Nuo 2022 m. besitęsianti rusų karinė invazija Ukrainoje bei didėjantis ginkluotų konfliktų skaičius kaimynystėje verčia Europos Sąjungą iš esmės permąstyti strateginius siekius bei skatina imtis geopolitinės lyderystės. Visa tai vyksta, kai pasaulio ekonomika tampa vis labiau nenuspėjama dėl JAV ir Kinijos varžymosi, kai stringame kovoje su klimato kaita, o dar prisideda ir socialiniai, migracijos bei kiti iššūkiai, darantys tiesioginę įtaką Europos Sąjungai. Natūralu, kad geopolitinės temos vyravo ir 2024 m. vasario 5–8 d. plenarinėje sesijoje Strasbūre.
Europos Parlamente šios sesijos metu nemažai dėmesio sulaukė tiek užsienio politikos temos, tiek ir su vidaus rinka susiję klausimai: nuo ūkininkų protestų iki vėl Europoje įsigalinčio antisemitizmo, nuo Rusijos šnipų veiklos iki kiniškų prekių.
Vienas iš darbotvarkės klausimų, kuriuo pasisakiau ir aš, buvo ES saulės energijos pramonės padėtis, atsižvelgiant į nesąžiningą konkurenciją iš Kinijos pusės. Saulės energetika yra vienas iš svarbiųjų svertų atsisakant iškastinio kuro, siekiant suvaldyti klimato kaitą. Tačiau vienas iš pagrindinių iššūkių ES saulės baterijų industrijai yra į rinką plūstančios pigesnės importo prekės iš trečiųjų šalių. Kinijos valdžia teikia savo gamintojams subsidijas, todėl į ES rinką patenka daug pigesnės saulės baterijos su kuriomis Europos gamintojai niekaip nepakonkuruos. Taip ir atsitinka, kad šiuo metu 97 proc. Europoje naudojamos fotovoltinės energijos (saulės kolektorių) yra importuojama, daugiausia iš Kinijos. Analogiškos įrangos gamintojams Europoje yra gyvybiškai reikalinga kuo skubesnė valstybių bei ES institucijų parama. Turėtų būti tikslingai pagreitintas ir supaprastintas finansavimas įvairiais kanalais vietiniams gamintojams, įskaitant privatų finansavimą, valstybės pagalbą, Europos Sąjungos lėšas ir naują Europos suverenumo fondą, o šios priemonės turi būti pajungtos skatinant vietinių medžiagų ar komponentų pirkimą. Pastaraisiais metais ES institucijos sutaria tarpusavyje, kad dėl vis didėjančio prekybos disbalanso su Kinija, bendrijai reikia imtis drastiškesnių ir net galimai protekcionistinių priemonių kitiems bendros rinkos segmentams. Pavyzdžiui, Europa pradėjo taikyti eksporto apribojimus strategiškai svarbiuose sektoriuose, kaip puslaidininkių technologijų. Nepamirština, kad dar 2023 m. spalio mėn. Europos Parlamentas patvirtino Kovos su prievarta priemonę, skirtą apsaugoti ES ir valstybes nares nuo priešiškų užsienio valstybių įtakos per prekybą ir investicijas. Gerai pamename, kad pagrindiniu argumentu tai priemonei patvirtinti buvo ekonominė Kinijos prievarta prieš Lietuvą.
Ūkininkų protestai Europoje – kita labai aktuali tema Europos Parlamente. Iš esmės, ES siekia atrasti balansą tarp konkurencingo Europos žemės ūkio modelio bei Žaliojo kurso tikslų. Europos Parlamente atstovauju Europos liaudies partijos frakcijai. Mūsų politinės grupės europarlamentarai pasisako už žemės ūkio sektoriaus tvarumą ekonominiu, aplinkosauginiu ir socialiniu požiūriu. Ūkininkų protestą stebėjome ir Lietuvoje. Visų Europos ūkininkų reikalavimai panašūs, skiriasi tik protesto mastai ir formos. Tikiu, kad susidariusias problemas galima išspręsti ūkininkams palankiu būdu, tačiau nusigręžti nuo gamtos gelbėjimo taip pat negalime.
Sprendžiant vidines bendrijos problemas nepamirštamas ir finansinės, humanitarinės, karinės bei techninės pagalbos teikimas Ukrainai. Didžioji įtampa atslūgo, kai 2024 m. vasario 1 d. Vadovų Taryboje pavyko patvirtinti 50 mlrd. Ukrainai paramos paketą. Vengrija jo neblokavo, tad ir plano „B“ neprisireikė. Ši nauja finansinė parama užtikrins stabilų finansavimą 2024–2027 m. laikotarpiu. Europos Parlamentas nuo pat pradžių labai stipriai rėmė šį paramos paketą. Kai 2023 m. gruodžio mėnesį Vadovų Taryboje nepavyko jo patvirtinti, parlamentarai toliau darė spaudimą dėl kuo skubesnio paramos priėmimo. Tačiau, net ir patvirtinus naują finansinę pagalbą, reikia ir toliau siekti, kad parama Ukrainai išliktų stabili. Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen debatų metu dėl būtinybės užtikrinti tvirtą ES paramą Ukrainai paminėjo, kad valstybės narės suteikė 28 mlrd. eurų vertės karinės įrangos. O Europos gynybos pramonė padidino šaudmenų gamybos pajėgumus net 40 proc. Bet Rusijai įveikti prireiks dar daug pastangų.
