Vienas kitas nugirstas žodis iš tėvų pokalbio miegamajame, mamos pašnekesio su geriausia drauge telefonu nuotrupos, tėčio ir jo giminaičio diskusija garaže apie planuojamas skyrybas – taip dažnoje šeimoje vaikai sužino apie artėjančius pokyčius. O jeigu su vaikais nepasikalbama iškart ir atvirai – jie pradeda kurti baugius būsimų įvykių scenarijus, išgyvena vienišumo jausmą, nerimauja ir pradeda abejoti suaugusiųjų gebėjimais jais pasirūpinti. Vaiko įtraukimas į šeimos ginčus, kurie yra susiję ir su jo gyvenimu, turi 3 būtinus etapus: vaiko nuomonės sužinojimas, pasitarimas su vaiku ir grįžtamojo ryšio suteikimas apie sprendimą. Apie tai, kodėl svarbu nepraleisti nė vieno iš pastarųjų žingsnių sprendžiant šeimų ginčus, kalbėjomės su Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesore, CEDR akredituota mediatore, prof. dr. Agne Tvaronavičiene.
Nerasime nė vienos šeimos, kuri nebūtų praėjusi krizinės situacijos ar konflikto. Vis dėlto pagrindinis ir svarbiausias klausimas yra – kaip mes elgiamės konfliktinėje situacijoje. Žmonės ir institucijos visada yra linkę ieškoti atsakingo už nemalonią ir nepatogią situaciją subjekto. Kitų kaltinimai ir vengimas apmąstyti: „Ką aš galėčiau šioje situacijoje padaryti kitaip?“, supriešina žmones bei visuomenę.
Mūsų žodyne dominuojantys teiginiai: „ginčą galima laimėti“, „kovoti reikia iki galo“, „reikia nenusileisti“ čia nedaug tepadeda. Taika prilyginama pasidavimui: „Siūlo taiką – vadinasi nebeturi jėgų kovoti.“ Vis dėlto nusiteikimas turėtų būti kitoks: „Eikime į dialogą. Bendradarbiaukime.“ Tėvystė – šeimoje ar iširus šeimai – be glaudaus bendradarbiavimo yra neįsivaizduojama. Suprantama, jog sunkiausias yra pereinamasis laikotarpis, kai tėvai, buvę sutuoktiniai, įgauna naujus – partnerių, gyvenančių skyrium ir auginančių vaikus kartu – vaidmenį. Susikalbėjimas šiuo laikotarpiu reikalauja daug energijos ir psichologinės brandos. Bet tik tėvų bendradarbiavimas gali duoti gerą rezultatą – normalią vaiko vystymosi raidą ir darnų bendravimą tiek su mama, tiek ir su tėčiu po tėvų skyrybų proceso.
Taigi, taikus situacijos sureguliavimas yra daug geresnis visai šeimai ir ypač vaikams. Abejojantiems tuo, vertėtų atsakyti sau į klausimą: „Kas man yra svarbiau: vaiko gerovė ar principinė nuomonė?“
Blogiausia, kai tėvų konfliktuose vaikas lieka pasyviu dalyviu. Kartą iš kolegų advokatų išgirdau: „Tėvai nusistatinėja „Naudojimosi vaiku tvarką“.“ Deja, bet žodžiai atspindi realybę, kurioje veiksmas iš tikrųjų vyksta. Paprastai nustatome naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, kai kažkokį statinį ar žemės sklypą valdome tam tikromis dalimis ir turime nusistatyti naudojimosi juo taisykles. Tačiau girdėti kalbant apie vaiką, kaip apie daiktą, yra mažų mažiausiai keista, o teisininkai dar pridurtų – žmogus jokiu būdu ir jokiuose santykiuose negali būti objektu.
Vaiko vaidmuo šeimos konflikte yra jo vaidmens šeimoje atspindys: kai vaikas nėra girdimas kasdieniame gyvenime, jis neturės balso ir šeimos konflikte. Kai apie vaiko poreikius sprendžia tėvai arba institucijos, neatsižvelgdami į vaiko nuomonę, turi neigiamas pasekmes vaiko emocinei raidai, jo savarankiškumui ir savivertės formavimuisi. Vaiko įtraukimas į šeimos ginčų sprendimus – vaiko nuomonės išklausymas, pasitarimas su vaiku ir grįžtamojo ryšio suteikimas apie sprendimą – turėtų būti privaloma procedūra, jei iš tikrųjų siekiame užtikrinti vaiko gerovę bei geriausius jo interesus.
