes „per daug poniški jų aspektai. Greičiausiai tik Taikos kongresas mus sutaikins“.
J. Šliūpo ginčai su lenkais įstrigo atmintyje ir T.G. Masarykui, kuris savo atsiminimuose rašė, kad lenkus su lietuviais jis suvesdavo ir tarpininkaudavo tam, kad jie išsiaiškintų ir Sąjungoje išvengtų didesnių priešiškumų. J. Šliūpas nepritarė lenkų atstovų idėjai išlaikyti Lietuvą autonomine sritimi atkurtoje Lenkijos valstybėje. Galima sakyti, kad J. Šliūpas Vašingtone pradėjo diplomatinę kovą su lenkais, kuri tęsėsi per visą tarpukario Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį.
VETDS tapo žinoma JAV oficialiuose valdžios sluoksniuose, jos tautybių delegatai gavo audienciją pas prezidentą W. Wilsoną. Lietuviams toje delegacijoje atstovavo J. Šliūpas. JAV valdžia leido VETDS priklausančių tautų atstovams paskelbti savo šalių nepriklausomybes istorinėje Nepriklausomybės salėje Filadelfijoje.
Deklaraciją pasirašė dvylikos tautų atstovai
VETDS savo veiklą vainikavo surengdama mažų tautų savaitę ir tautų atstovų suvažiavimą, kuris vyko spalio 23–26 dienomis Filadelfijoje, Nepriklausomybės salėje – ten pat, kur 1776 m. buvo pasirašyta JAV nepriklausomybės deklaracija. Salėje kabo ir senasis Laisvės Varpas – tiesa, įskilęs, ir juo skambinti jau nebeleidžiama. Specialiai tam renginiui buvo nulieta tiksli Laisvės Varpo kopija, kuriuo buvo leidžiama paskambinti susirinkusių tautų atstovams. Per paskutines tris dienas buvo parengti bendri politinės ir ekonominės šalių nepriklausomybės principai, kurių svarbiausi – apsisprendimo teisė, laisvas plebiscitas, tautinių mažumų garantijos. T. G. Masarykas išreiškė nuomonę, jog mažos tautos neprivalo skirstytis į smulkias valstybes, bet telktis į sąjungas ar sudaryti federacijas, kurios būtų geras tautų raidos pagrindas.
Spalio 26 d. iškilmingai ir simboliškai, ant to pačio stalo, ant kurio buvo pasirašyta JAV nepriklausomybės deklaracija, auksine plunksna buvo pasirašyta bendra 12 pavergtų tautų Deklaracija už visų mažųjų tautų laisvę ir nepriklausomybę, už bet kokių ryšių su savo pavergėjais nutraukimą. Pirmasis abu deklaracijos egzempliorius pasirašė T. G. Masarykas už čekus ir slovakus, po to T. M. Hellinski už lenkus, Hinco-Hinkovich už pietų slavus, Nicolas Seginski už ukrainiečius, Gregory Zsatkovich už Vengrijos rusėnus, Tomas Naruševičius už lietuvius, Vasile Stocia už rumunus, Charles Tomazullo už italus (negyvenančius Italijoje), Christos Vasilkalki už graikus (negyvenančius Graikijoje), Christo Dako už albanus, Ittamar Ben Avi už Palestinos žydus, Gregory Pasdemadjian už armėnus.
Po pasirašymo buvo surengta ir varpo, pakabinto lauke, paskambinimo ceremonija. Vėliau visi atstovai išėjo į lauką, kur, prieš gausią susirinkusiųjų minią, T. G. Masarykas perskaitė Deklaraciją ir vėl suskambėjo varpas. Pasirašiusieji Deklaraciją pasakė po trumpą kalbą ir paskambino varpu – tai reiškė, kad nuo dabar kiekviena tauta turi savo nepriklausomybę. Už lietuvių tautą varpu skambino Tomas Naruševičius. Įdomu tai, kad pirmam pasisakius T. G. Masarykui teisė paskambinti suteikta mažai čekų emigranto dukrai, simboliškai rodant įkurtos Čekoslovakijos valstybės naują kartą.
Vienas Deklaracijos egzempliorius buvo paliktas Nepriklausomybės salėje, o kitas – išsiųstas JAV prezidentui. Auksinės plunksnos, kuriomis buvo pasirašyta Deklaracija, perduotos muziejui Vašingtone. Su visais suvažiavimo nutarimais buvo nutarta supažindinti pasaulio valstybes.
