Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė atviru laišku kreipėsi į Viktoriją Čmilytę – Nielsen, atkreiptama dėmesį į vienareikšmį verslo interesų protegavimą, nuošalį paliekant tūkstančius šalies piliečių.
Kategoriškai nepritariame Seimo pirmininkės pasiūlymui panaikinti kvotas darbuotojams iš užsienio įdarbinti. Pastebime daug socialinio dempingo pavyzdžių, kai Lietuvos darbdaviai keičia Lietuvos darbuotojus užsieniečiais, nes šie sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą ir blogesnėmis darbo sąlygomis nei vietiniai darbuotojai.
Socialinis dempingas skatina darbo užmokesčio „įšaldymą“, kuris stabdo vartojimą ir tuo pačiu verslo plėtrą bei mokesčių surinkimą. Tai ypač ryškiai pastebima transporto ir statybos sektoriuose kur daugiausiai įdarbinami užsieniečiai.
Vilkikų vairuotojų atlyginimai „į rankas“ nesikeičia dešimt metų, nors infliacija ir bendras darbo užmokestis Lietuvoje sparčiai auga, o transporto įmonės žeriasi didžiulius pelnus. Socialinis dempingas skatina ir palaiko „šešėlį“. Oficialūs statistiniai duomenys rodo, kad statybininkų atlyginimai daugiau nei dešimtmetį yra mažesni nei vidutinis šalies darbo užmokestis, nors tikrovėje jų darbo užmokestis yra didesnis, nes užsieniečiai sutinka gauti dalį darbo užmokesčio „vokeliuose“.
Nežinodami Lietuvos įstatymų, savo teisių ir valstybinės kalbos užsieniečiai tampa lengvomis nesąžiningų darbdavių aukomis. Daugiausiai darbo ginčų dėl neišmokėtų atlyginimų vyksta būtent transporto ir statybų sektoriuose, kuriuose dažniausiai įdarbinami užsieniečiai. Socialinis dempingas išstumia Lietuvos darbuotojus iš darbo rinkos, verčia emigruoti, o jaunimą skatina nesirinkti šių Lietuvai reikalingų profesijų.
Užsieniečių įdarbinimo kvotos yra nepakankama priemonė stabdyti socialinė dempingą, nes darbdavys ir išnaudojus kvotą darbdaviai vis tiek gali įsidarbinti užsieniečius, tik tokiu atveju įdarbinimo procedūros ilgiau užtrunka. Žinodami, kad lengvai galės „įsivežti“ naujų darbuotojų iš užsienio, darbdaviai jų nevertina ir nesistengia sudaryti jiems geras darbo ir apmokėjimo sąlygas, todėl užsieniečiai ilgai vienoje vietoje nedirba. Darbuotojų iš užsienio kaita yra labai didelė, nes dažnai jie iš Lietuvos išvyksta dirbti į kitas ES valstybes.
Būtina griežtinti užsienio darbuotojų kvotų suteikimo tvarką. Neretai Lietuvos darbdaviai prekiauja į Lietuvą atvežtais darbuotojais, juos įdarbinant kitose valstybėse. Pvz;. tik dešimt vilkikų turinti transporto įmonė prašo leisti įdarbinti šimtą vairuotojų iš užsienio, kuriuos ji vėliau nuomoja kitų šalių transporto įmonėms. Nederamas dalies Lietuvos darbdavių elgesys su darbuotojais iš užsienio kenkia Lietuvos ir visos Europos Sąjungos įvaizdžiui šių darbuotojų akyse ir yra naudingas Kremliaus propagandai.
Todėl norint užtikrinti, nevyktų socialinis dempingas, o darbuotojai iš užsienio būtų nediskriminuojami ir dirbtų tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos darbuotojai, reikia ne panaikinti kvotas, o leisti užsieniečius įdarbinti tik tose įmonėse, kuriose veikia profesinė sąjunga, priklausanti vienam iš nacionalinių profesinių sąjungų susivienijimų, kuri užtikrintų, kad užsieniečių teisės nebūtų pažeidžiamos, ir kuriose yra sudaryta kolektyvinė sutartis, rodanti, kaip tose įmonėse rūpinamasi darbuotojais iš užsienio.
