Jūsų Ekscelencija Lenkijos Respublikos Prezidente,

Jūsų Ekscelencija Ukrainos Ambasadoriau,

Gerbiama Baltarusijos demokratinių jėgų lydere,

Brangūs renginio dalyviai ir svečiai,

Mieli Lietuvos žmonės,

jau tapo gražia tradicija Senosiose Rasų kapinėse, prie mūsų nukankintų didvyrių amžino poilsio vietos, paminėti 1863 m. sukilimo metines.

Su didžiausia pagarba prisimename sukilimo vadus ir dalyvius, kurie pasipriešino okupacinei Rusijos imperijos valdžiai, jausdami, kad privalo būti laisvi. Laisvi savo apsisprendimo akimirką. Laisvi amžinybėje.

Šiandien esame kartu, nes jaučiame ryškų pėdsaką, kurį ši būtinybė paliko keturių valstybių – Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos bei Ukrainos – ir šio Europos regiono istorijoje.

Džiaugiuosi, kad Lietuvos Seimas prieš keletą mėnesių pritarė siūlymui Sausio 22-ąją mūsų šalyje paskelbti atmintina diena.

Kiekvienas toks istorinės atminties elementas – neįkainojama atrama mūsų šaliai, kuriai geografija ir istorija lėmė nuolat būti egzistencinėje įtampoje. Kuo daugiau žinome apie praeityje Lietuvai tekusius išbandymus, tuo atsparesni esame. Pasirengę aukotis ir nugalėti, kaip nugalėjome prieš 33 metus, per kruvinus Sausio 13-osios įvykius, kuriuos taip pat neseniai paminėjome.

Kad ir kokios audros mus užgriūtų, mes visada turėsime privilegiją atsigręžti į savo turtingą istoriją ir iš jos semtis stiprybės bei įkvėpimo.

Būtent šiomis dienomis, kai mūsų istorinis priešininkas žiauriai puola Ukrainą ir naikina jos žmones, trina Baltarusijos valstybingumo likučius ir melu teršia daugelio savo aukų atminimą, tinkamiausias metas atsigręžti į Sausio 22-ąją, kaip vieną ryškiausių pasipriešinimo tironijai pavyzdžių.

Tegul mums visiems perspėjimo signalu tampa Kaliningrade neseniai atidengtas paminklas Michailui Muravjovui-Korikui – kadaise okupuotame Vilniuje stovėjusios statulos kopija. Jis tik dar kartą parodo, koks cinizmas ir koks noras pakartoti praeities nusikaltimus klesti mūsų kaimynystėje.

Šiandien neturime erdvės klysti. Neturime teisės būti silpni, tuščiai dvejoti, išsižadėti laiko patikrintos bendrystės. Nuo mūsų gebėjimo atsispirti naujoms imperinio mąstymo ir elgesio apraiškoms priklauso ne tik Lietuvos, bet ir viso mūsų regiono, Europos, o gal ir viso pasaulio likimas.

Todėl aš esu nepaprastai dėkingas Lenkijos Respublikos Prezidentui, brangiam draugui Andrzejui Dudai, už ilgametes pastangas stiprinti dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Drauge mums pavyko pasiekti tai, kas ne taip seniai atrodė vargiai įmanoma. Nuoširdus abipusis rūpestis, reguliarūs kontaktai, bendrai istorijai paminėti skirtos šventės, įvairiais lygmenimis plėtojami ekonominiai, kultūriniai, politiniai ir saugumo ryšiai vis tvirčiau susieja mūsų šalis ir jungia žmones. Ir pačiu laiku – būtent dabar, kai mūsų priešas vėl kelia bjaurią galvą, mes privalome būti drauge.

Drauge mes gręžiamės ir į Ukrainą, kuriai šiandien reikia visos įmanomos pagalbos. Lietuva kartu su Lenkija daro viską, kad palaikytų mūsų brolius ukrainiečius jų didvyriškoje kovoje už laisvę. Kartu mes esame – ir būsime – iki pergalės!

Galiausiai, mūsų bendras rūpestis – paremti Baltarusijos pilietinę visuomenę, kad ji, sekdama istorine tradicija ir įkvepiančiais praeities pavyzdžiais, vėl galėtų paimti šalies likimą į savo rankas.

Gerbiamieji,

mūsų tautos dabar, kaip ir prieš 161 metus, turi vienyti jėgas bendrai kovai už laisvę.

Turime ir vėl būti tokiu pavyzdžiu Europai ir visam laisvajam pasauliui, kokį paskutiniame laiške mirti pasmerktam Zigmantui Sierakauskui minėjo Giuseppe Garibaldi: „Jūsų reiklumas, Jūsų užsidegimas ir Jūsų didvyriškumas moko mus, kaip reikia kovoti su despotizmu!“

Tegul mus visada ir visur lydi šventi Sukilimo dalyvių idealai. Kasdieniais savo veiksmais liudykime jų pradėtų darbų tęstinumą. Nenuleiskime rankų ir tvirtai ženkime paveldėtu tiesos keliu.

Už Jūsų ir Mūsų laisvę!