2024 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir 2023 m. Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje.
Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Gitanai Nausėda,
Pirmasis atkurtosios nepriklausomos valstybės vadove Vytautai Landsbergi,
Prezidente Dalia Grybauskaite,
Europos Parlamento Pirmininke Roberta Mecola (Roberta Metsola),
Premjere Ingrida Šimonyte,
Ekscelencijos ambasadoriai, kolegos Seimo nariai,
Gerbiamieji Laisvės gynėjai, ponios ir ponai,
Šiandien susibūrėme čia, istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje, paminėti Sausio 13-osios aukas ir pagerbti 2023 metų Laisvės premijos laureatus.
Pirmiausia norėčiau pasveikinti mūsų viešnią, Europos Parlamento Pirmininkę Robertą Mecolą, specialiai atvykusią atsiimti Laisvės premijos, kuria įvertintas Europos Parlamentas kaip institucija, reikšmingai prisidėjusi prie demokratijos plėtros ir nuosekliai rėmusi Baltijos šalių nepriklausomybės siekį.
Taip pat norėčiau nuoširdžiai pasidžiaugti, kad tarp mūsų yra Petras Plumpa, 2023 m. Laisvės premijos laureatas, neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, buvęs politinis kalinys, publicistas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos bendradarbis, tuomet taip pat padėjęs platinti Molotovo-Ribentropo pakto medžiagą.
„Nacionalinio suverenumo negalima suteikti nei panaikinti, jį galima tik pažeisti ar atstatyti“, – sakoma 1979 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytame „Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandume“, raginančiame likviduoti Molotovo−Ribentropo pakto padarinius: išvesti okupacinę kariuomenę ir užtikrinti laisvą Baltijos šalių raidą.
Tuomet tai buvo tarsi šauksmas tyruose, sovietinė imperija atrodė neįveikiama, nors iki Baltijos kelio, subūrusio apie 2 mln. žmonių, sujungusio trijų Baltijos šalių sostines Vilnių, Rygą ir Taliną, buvo likęs vos dešimtmetis.
Didžiulėmis pastangomis Memorandumas vis dėlto pasiekė Helsinkio susitarimo Baigiamąjį aktą pasirašiusių valstybių vyriausybes, Jungtines Tautas, o paskui ir Europos Parlamentą, kur po ilgų debatų 1983 m. sausio 13 d. buvo priimta rezoliucija, patvirtinusi, kad okupuotų Baltijos šalių suverenitetas tarptautinės teisės požiūriu nėra ir negali būti panaikintas.
Ši rezoliucija buvo milžiniškas politinis ir moralinis laimėjimas, o Europos Parlamentas tapo vienintele tokio rango tarptautine institucija, atvirai parėmusia Baltijos šalių išsivadavimo siekį.
Praėjus aštuoneriems metams po tragiškų 1991 metų sausio 13-osios įvykių Europos Parlamentas ryžtingai pasmerkė sovietų kariuomenės agresiją. Tokį principingą veikimą Europos Parlamentas išlaiko iki šiol, o jo pozicija nuosekliai remiant Ukrainą ypač reikšminga ir nusipelniusi aukščiausio įvertinimo.
Kasmet minėdami Laisvės gynėjų dieną, degindami atminties laužus, prikeliančius praeities įvykius, vis geriau, aiškiau suprantame, koks mūsų laisvėjimo kelias ir koks mūsų būdas būti laisviems.
Praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje susikūręs Lietuvos Sąjūdis, atvedęs prie Kovo 11-osios ir Nepriklausomybės, tęsė, anot kultūros istoriko Vytauto Kavolio, visiems lietuviškiems sukilimams būdingą nuosaikumo ir humaniškų tikslų tradiciją.
Kai oficialiai pasibaigė Antrasis pasaulinis karas, nusileido geležinė uždanga, tapo aišku, kad okupuotoje Lietuvoje kova už laisvę bus ilga ir kruvina, o priešas – klastingas, žiaurus ir nesirenka priemonių. Tačiau net ir tokiomis teroro sąlygomis buvo kviečiama nepaminti žmoniškumo ir vadovautis demokratinėmis vertybėmis.
1947-aisiais partizanų suvažiavime Vilniuje Kęstučio apygardos vadas Visvydas sakė: „Partizanai ir ateityje norės būti kovotojai dėl laisvos demokratinės Lietuvos, kurioje visiems be išimties jauku, šviesu ir gera būtų gyventi, viešpatautų socialinis teisingumas, paremtas naujais principais, ir niekad daugiau nebūtų sūnų ir posūnių“.
Čia mūsų laisvės kelias, taip norime būti laisvi.
1991 m. sausio 16 d. atsisveikindamas su Sausio 13-osios aukomis Katedros aikštėje poetas Justinas Marcinkevičius sakė: „Ne keršto šaukiasi mūsų širdys. Teisingumo šaukias, jeigu jis dar yra šiame pasaulyje. Žmogiškumo, jeigu jis dar visiškai nesutryptas. Tegu žino Nepriklausomybės priešai, kad savo tikėjime ir kovoje mes dar labiau sutvirtėjome, nes mūsų žuvusieji niekada neapleidžia mūsų, jie pasilieka kartu su mumis, jie paremia ne tik mus, jie paremia laisvę, teisingumą, demokratiją, visuotinius tiesos ir humanizmo principus.“
Čia mūsų kelias – nesusitapatinti su tais, kurie nori mus nugalėti, pavergti, sunaikinti. Nepasiduoti aklam kerštui, nepaversti nuoskaudos kriterijumi, nepasisavinti monopolinės teisės teisti.
Ginti savo teisę į laisvę neprarandant žmogaus orumo, neatimant žmogiškumo iš kito. Pasak liudytojų, Sausio 13-ąją griaudėjant tankų pabūklams, švilpiant kulkoms žmonės bėgo šaudančių link, o ne nuo jų. Pastatus gynę žmonės stengėsi kalbėti su kareiviais, mėgino įtikinėti, žiūrėjo į juos kaip į žmones, turinčius tėvus, brolius, seseris, pagaliau turinčius sąžinę, o ne vien kaip į rekrūtus, laikančius ginklą.
„Pabaltijiečių memorandumą“ kartu su lietuviais, latviais ir estais taip pat pasirašė ir rusų disidentai, tarp jų – Andrejus Sacharovas ir Jelena Boner, jų parašai dar padidino dokumento svorį. Beje, pirmoji Laisvės premija buvo įteikta žmogaus teisių gynėjui ir Sacharovo bendražygiui Sergejui Kovaliovui.
Vertinti žmogiškumą – tai mūsų laisvėjimo kelias.
Šiuo keliu žengdami atėjome iki Kovo 11-osios, jis atvedė į Šiaurės Aljansą ir Europos Sąjungą.
Minėdami Sausio 13-ąją visada prisiminsime, kad laisvės keliu žengdami savo tikslą pasiekėme ir dėl tokių tarptautinių institucijų kaip Europos Parlamentas, ir tokių pasiaukojančių laisvės darbininkų kaip Petras Plumpa pastangų, ir Laisvės gynėjų, ir savo gyvybes sausio 13-ąją paaukojusių dėka.
Amžina pagarba jiems.
Ačiū.