Suvažiavimą Filadelfijoje spauda įvertino teigiamai, nes tai buvo pirmas mažų tautų bandymas bendromis jėgomis ginti savo teises, siekiant nepriklausomybės. Tik bendrai veikdamos, jos galės užtikrinti, kad pastangos pasiekti savo tautoms valstybingumą nenueis veltui. Tai akivaizdžiai patvirtino ir JAV valdžios pritarimas VETDS veikimui. Suprantama, JAV politikai turėjo savų išskaičiavimų, pirmiausia norėdami, kad tautos savo gretose išsiaiškintų esamas teritorines problemas. Bet vis dėlto dar kartą plačiai nuskambėjo Lietuvos vardas ir lietuvių noras turėti savo valstybę.
Aušrininkui dr. Jonui Šliūpui – nepasitikėjimas ir kaltinimai
JAV lietuvių pasirengimas ir dalyvavimas Nepriklausomybės deklaracijos pasirašyme gana tragiškai, moraline prasme, baigėsi ilgiausiai išeivijoje veikusiam dr. Jonui Šliūpui. Jis buvo atstumtas, nors pasirašymo ant Deklaracijos teisė pradžioje jam buvo pripažinta ne tik iš JAV lietuvių tautininkų, bet ir iš katalikų pusės.
J. Šliūpas dėjo didžiausias pastangas, ypač paskutinę savaitę iki Deklaracijos pasirašymo, derindamas pozicijas su lenkais, dalyvaudamas posėdžiuose, pasitarimuose, važinėdamas po JAV, dirbdamas su katalikų bei tautininkų paskirtais veikėjais. Tačiau, anot savaitraščio „Lietuva“, spalio 25 d. Niujorke JAV lietuvių pasitarimo metu „įvyko vienas iš mums lietuviams, o ypač tautininkams nesmagiausių apsireiškimų. Dėlei susibėgusių tam tikrų negerų aplinkybių dr. J. Šliūpas rezignavo iš savo vietos“. JAV lietuvių katalikų veikėjai griežtai pasipriešino ketinimams suteikti garbę pasirašyti laisvamaniui J. Šliūpui. Tautininkai turėjo nusileisti ir, paskutinę dieną, surasti abiem pusėms priimtiną žmogų – inžinierių Tomą Naruševičių, kuris į JAV atvyko 1917 m. ir nebuvo įsivėlęs į išeivių ideologinius ginčus.
Tai kokios tos J. Šliūpui susidariusios „negeros aplinkybės“? Nemažai straipsnių, kritikuojančių jo veiklą, pradėjo publikuoti katalikiškas dienraštis „Draugas“: dar spalio 8 d. numeryje piktinosi, kad Lietuvių informacijos biuro Vašingtone veikla pilnai „sušliūpėjo“, net visuomenei skleidžiama žeminanti Šv. Tėvą informacija, jog jis nesirūpina katalikiška Lietuva. Dar daugiau, nepatikrinus informacijos, buvo pranešta, kad popiežius paskyrė Lietuvai du lenkus vyskupus. Tai biuras paskelbė ne tik JAV lietuvių tautininkų ir laisvamanių, bet ir angliškoje spaudoje.
Spaudoje užsimezgė platesnės diskusijos. Tautinės krypties spaudoje tie kaltinimai J. Šliūpui buvo vadinami šmeižtu, nukreiptu prieš „pasišventusį kovotoją dėl Lietuvos laisvės ir dėl lietuvių apšvietos“ ir bandančiu „išstumti jį iš lietuvių judėjimo“.
Spalio 25 d. lietuvių pasitarime J. Šliūpas, išgirdęs nepalankią sau žinią, pasakė: „Dirbau lietuviams per 35 metus. Jaučiu giliai, kad ta garbė pasirašyti tik man, o ne kam kitam priguli. Jeigu tauta taip su manimi pasielgia – aš žinau ką daryti“. Po trumpo pokalbio su T. Naruševičiumi, jis priėjo prie VETDS sekretoriaus prof. H.A. Millerio ir jam pasakė: „Iškilo klausimas, kas pasirašys po lietuvių nepriklausomybės deklaracija. Aš, kuris dirbau lietuviams per 35 metus, skaičiau, kad tai man priguli ta privilegija pasirašyti. Bet čia jie šiandien nutarė, kad aš tam netinku, ir kad pasirašyti turėtų tas, kuris trumpiau negu aš darbavosi. Aš esu priverstas pasitraukti nuo veikimo, Filadelfijoj nebūsiu ir prašau jūsų, prof. Miller, nebeskaityti manęs lietuvių tautos reprezentantu“. Po to J. Šliūpas išėjo, nebedalyvavo numatytoje vakarienėje. Jis pasitraukė iš JAV lietuvių Vykdomojo komiteto ir Informacijos biuro Vašingtone veiklos, vėliau išvyko į Londoną kurti Lietuvos atstovybės.