Mieli Lietuvos žmonės,

Vasario 16-ąją mes švenčiame savo valstybę. Tai, ką sukūrė mūsų protėviai. Ką kuriame mes patys. Ką perduosime ateities kartoms.

Tiesdami ranką vienas kitam, šioje bendrystėje jaučiame Lietuvą.

Lietuva šiandien yra čia, su mumis, kiekvieno mūsų širdyje. Lietuva – vaikų juoke ir trispalvių plazdėjime. Lietuva – giesmių skambėjime ir už laisvę žuvusių didvyrių atminime.

Tokią dieną kaip ši mes žinome – viską įmanoma pasiekti.

Jei savo kraštą ir tautą mylintys žmonės sugebėjo karo sąlygomis atkurti nepriklausomą valstybę – viskas įmanoma.

Jei menkai ginkluoti Tėvynės gynėjai sustabdė raudonąsias ordas – viskas įmanoma.

Jei karo nualinta šalis sugebėjo greitai atsistoti ant kojų ir oriai įsilieti į Europos valstybių šeimą – viskas įmanoma.

Tegul šis žinojimas mus padrąsina kaskart, kai sunku, ar kamuoja nežinia dėl ateities.

Taip, kaip drąsino Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadovybę, kuri prieš 75 metus okupacijos sąlygomis paskelbė: Lietuva buvo ir bus nepriklausoma demokratinė valstybė.

Šis žinojimas, išlikęs miškų glūdumoje ir požeminėse slėptuvėse, suvienijo laisvės kovų brolius ir leido jiems pakilti aukščiau kasdienių pavojų ir sunkios egzistencijos. Pakilti į amžinybę.

Mūsų partizanai – Vasario 16-osios deklaracijos signatarai – žuvo jauni. Tačiau prieš išeidami jie nutiesė amžiną tiltą iš 1918-ųjų Lietuvos į būsimą – ateities – Lietuvą. Lietuvą, kurioje šiandien gyvename.

Todėl mūsų laisvės kovotojų atminimas niekada nebus pamirštas. Nebus pamirštas jų teisingumo troškimas, Tėvynės meilė ir begalinis ryžtas.

Klausydami Lietuvos partizanų priesako, ir toliau branginkime nuostabią šalies gamtą, turtingą istoriją ir lietuviškas šeimas – Adolfo Ramanausko–Vanago žodžiais tariant, „nesugriaunamas laisvės tvirtoves mūsų Tėvynėje“.

Ir toliau rūpinkimės savo palikimu, kad galėtume orūs ir laisvi žengti per pasaulį. Padėkime tiems, kam reikia mūsų pagalbos. Ir toliau žinokime, kad viskas įmanoma. Nes mes – Lietuva.

Gražios šventės visiems!