Mūsų šalies įstatymai įpareigoja užtikrinti vaiko dalyvavimą sprendžiant su juo susijusius klausimus. Vis dėlto pastebiu, kad praktikoje net ir specialistai – vaiko teisių apsaugos ekspertai, mediatoriai, atvejo vadybininkai, gana dažnai neįtraukia vaiko į procesą, nes yra įsitikinę, jog tai žaloja vaiko psichiką. Girdžiu sakant: „Koks tikslas traukti vaikus į suaugusiųjų reikalus?“ Tyrimai[1] rodo, jog Lietuvoje 25 proc. šeimų ginčų išsprendžiami taikiai mediacijos pagalba. Tačiau tik 3 proc. mediatorių įtraukia vaiką į mediacijos procesą. Jei vaikas yra emociškai brandus, patartina visais atvejais su juo kalbėtis apie situaciją: koks ginčas vyksta šeimoje, kaip vaikas dėl to jaučiasi, kokie yra jo lūkesčiai dėl ateities.
Pasiteiravus priežasčių, kodėl vaikai nėra įtraukiami, specialistai ir tėvai apeliuoja į amžių. Bet ir čia sutarimo nerasta: vieni sako, kad tik į vyresnių kaip 13 m. amžiaus vaikų nuomonę derėtų atsižvelgti, kiti tikina, jog ir su 5 m. vaiku gali kalbėtis apie tai, kas vyksta šeimoje. Deja, tenka sutikti ir specialistų, kurie tvirtai įsitikinę, jog bet kokio amžiaus vaiko nėra prasmės įtraukti ir apklausti.
Mūsų visuomenėje trūksta supratimo, kokią naudą visai šeimai ir ypač vaikui duoda dalyvavimas visuose su juo susijusiuose procesuose ir jo įgalinimas išreikšti savo nuomonę. Neįtraukdami visų šeimos narių į ginčo nagrinėjimą, giliname esamas ir kuriame naujas problemas. Pabandykime pažvelgti iš vaikų perspektyvos: tikimės, jog vaikams užaugus, šie prisiims atsakomybę už mūsų visuomenę. Girdime sakant: „Jaunoji karta protingai išspręs visus ateities iššūkius.“ Tačiau, jei mes jų neklausėme ir neišklausėme, kai jie buvo vaikai, kaip jie gali mokėti spręsti problemas suaugę?
Lemiamas kriterijus turėtų būti emocinė branda. Žinoma, emocinė branda yra susijusi su amžiumi. Bet yra vaikų kurie bręsta daug greičiau, ir, atvirkščiai, – kurie dėl psichologinių traumų, krizių šeimoje ar dėl negalios turi lėtesnį emocinį vystymąsi. Be to, emocinę raidą stipriai įtakoja socializacija. Pavyzdžiui, COVID-19 vaikų karta gana ilgą laiką augo didesnėje socialinėje izoliacijoje, todėl šio laikotarpio vaikų socialiniai įgūdžiai ir emocinė branda yra prastesni.
Specialisto pasirengimas pokalbiui su vaiku yra dar vienas svarbus elementas. Norint, tikrai galima rasti įvairių skirtingų būdų, kaip bendrauti ir kalbėtis su vaiku apie tai, kas įvyko ar vyksta namuose, atsižvelgiant į jo amžių ir emocinę brandą.
Jei norime padėti suaugusiajam, pirmiausia klausiame, ko jam reikia. Kai situacijoje yra vaikas – iškart imamės spręsti už jį. Tik iš paties vaiko galime tiksliausiai sužinoti apie jo jausmus, poreikius, požiūrį į situaciją bei aplinką, kurioje jis gyvena. Viena pedagogė pasakojo apie stebėtą situaciją darželyje: „Po savaitgalio mes žinome, ką kiekviena šeima veikė – pavyzdžiui, vienas vaikas su lėlėmis žaidžia teatrą, kitas – deda ant stalo butelį.“ Vaikų žaidimai yra apie tai, ką jie mato namuose. Jei norime visapusiškai suprasti situaciją šeimoje ir padėti rasti geriausius sprendimus situacijai gerinti, pasikalbėti su vaiku apie tai, kas jam svarbu ir kaip jis jaučiasi šeimoje, yra būtina.
