VDU profesorius E. Aleksandravičius kviečia atverti asmeninius Sąjūdžio archyvus

Ar iš tiesų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, atvedusio mus į Kovo 11-ąją, atmintis blunka, senka, nyksta? Nuo vienintelio sovietinėje Lietuvoje tikro visuomeninio judėjimo susikūrimo ir pakilimo laiko praėjus 35-eriems metams, vis garsiau kalbama, kad jo įamžinimu pats metas susirūpinti ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir kiekviename miestelyje, anuomet kunkuliavusiame laisvais pasijutusių žmonių iniciatyvomis.

Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje susirinkę istorikai, muziejininkai, visuomenininkai iš Vilniaus, Kauno, Biržų, Utenos, Ukmergės, Lukšių, Tauragės diskutavo, kaip istoriniu reiškiniu tapusį Sąjūdį paversti muziejine vertybe, įtaigiai perteikiančia anų metų jaudulį, pirmą kartą pamačius plevėsuojant lietuvišką trispalvę, žmonių nuotaikas, pajutus, kad kalėjimo sienos aižėja ir kad kiekvienas gali šį procesą pagreitinti.

Akademikas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Egidijus Aleksandravičius iškėlė mintį, kad atgaivinti prisiminimai, kokie buvome tada, Sąjūdžio laikais, gali padėti šiais laikais išlaikyti moralinį stuburą, padrąsinti nepasiduoti dabarties gyvenimo bjaurastims ir veidmainystėms.

„Bet reikia mesti iš galvos, kad be valdžios pinigų ar rėmimo nieko negalima padaryti. Tai vis iš sovietmečio besivelkantys įsivaizdavimai. Viskas prasideda (kaip ir Sąjūdžio laikais) nuo žmogaus asmeninės pastangos. Šeimos, giminės ar asmeniniai garbės altorėliai (ką žinai, gal virtualūs?) gali tapti vienijančiu, į draugijas telkiančiu dalyku“, – E. Aleksandravičius visą Lietuvą pakvietė į Sąjūdžio atminties sąjūdį. Jis paragino peržiūrėti savo nuotraukų albumus, knygų spintas, dalintis Sąjūdžio laikų atributika, nuotraukomis, leidiniais su savo miesto ar miestelio muziejais, juos rodyti vaikams ir anūkams.

Permainų niekas nenumatė

Politologas, VDU Regionistikos katedros docentas dr. Rytis Bulota ir istorikas, VDU Viešojo administravimo katedros docentas dr. Kastytis Antanaitis diskusijos dalyvius perkėlė į Sąjūdžio priešaušrį. Į laikus, kai tik keli politologai Vakaruose tikėjo, jog anapus Geležinės uždangos gali būti pokyčių. Gyvenantieji „brandžiame socializme“, kažkodėl niekaip nevirstančiame žadėtuoju komunizmu, irgi neturėjo pagrindo kažko tikėtis. Nors ideologiniai varžtai buvo gerokai aprūdiję ir spaudė nebe taip griežtai, Michailo Gorbačiovo palaimintoje naujoje komunistų partijos programoje nieko gero nenusimatė. Tebegaliojo ankstesnio genseko Leonido Brežnevo iškeltas šūkis „Ekonomika turi būti ekonomiška“, prie kurio prisidėjo „Kiekvienai šeimai atskirą butą iki 2000-ųjų“, bet visi matė, kad ekonomika sminga žemyn, o butus jaunos šeimos gaus nebent sulaukusios anūkų.

Net Lietuvos komunistų partijos, valdomos iš Maskvos, aukščiausieji vadovai – Centro komiteto nariai tarpusavyje atvirai diskutavo, kad trūksta maisto produktų, nepavyksta žmonėms užtikrinti nustatyto kalorijų kiekio. Bet čia pat, save ramindami, ciniškai juokavo: „Taigi vis vien visi vagia...“

Dviguba moralė, dvigubas mąstymas buvo persunkęs visus visuomenės sluoksnius. Partiniai veikėjai, viešai kovodami su „religiniu tamsumu“, vaikus tyliai vežė krikštyti į kokią užkampio bažnyčią, specialiose parduotuvėse prieš Kūčias graibstė silkes, per Velykas dažė margučius ir prie artimųjų stalo pasakojo anekdotus apie postuose iki mirties užsibūnančius gensekus. Eiliniai žmogeliai, parėję namo iš neva laisvanoriškų šventinių demonstracijų Spalio revoliucijos (o iš tiesų perversmo) metinių ar Vladimiro Lenino gimtadienio proga, vakare radijo aparate nustatydavo „Amerikos balso“, Laisvosios Europos ar Vatikano radijų bangas ir per sovietų kariškių iš Linksmakalnio organizuojamus trukdžius bandė išgirsti naujienas iš laisvojo pasaulio.

