2024 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Teisingumo viceministrės Gabijos Grigaitės-Daugirdės kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir 2023 m. Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje.

Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente Gitanai Nausėda, Jūsų Ekscelencija Europos Parlamento Pirmininke Roberta Mecola (Roberta Metsola), gerbiamoji Seimo Pirmininke, gerbiamoji Ministre Pirmininke, Prezidente Dalia Grybauskaite, Pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadove prof. Vytautai Landsbergi, Laisvės premijos laureate Petrai Plumpa, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Vyriausybės ir Seimo nariai, brangūs Laisvės gynėjai, žuvusiųjų už laisvę artimieji, garbūs svečiai,

Šiandien minime Laisvės gynėjų dieną.

Dieną, kai beginklė lietuvių tauta įrodė pasauliui, kad ši tauta ir jos ateitis niekada nepriklausė, nepriklauso ir nepriklausys agresoriui ir okupantui.

Dieną, kai lietuvių tautos ryžtas ir susitelkimas nutiesė kelią į laisvę bei nepriklausomybę.

Tarptautinė teisė suteikė tvirtą teisinį pagrindą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Remiantis tarptautine teise, sovietų agresija, okupaciniais metais ir Sausio 13-ąją vykdyti masiniai ir sistemingi žmogaus teisių pažeidimai galėjo būti kvalifikuojami ir baudžiami kaip tarptautiniai nusikaltimai siekiant užtikrinti šių nusikaltimų pripažinimą bei pasmerkimą tarptautiniu lygmeniu.

Drąsi ir pasirengusi gintis tauta, tarptautinė teisė kartu su tarptautine parama, įskaitant ir narystę tarptautinėse organizacijose, buvo, yra ir bus tokių valstybių kaip Lietuva, o šiandien ir Ukraina – esminiai išlikimo garantai agresijos atveju.

Agresijos nusikaltimas nukreiptas ne į pavienius objektus ar asmenis, agresijos nusikaltimo objektas yra nepriklausoma valstybė, jos suverenitetas ir laisvė. Rusijos agresija prieš Ukrainą, prasidėjusi dar 2014 m., įrodo, kad agresoriui netrūksta drąsos vėl ir vėl nusišluostyti kojas į pamatines tarptautinės teisės saugomas vertybes. Tarptautinei bendrijai, deja, vis dar pritrūksta drąsos ir ryžto teisti ir nuteisti agresorių.

Istorija įrodo, kad esminiai tarptautinės teisės proveržiai įvyko po pasaulį sukrėtusių įvykių. Po Antrojo pasaulinio karo buvo įsteigtos Jungtinės Tautos ir Jungtinių Tautų Chartijoje įtvirtintas pamatinis ginkluotos jėgos nenaudojimo principas.

Supratus, kad agresijos karus sukelia ne abstraktūs dariniai − valstybės, o joms vadovaujantys konkretūs asmenys – įsteigtas Niurnbergo tribunolas, padėjęs pamatus tarptautinei baudžiamajai teisei. Vėliau įsteigti kiti tarptautiniai baudžiamieji tribunolai įtvirtino bausmės už įvykdytus tarptautinius nusikaltimus neišvengiamumą.

Tarptautinė teisė įrodė galėjimą pasikeisti, o suvokimas, kad nebaudžiamumas už baisiausius tarptautinius nusikaltimus turi negrįžtamas pasekmes ne tik konkrečios visuomenės tvariam vystymuisi, bet ir viso pasaulio tarptautinei taikai leido tarptautinio baudžiamojo teisingumo idėjai tapti realybe. 1998 m. tarptautinė bendrija įsteigė nuolat veikiantį Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą, kurio misija – teisti už tarptautinius nusikaltimus tada, kai pačios valstybės nenori ar negali nuteisti kaltųjų asmenų ir užkirsti kelią nebaudžiamumui.

Ši istorinė perspektyva man, kaip tarptautinės teisės mokslininkei, leidžia tikėti ir tikėtis, kad tarptautinė teisė iki ir po agresijos prieš Ukrainą nebus tokia pati.

Noriu tikėti, kad tarptautinė bendrija susitelks ir pakeis tarptautinę teisę, pagal kurią agresijos nusikaltimas yra tarptautinis nusikaltimas, tačiau vis dar be aiškaus agresorės valstybės vadovų baudžiamosios atsakomybės modelio visais atvejais, kai kyla akivaizdi grėsmė kitos nepriklausomos valstybės išlikimui.

Pakeis tarptautinę teisę, pagal kurią sprendimų paieškos konfiskuoti agresoriaus turtą užtrunka ilgiau nei agresoriui užtrunka susirasti naujų rėmėjų savo agresijos Ukrainoje tolesniam vykdymui.

Tarptautinę teisę kuria ir keičia valstybės, tačiau kartu puikiai suprasdamos, kad ir jos pačios turės paklusti pasikeitusioms taisyklėms. Todėl atsiriboti nuo savanaudiškų politinių motyvų ir geopolitinių išskaičiavimų, deja, bet pavyksta ne visada ir ne visoms.

Yra manančių, kad ir didžiausiose neteisėtumo situacijose teisiniai sprendimai turi atitikti politines realijas. Teigiama, kad būtent todėl, jog teisinis sprendimas atitiko to meto politines realijas, Niurnbergo tribunolą įsteigti pavyko. Pavyko, bet siekiant neeskaluoti situacijos po Antrojo pasaulinio karo, Sovietų Sąjungos įvykdytų tarptautinių nusikaltimų vykdytojai Niurnbergo teisingumo kirčio išvengė.