Be to, pasitikėjimas suaugusiais formuojasi vaikystėje. Vaikas šeimos ginčų metu pasijunta nesaugus, nes tėvai tuo metu skiria daug dėmesio ir energijos kovai, advokatams, situacijos aptarimui su artimaisiais, o vaikas lieka nuošalyje. „Apsaugotas“ nuo neigiamos konfliktinės tėvų situacijos įtakos. Tik, ar tikrai? Pasidalinsiu vienu kolegės iš Lenkijos perpasakotu pokalbiu su vaiku. Mažametis mediatorei sako: „Aš nežinau, kas bus toliau su mano gyvenimu, tikriausiai aš turėsiu kraustytis į vaikų namus. Tėtis sakė, kad išsikraustys iš buto. Kadangi mama taip pat sakė, jog čia negyvens, tai aš nežinau, kas bus su manimi.“ Kas čia vyksta? Vaikas girdi kalbant apie tėvų skyrybos, tačiau jam niekas nepaaiškina, kaip jo gyvenimas atrodys po skyrybų. Jis jaučiasi apleistas, jam nesaugu. Nesaugumas mažina pasitikėjimą aplinka. Ir priešingai – vaiko nuomonės išklausymas, įtraukimas į situaciją, padeda kurti pasitikėjimu grįstus ryšius, nes vaikas jaučiasi svarbiu ir nepamirštu.
Yra toks stereotipas: „Jei visada vaiko klausysime – jis diktuos sąlygas.“ Klaidingai manoma, jog vaiko nuomonės išklausymas yra lygus vaiko norų išpildymui. Pabrėžiu, jog vaikas yra informacijos teikėjas, patarėjas, bet sprendimą priima tėvai arba institucijos.
Kartą atlikau tokį pratimą – paklausiau paauglio: „Ką manai apie vaiko nuomonės išklausymą?“ Pripažinsiu – ėjau į pokalbį, turėdama skeptišką nuomonę: „Na, ką gi tas vaikas man gali pasakyti?“ Vaikas mane nustebino savo nuosekliomis ir giliomis įžvalgomis: „Svarbu vaiką girdėti ir klausti nuomonės. Bet nebūtina spręsti taip, kaip mes norime. Juk mes vaikai. Suaugusieji nuspręs taip, kaip yra geriausia.“
Kita vertus, kai, nepaaiškindami tikslo, pateikiame galutinį sprendimą, kurstome būsimus konfliktus. Įsivaizduokime situaciją – vaikas gauna teismo patvirtintą pasimatymų su tėčiu ar mama tvarką. Jis savaitgaliais lanko ir norėtų toliau lankyti krepšinio treniruotes ar kitą būrelį, bet pagal teismo nutartį privalo važiuoti praleisti laiką su tėčiu ar mama į kaimą. Vaikas griežtai sako: „Ne, nevažiuosiu. Aš noriu šeštadieniais lankyti krepšinio treniruotes“. Atitinkamai tėtis ar mama tuomet kaltina buvusį sutuoktinį ar sutuoktinę: „Tu nuteikei vaiką prieš mane, kad jis nenori būti su manimi!“. Ar nebūtų geriau, prieš priimant sprendimą, paklausti vaiko: „Kaip tu įsivaizduoji susitikimus su tėvais? Kokius užsiėmimus ir kokiu laiku tu lankai? Koks laikas buvimui su tėčiu ar mama tau būtų tinkamas?“ Akivaizdu, jog įtraukus vaiką į ginčų sprendimą, kartu dalyvaujant profesionalui, mažiname ateities konfliktų tikimybę.
Jei nuomonė išklausyta, bet argumentuotai paaiškinta, kodėl sprendimas nėra galimas toks, koks buvo norimas, jau yra gerai. Jungtinėje Karalystėje taikoma tokia praktika: jei teismas priima sprendimą, kuris neatitinka vaiko išsakytos nuomonės, teisėjas rašo asmeninį laišką vaikui ir paaiškina priimto sprendimo priežastis.