Nenuostabu, kad tenka vėl ir vėl prisiminti įsisenėjusią problemą – Rusija yra labai giliai įsiskverbusi į Vakarų valstybių politines sistemas bei demokratinės visuomenės sluoksnius. Kaip tik tam buvo skirtas darbotvarkės klausimas, pavadintas skambiu „Russiagate“ vardu. Šioje kadencijoje daug dėmesio skyrėme naujų instrumentų kūrimui, skirtų sustiprinti bei apginti vidinius ES demokratinius procesus. Štai 2023 m. birželio 1 d. balsavome dėl užsienio šalių kišimosi į visus demokratinius procesus Europos Sąjungoje, įskaitant dezinformaciją, rezoliucijos. Šį kartą Rusijos kišimosi tema vėl prisiminta, išaiškėjus kai kurių europarlamentarų tiesioginėms sąsajoms su Kremliumi. Įdomus paradoksas: Latvijoje rinkta (bet visa savo veiksena Rusijai atstovaujanti) europarlamentarė Tatjana Ždanoka dalyvavo debatuose apie ją pačią! Graudu buvo klausytis jos pasiteisinamųjų argumentų. Juk tiems, kas analizavo Latvijos politinės sistemos raidą (įskaitant mano studentus) šios asmenybės destruktyvi veikla nuo pat jos politinės karjeros pradžios buvo akivaizdi jau seniai. Tai išplaukė į paviršių naujame kontekste ir su naujais įrodymais. Gaila, kad pavėluotai, bet gerai, kad bent jau ateityje viena destruktyvia politike ir Latvijos, ir Europos institucijose bus mažiau. Deja, tarptautinė špionažo praktika yra tokia, kad išaiškinama tik maža kenkėjų dalis...
Rezoliucijoje dėl „Russiagate“ pritariau, jog Kremlius bando piktnaudžiauti tragiškiausių Europos laikotarpių, pvz., nacių režimo teroro, istorine atmintimi ir ją klastoti. Rusija dažnai bando kurti klastingą naratyvą, neva jie vieninteliai gelbėjo žydus Antrojo pasaulinio karo metu. Tuo tarpu niekas nepaneigs, jog Rusija pati šiuo metu vykdo genocidą Ukrainoje. Už tai ji dar atsakys. Lukašenkos režimas taip pat siaučia Baltarusijoje toliau persekiodamas politinius kalinius ir jų šeimas. Tai turi įtakos ir baltarusių migrantų srautui į Lietuvą. Dėl to, praeitą savaitę kreipiausi į Komisiją, klausdamas kokią pagalbą galėtų suteikti valstybėms narėms, valdant migrantų srautus. O EP rezoliucijoje dėl naujos masinių opozicijos aktyvistų ir jų šeimos narių areštų bangos Baltarusijoje išreiškėme paramą bei palaikymą nuskriaustiesiems.
Šios temos siejasi ir su kita skaudžia tema – antisemitizmu. Deja, nauja antisemitizmo banga Europoje yra ne tik istorinis reliktas, o ir šių dienų realybė. Pastarasis smurto protrūkis Artimuosiuose Rytuose sukėlė pavojingą antisemitinės retorikos ir išpuolių bangą ne vienoje valstybėje narėje. Plenarinėje sesijoje pasisakiau, kad siekdami įveikti antisemitizmą, privalome taikyti politines, teisines priemones, traukti baudžiamojon atsakomybėn už neapykantos nusikaltimus tiek internete, tiek ir realiame gyvenime. Pranešimai apie neapykantos skatinamus incidentus yra stulbinantis priminimas, kad istorijos pamokos išmoktos ne visur. O šalims, kurios atvirai demonstruoja nepakantą prieš Izraelį bei yra paskelbusios jam karą (pvz. Iranas), ES privalo taikyti griežtas diplomatines ir ekonomines priemones.
Verta prisiminti, kad ES, dar prieš pradėdama save traktuoti kaip geopolitinę žaidėją, savo pagrindiniu arsenalu laikė „minkštosios galios“ įrankius. Laikai keičiasi. Vertinant vien tik šiais metais skiriamą dėmesį geopolitinėms temoms, galima numanyti, kad Europos Parlamente jų tik daugės.