Spaudos centras
Spaudos centras
Lapkričio 17 d. 13 val. Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje (Seimo I rūmai) pirmą kartą Lietuvoje pristatoma sovietinių represijų geografiją atskleidžianti Europos atminties ir sąžinės platformos ekspozicija „Europos gulagas“. Ekspoziciją atvers Seimo Pirmininko pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Europos Parlamento Europos liaudies partijos frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė, Europos atminties ir sąžinės platformos prezidentas dr. Marek Mutor.
Renginį ves Europos atminties ir sąžinės platformos stebėtojų tarybos narė dr. Monika Rogers. Ekspoziciją svečiams aprodys parodos kuratorius Europos atminties ir sąžinės platformos projektų vadovas Wojciech Bednarski.
Seime ekspozicija eksponuojama lapkričio 13–20 dienomis, vėliau, lapkričio 21–gruodžio 3 dienomis, su ja galima bus susipažinti Tuskulėnų memoriale.
Išgirdus terminą „Gulagas“, mums dažnai pirmiausia kyla asociacija su Aleksandro Solženycino kūriniu „Gulago Archipelagas“, kuriame vaizduojamas visą Sovietų Sąjungą plačiai apraizgęs priverstinio darbo stovyklų tinklas. Tačiau būtina pripažinti, kad po Antrojo pasaulinio karo visose komunistų kontroliuojamose šalyse egzistavo labai panaši sistema.
Daugiau nei dešimtmetį dabartinės Europos Sąjungos ir jos kaimyniniuose regionuose veikė stulbinantis stovyklų skaičius – net apie 800. Jose kalėjo beveik 1 500 000 žmonių ir apie 130 000 iš jų tragiškai žuvo. Šiose stovyklose buvo sukurta į Sovietų gulagą panaši sistema, nes įvairių rūšių kaliniai – tiek kriminaliniai, tiek politiniai – buvo laikomi kartu. Kriminaliniais nusikaltėliais naudotasi siekiant slopinti kitokį mąstymą, nubausti politinius priešininkus, įtvirtinti vienodą ideologiją.
Iš pradžių daug žmonių stovyklose atsidurdavo nepaskyrus reikiamos bausmės ar nepriėmus oficialaus sprendimo. Tai taip pat rodo, kad totalitarinėse sistemose teisingumo nebuvo, o pagrindinių žmogaus teisių nepaisyta.
Parodoje „Europos gulagas“ siekiama supažindinti su po Antrojo pasaulinio karo Rytų ir Vidurio Europoje sukurto sovietinio tipo stovyklų tinklo istorija, į kurią dažnai žiūrima pro pirštus. Ypač daug dėmesio skiriama priverstinio darbo stovyklų sistemų istorijai Europos šalyse, kurias valdė arba buvo okupavę komunistiniai režimai. Tyrinėtos tokios valstybės kaip Vokietija, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Jugoslavija, Albanija, Rumunija, Bulgarija, Lietuva, Latvija, Estija ir Moldova.
Gilindamiesi į šių šalių patirtį, ekspozicijos rengėjai siekė atskleisti nukentėjusiųjų nuo despotiškų stovyklų sistemų istorijas ir patirtį. Nagrinėjant istorinį kontekstą ir stovyklų poveikį, siekiama atkreipti dėmesį į svarbų Europos istorijos aspektą, kuris dažnai buvo ignoruojamas arba pamirštamas.