Emigravusių giminaičių siuntiniai iš Vakarų kūrė iliuziją, kad gyvenimas anapus Geležinės uždangos – lyg medaus upės meduolių krantais. Tamsiose palėpėse užsilikę Adolfo Šapokos Lietuvos istorijos tomeliai, tarpukario žurnalai, iš tremties grįžusių ar stebuklingai jos išvengusių senelių pasakojimai atrodė kaip pasaka, kurią galima sekti tik už sandariai uždarytų durų ir, jei yra, langinių.

Kodėl į istoriją pateko būtent jie?

1988 metų birželio 3 dieną Vilniuje, sovietinės Lietuvos Mokslų akademijos prezidiumo salėje buvo išrinkta 35 narių Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Šį faktą jau iš laiko atstumo istorikas K. Antanaitis aiškino taip: „Ir Sovietų Sąjungos, ir sovietinės Lietuvos komunistų partiją buvo apėmusi lyderių krizė. Į partinę viršūnėlę užkopdavo vienas už kitą kvailesni, vis mažiau išsilavinę, kalbos be popierėlio nesugebantys pasakyti veikėjai, kartais jau vos bepastovintys tribūnoje dėl savo amžiaus. Natūralu, kad Sąjūdžio lyderiais tapo išties kažką savo srityje jau nuveikę ir už tai visuomenės pagarbą užsitarnavę žmonės.“

Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo geriau už savo viršininkus išsilavinusių jaunų inžinierių, į socialistinio realizmo Prokrusto lovą kišamų ir dėl to kenčiančių menininkų, muziejininkų, atokiausiuose saugyklų kampeliuose išslapsčiusių ir nuo skundikų saugančių tarpukarį (sovietų vadintą „buržuazine Lietuva“) menančius eksponatus, kraštotyrininkų, kurių veikla lyg ir buvo leidžiama, bet iš tikrųjų kontroliuojama, aplinkosaugos specialistų, garsiau prabilusių po avarijos Černobylio atominėje elektrinėje.

VDU politologas doc. dr. R. Bulota pastebėjo, kad šiems žmonėms reikštis, žinoma, padėjo ir pasikeitęs politinis klimatas. „Valdančiojo partinio elito susiskaldymas ir kariuomenės nebenaudojimas prieš mitinguojančius“, – du pagrindinius veiksnius, suteikusius Sąjūdžiui politinį šansą, įvardijo R. Bulota. Vadinamasis „bananų balius“ 1988-ųjų rudenį – brutalus susidorojimas su Lietuvos laisvės lygos organizuoto mitingo, skirto pasmerkti 1939 metų rugsėjo 28-ąją pasirašytiems Molotovo–Ribentropo pakto slaptiesiems protokolams, dalyviais – tapo paskutinėmis atviromis represijomis. Visuomenės nepasitenkinimo jau nebuvo įmanoma nuslopinti.

Iš daugiabučių virtuvių – į stadionus

1988-aisiais įvykiai keitėsi žaibo greitumu. Vasario 15-ąją dabartinėje Katedros aikštėje dar vyko „darbo žmonių“ mitingas, kurio dalyviai sukdami veidus nuo juos filmuojančių Centrinės sovietinės televizijos kamerų „smerkė“ JAV prezidentą Ronaldą Reiganą, neva besikišantį į Lietuvos reikalus. Šiame mitinge savanoriškai pasisakė rašytojas Juozas Baltušis, o krepšininkas Šarūnas Marčiulionis pasidavė spaudimui tai padaryti, mat tik tokia kaina galėjo išvykti žaisti į JAV. O metų pabaigoje Sąjūdis jau buvo iškovojęs Trispalvę kaip valstybinę vėliavą, lietuvių kalbą kaip valstybinę ir pakeitęs – neregėtas dalykas – vietinės komunistų partijos pirmąjį sekretorių. 

Istoriko Kęstučio Bartkevičiaus pastebėjimu, 1989-aisiais Sąjūdis jau turėjo daugiau įtakos nei partijos rajono komitetas – visagalė sovietmečio kasdienybės reguliavimo institucija. Tai rodė Sąjūdžiui rašomų skundų lavina, galbūt kada nors irgi sulauksianti išsamesnio tyrėjų žvilgsnio.