Šiandien šis Sovietų Sąjungos vadovų nebaudžiamumo faktas laikomas vienu iš didžiausių Niurnbergo tribunolo teisėtumo ir, svarbiausia, teisingumo trūkumų. O Putino rusija ne tik draudžia perrašyti ar diskutuoti apie šią Niurnberge patvirtintą nebaudžiamumo tiesą, bet ir puikiai supranta, kad tarptautinis teisingumas gali būti politinio kompromiso dalykas, nors ir šiek tiek palaukus.

Atsakomybės už agresijos nusikaltimą sureguliavimas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo statute yra kitas pavyzdys, ką reiškia kompromisai tarptautinėje teisėje. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas galėjo išduoti arešto orderį Putinui už karo nusikaltimus, bet negalėjo jo išduoti už pagrindinį blogio nusikaltimą, kaip jis buvo įvardytas Niurnbergo tribunolo – t. y. agresijos nusikaltimą, kurio aukos yra ne tik civiliai asmenys, bet ir kiekvienas savo gyvybę už laisvę paaukojęs Ukrainos karys.

Nors agresijos nusikaltimas buvo įtrauktas į Romos statutą kaip tarptautinis nusikaltimas dar 1998 m., tačiau dėl šio nusikaltimo apibrėžimo ir Teismo jurisdikcijos buvo susitarta tik po daugiau nei 10-ies metų. Mažosioms valstybėms, siekusioms tokių pačių Teismo galių kaip ir kitų tarptautinių nusikaltimų atvejais, teko nusileisti, o dėl kompromiso su didžiosiomis valstybėmis – agresijos nusikaltimui nustatytos išimtinės taisyklės, būtent dėl kurių, šiandien šis Teismas negali imtis agresijos nusikaltimo prieš Ukrainą.

Už lietuvių tautos teisę gyventi laisvoje Lietuvoje kovoję partizanai ir prieš 33 metus laisvę gynusieji kompromisų nedarė.

Nedarė jų ir kitos valstybės, remiantis tarptautine teise pripažindamos atkurtos Lietuvos nepriklausomybę.

Kompromisų nedarė ir ikiteisminius tyrimus dėl sovietų agresijos ir okupacijos metais įvykdytų tarptautinių nusikaltimų pradėjusios nepriklausomos Lietuvos teisėsaugos institucijos bei teisėjai, priėmę apkaltinamuosius nuosprendžius, nors ir praėjus daugeliui metų po šių nusikaltimų įvykdymo.

Praeitais metais rusija už akių nuteisė Lietuvos teisėjus, priėmusius baudžiamuosius nuosprendžius, ėmėsi baudžiamojo persekiojimo veiksmų prieš bylą tyrusius prokurorus bei išdavė arešto orderius.

Tokia yra bekompromisio teisingumo kaina: sukurptos baudžiamosios bylos, nuolatiniai bauginimai bei grasinimai istorinį teisingumą vykdantiems ir jį įvykdžiusiems.

Lietuvos patirtis įrodo, jog baudžiamojo teisingumo paieškos praėjus daugeliui metų nėra lengvos. Todėl šiandien rusijos vadovų baudžiamosios atsakomybės užtikrinimas už įvykdytą agresijos prieš Ukrainą nusikaltimą turi būti esminis tarptautinės bendrijos prioritetas.

Kaip šiandien kritikuojamas Niurnbergo tribunolas, taip istorija įvertins ir teisinį atsaką rusijos vadovybei už įvykdytą agresijos nusikaltimą prieš Ukrainą.

Istoriniai sprendimai turi būti ne tik teisėti, bet ir teisingi, o teisingi sprendimai šiandien yra tie, dėl kurių tarptautinės teisės taikymas negalėtų tapti derybų ar politinio kompromiso su agresoriumi objektu – tai yra tarptautinis baudžiamasis tribunolas agresijos nusikaltimui prieš Ukrainą ir Tarptautinio Baudžiamojo Teismo statuto pokyčiai dėl šio teismo galių agresijos nusikaltimo atžvilgiu pakeitimo.

Nebaudžiamas blogis linkęs augti, todėl tik tarptautinės bendrijos vardu įsteigtas tribunolas galėtų pasmerkti rusijos imperialistinę ideologiją ir, svarbiausia, nuteisti tiesiogiai už agresiją prieš Ukrainą atsakingus dabartinius rusijos vadovus.

Rusija turi išmokti pralaimėti. Ne tik karo lauke Ukrainoje ar energetikoje, bet ir teisinėje kovoje už pamatinę tarptautinės teisės saugomą vertybę – taiką.

Lietuvių tauta įrodė drąsos ir principingų sprendimų svarbą. Šiandien principingų sprendimų būtinybę remiant Ukrainos kovą už išlikimą, įgyvendinant sankcijas agresorei bei siekiant baudžiamojo teisingumo turime kiekvieną dieną rodyti ir įrodyti kitiems tam, kad tarptautinei teisei būtų suteikta galimybė pasikeisti bei užtikrinti bekompromisę agresoriaus politinę, teisinę ir finansinę atsakomybę, nes tai − esminė ir mūsų saugumo prielaida.

Profesorius Vytautas Landsbergis kažkada pasakė, jog teisingumas kaip ir tėvynė: arba turi širdyje, arba ne. Prieš 33 metus Laisvės gynėjų širdys buvo pilnos tėvynės ir teisingumo. Šiandien visuomenė, sukrėsta agresijos prieš Ukrainą, nerimauja. Palinkėsiu kiekvienam iš mūsų pilnų širdžių ir drąsos, neužmirštuolių kiekvieno lietuvio širdyje tam, kad toliau padėtume Ukrainai kovojant ir už mūsų laisvę, stiprintume savo jėgas ir dvasią tam, kad kiekvienas nebijotume prireikus tapti Laisvės gynėju.

Dėkui.