Šiais metais parengtame „Vaiko nuomonės išklausymo metodiniame vadove“ akcentuojame, jog, išklausius vaiko nuomonę, priėmus sprendimą, svarbu suteikti vaikui grįžtamąjį ryšį. Vaiko negalime palikti nežinioje. Turime susitikti ir paaiškinti sprendimą, ypač jei jis neatitiko vaiko išsakytų lūkesčių: kokios aplinkybės nulėmė, kad nuspręsta buvo būtent taip. Sunku ateiti pas vaiką ir pasakyti, kad nusprendėme kitaip, ar ne? Kartais pasvarstau – jei būtų griežtai privaloma po priimto sprendimo grįžti pas vaiką ir informuoti jį akistatoje, greičiausiai ir rašant tą sprendimą geriau apmąstytume visus „už“ ir „prieš“.
Agne, kaip Jūsų nuomone tai gali būti susiję su neišklausytomis vaikų nuomonėmis, apleistais vaiko psichologiniais ir emociniais poreikiais?
Jei vaiko negirdėsime namuose ir šeimos konfliktų situacijose, vaikas visada ras grupę, kurioje jį išgirs ar kitus jo poreikius atlieps kiti. Ir nebūtinai ta socialinė aplinka bus palanki jo psichosocialiniam vystymuisi. Ryšio ir pagarbos ieškojimas vaikus nuveda į situacijas, kuriose tarpsta nusikalstamas elgesys, narkotinių medžiagų vartojimas.
Viskas prasideda nuo santykių šeimoje. Tarkime situacija: mergaitė įsimylėjo vaikiną ir pabėgo pas jį. Bet kodėl negalėjo būti kitaip? Įsimylėjo ir pasikvietė į svečius, supažindino su šeima? Kyla klausimas, kaip tėvai reaguoja į vaiko brendimą ir paauglystę. Tiesa ta, kad dažnai suaugusieji praranda kontrolės saiką ir perdėtai nepasitiki nepilnamečiais. Todėl nenuostabu, jog pokalbis ir vaiko nuomonės išklausymas yra pakeičiamas nurodymais ir taisyklėmis.
Tėvai, kurie daug dirba ir negali skirti atitinkamo dėmesio vaikams dar ir laiku nepastebi vaiko elgsenos pokyčių. Jeigu vaikas yra girdimas ir gerbiamas namuose, jeigu turi galimybę dalintis savo jausmais bei tuo, kuo gyvena, jis jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, jam padaryti neigiamą įtaką iš išorės yra labai sudėtinga. Be abejo visada yra išimčių, netikėtų nutikimų ar sprendimų. Vis dėlto kurdami tarpusavio pagarba ir pasitikėjimu grįstis santykius su vaikais, nesuklysime. Dėl to bus tik geriau visiems.
O minėtus pakartotinių pabėgimų iš namų ar globos įstaigų skaičius būtų įdomu panagrinėti detaliau keliais aspektais: kokioje aplinkoje ir kokiose šeimose tie mažamečiai ir paaugliai gyvena. Neabejoju, jog skyrybos, vaiko buvimas tai vienuose, tai kituose namuose, konfliktiški tėvų santykai, dėmesio vaikui trūkumas, irgi gali turėti įtakos pasirinkimui pabėgti. Namų, kaip tvirtovės, neturėjimas daro neigiamą įtaką psichologinei ir emocinei raidai.
Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesorė, CEDR akredituota mediatorė. Prof. Dr. Agnė Tvaronavičienė yra Mediatorių kvalifikacinio egzamino komisijos pirmininkė, Mediatorių veiklos vertinimo komisijos narė, knygos “Mediatoriaus vadovas” bendraautorė. Nuo 2012 m. veda „Mediacijos pagrindų“, „Mediacijos šeimos ginčuose“, „Alternatyvaus ginčų sprendimo“ paskaitas bei seminarus lietuvių ir anglų kalbomis bakalauro ir magistro studijų studentams, nuolat veda seminarus advokatams, notarams, teisėjams, teisėjų padėjėjams, teisininkams mediacijos temomis. Nuo 2014 m. spalio mediatorė – ekspertė projekte „Mediacijos įgyvendinimas probacijos įstaigose“.
Straipsnis parengtas Dingusių žmonių šeimų paramos centrui įgyvendinant LR SADM finansuojamą projektą „Šeimos tiltai: pagalba skyrybas išgyvenančioms šeimoms“.
[1] https://strata.gov.lt/naujienos/privalomosios-mediacijos-seimos-gincuose-galiojancio-teisinio-reguliavimo-poveikio-ex-post-vertinimo-rezultatu-pristatymas/