1989 metų vasario 15 dieną simbolinėje vietoje – Kauno muzikiniame teatre, buvusiame Valstybės teatre, kuriame 1940-aisiais paskelbta sovietų valdžia – vykusioje trečiojoje Sąjūdžio Seimo sesijoje buvo priimta Lietuvos nepriklausomybės deklaracija. Iš daugiabučių virtuvių į stadionus išsiliejęs pilietinis judėjimas pirmą kartą viešai įvardijo savo tikslą. Kitą dieną Karo muziejaus sodelyje iš naujo atidengta skulptoriaus Juozo Zikaro tarpukariu sukurta Laisvės skulptūra, nuo 1950-ųjų saugota Karo muziejaus rūsyje, vėliau Vitražo ir skulptūros galerijoje Sobore Laisvės alėjoje.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos vienybės akcija „Baltijos kelias“, Molotovo–Ribentropo slaptųjų protokolų pripažinimas teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo pat jų pasirašymo momento Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje – šiuos ryškius Lietuvos žingsnius Nepriklausomybės link taip pat galima priskirti prie Sąjūdžio pergalių. 

Kas įvyko po Kovo 11-osios? Kodėl Sąjūdis išsikvėpė? Anot R. Bulotos, pasiekus didįjį tikslą – susigrąžinus Lietuvos nepriklausomybę, didžioji dalis Sąjūdžio įvykiuose dalyvavusių žmonių grįžo į savo privačias erdves, atsisakydami galimybės tapti aktyviais piliečiais ir naudotis jiems priklausiančia teise realiai dalyvauti valstybės valdyme – prižiūrėti valdžią.

Stendas toks pat, kaip tada

Sąjūdžio atminties įamžinimu besirūpinantys kauniečiai istorikai ir visuomenininkai parengė parodą „Sąjūdžio Lietuva: Žalios žolės galia“. Įvairius Sąjūdžio etapus primenanti nuotraukų, dokumentų, afišų ekspozicija iki šv. Kalėdų veiks Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje, paskui – Vytauto Didžiojo Karo muziejuje, o vėliau keliaus po Lietuvą.

Paroda eksponuojama tokiuose pačiuose stenduose, kokiuose Atgimimo aušroje dabartinėje Vienybės aikštėje (tada dar – Lenino) kabėjo Sąjūdžio spauda. „Kopijavimo aparatų tada trūko, o Sąjūdžio laikraštukų paklausa buvo milžiniška, – prisiminė architektas Linas Tuleikis. – Mes, jauni tuomečio Miestų projektavimo instituto architektai, sulaukėme pasiūlymo suprojektuoti stendus tiems laikraštėliams kabinti, kad kuo daugiau žmonių galėtų juos skaityti. Taip išėjo, kad buvo pasirinktas mano projektas.“

Prof. dr. E. Aleksandravičius išreiškė viltį, kad ši paroda miestuose ir miesteliuose bus papildoma vietiniais eksponatais bei tarsi įvietins Sąjūdžio atmintį – primins ir pagerbs to krašto Atgimimo laikų įvykius, juose dalyvavusius žmones. O paskui galbūt taps nuolatinės Sąjūdžio ekspozicijos vietos muziejuje pradžia. „Arba mokykloje, kurių istorijos muziejėliuose kol kas Sąjūdžio laikų artefaktams vietos nėra“, – pridūrė menotyrininkė ir muziejininkė, profesorė Rasa Žukienė.

Istorikas ir muziejininkas dr. Ramūnas Kondratas pastebėjo, kad Sąjūdžio atminties ekspozicijos galėtų padėti vaikams ugdyti vienybės su savo valstybe, tauta ir jos istorija jausmą. „Namuose pamatę įrėmintą Sąjūdžio laikų nuotrauką, išklausę mamos ir tėčio pasakojimą apie ją, atėję į muziejų vaikai pajustų, kad jų tėvai buvo didelio istorinio judėjimo dalimi“, – svarstė R. Kondratas.

Trečiasis Sąjūdžio istorinės atminties ir paveldo išsaugojimo seminaras bei paroda „Sąjūdžio Lietuva: Žalios žolės galia“ yra projekto „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos ir kitus nepriklausomybės atkūrimo procesus liudijančio paveldo išsaugojimas ir įprasminimas“ dalis.

Jono Petronio/VDU nuotraukos