Ukmergės krašto ūkininko Valentino Genio sėkmės paslaptis – geras derlius be plūgo ir sintetinių trąšų. Agronomo diplomą turintis žemdirbys jau 18 metų žemę dirba ekologiškai ir neįsivaizduoja kitokios ūkininkavimo krypties. Jis visą savo gyvenimą sukaupta patirtimi geranoriškai dalinasi žemę dirbančiais kolegomis, o įdėtas triūsas jau duoda rezultatų derliaus pavidalu. Valentino nuopelnai šalies žemės ūkiui neliko nepastebėti. Vasario 16-osios proga jam buvo įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis.

Įvertinimas ir atsakomybė

Apdovanojimą atsiėmęs V. Genys neabejoja, kad Gedimino ordino medalis – viso agronominio darbo įvertinimas. Jį prezidentas Gitanas Nausėda ūkininkui įteikė už sėkmingą darbą ekologinės gamybos ūkyje, jame vykdomus ilgalaikės ekologinės žemdirbystės, bearimės technologijos ir kitus tyrimus. Ūkininkas pridūrė – tai ne tik įvertinimas, bet ir atsakomybė tęsti pradėtus darbus: „turiu toliau nešti agronominę žinią.“

Kryptis – sėklininkystė

Valentinas ūkininkauti pradėjo Lietuvos nepriklausomybės aušroje, jo startas – 13 ha. Iki 1996 metų dar laikė karves, tačiau galvijai susirgo leukoze. „Agronomui karvė – baisus žvėris“, – juokavo prisiminęs ūkininkavimo pradžią pašnekovas. Likvidavus bandą, nuo to lauko visas jos dėmesys ir energija skirta augalininkystei. Tiksliau – sėklininkystei. Nuo 2006 metų visas ūkis perėjo prie ekologinės gamybos. Jo laukuose auga rugiai, motiejukai, kmynai, žieminiai vikiai, avižos, žirniai. Didžioji dalis jo užaugintų sertifikuotų sėklų eksportuojama, dalis lieka Lietuvos rinkoje.

Ūkininkas ne kartą yra sakęs, kad žemdirbiai turi labai svarbią pareigą pasirūpinti viešuoju interesu, nes jie atsako už tris strateginius dalykus: orą, vandenį ir maistą. V. Genio žemdirbiškos filosofijos esmė – dirbti jaučiant pagarbą gamtai, neprieštarauti natūraliems dėsniams ir kantriai laukti rezultatų. Jis dirbamuose laukuose taiko 9 laukų sėjomainą. Kad biologinis aktyvumas dirvožemyje visiškai atsistatytų, reikia trijų sėjomainos „apsisukimų“, t. y. 27 metų, o į tą patį lauką augalai sugrįžtą tik po 7 metų. „Turime ne dirvožemį pritaikyti prie augalų, o atvirkščiai. Agronomas į hektarą žiūri erdviniu laiko išdėstymu“, – teigia ūkininkas.

Priminė vadovėlines tiesas

Jau 24 metus Valentinas dirba žemę be plūgo – jo prižiūrimuose laukuose nėra jokio giluminio arimo. „Giluminis arimas žudo biologinę įvairovę dirvožemyje. 10–12 cm dirvos gylyje vyksta anaerobinių procesų valdymas, nes tokiu būdu sunaikinamas grybų pasaulis. Sintetinės formulės taip pat žudo“, – įsitikinęs V. Genys.

Ūkininkas neabejoja, kad klimato kaitos kontekste ūkininkauti taps vis sunkiau, todėl kiekvienam žemę dirbančiam ūkininkui tenka pareiga tausoti turimus resursus, jų nepereikvoti, išsaugoti bioįvairovę dirvožemyje. Jis kiekvienam žemdirbiui pataria prisiminti ir pakartoti agronomijos pradžiamokslį, ypač gamtos pažinimo kursą, kur yra išdėstyta fundamentali informacija. Anot jo, vadovėlyje parašyta, kad, panaudodamas anglies dioksidą, vandenį ir saulės energiją, augalas kuria organinę medžiagą ir ten nieko neužsiminta apie mineralines trąšas.

Sėjomainos ekonominis efektyvumas

Paties ūkininko pasiekiami rezultatai nenuvilia. Iš žieminių vikių jis kulia maždaug 750 kg/ha, kmynų – 700 kg/ha, rugių – 3,5 t/ha. Gaunami derliai jau yra netoli tokių, kuriuos jis gaudavo dirbamas žemę chemizuotai. Valentinas taip pat paaiškino, kad vienas iš būdų padidinti sėjomainos augalų įvairovę, pagerinti ekosistemos būklę – erdvinis pasėlių įvairinimas, t. y. daugianarių pasėlių technologijos taikymas. „Ūkininkavimo sėkmę apibrėžia pastovumas, o ne vienų metų derlius. Ne brangiai apmokama augalų kultūra lemia tavo pelningumą, o sėjomainos ekonominis efektyvumas ir pastovumas, tuomet rinkoje gali būti lankstus“, – pabrėžė V. Genys.

Dirvožemio prievartavimas

Nemaža dalis ūkininkų, žemės ūkio bendrovių vadovų savo samdomiems agronomams kelia užduotį didinti derlius, gerinti rodiklius. Tokius agronomus Valentinas vadina vadybininkais. „Tai dirvožemio prievartavimas. Jeigu žmonės yra baudžiami už padarytą prievartą kitam žmogui, tai ir už dirvožemio prievartavimą reikėtų agronomus bausti. Turime su dirva elgtis adekvačiai, kad neišžudytume mikroorganizmų buveinių. Už tai ir ekologiniams ūkiams mokamos kompensacijos, kad jie tausotų dirvą ir paliktų ją ateities kartoms. XX a. šeštame dešimtmetyje visiems atrodė, kad sintetinės trąšos ir chemikalai tai tarsi didelis stebuklas, bet dabar visi apsidairė ir pamatė, kad kai kuriuose dirvožemiuose jau nebeliko gyvasties, daliai jų – amen. Kalbu apie dykumėjimą, druskėjimą. Skaitydami apie ekosistemų tvarumą niekur nerasite aprašytų trąšų“, – įsitikinęs V. Genys.

Užburtas melioracijos ratas

Ukmergės krašte augalininkystės ūkyje dirbantį Valentiną neramina ir prastėjanti melioracijos būklė. Pasak jo, kai kur įrenginiai jau baigia nusidėvėti antrą kartą, o netvarkinga melioracijos sistema iš žemdirbių gali pasiglemžti net trečdalį derliaus. Ūkininkas juokauja, kad jo krašte sutvarkyti melioracijos įrenginius sudėtinga misija, o vien ūkininkų pastangų nepakanka. „Po truputį melioraciją krapštau, bet darbas labai sunkus, galiu užtrukti ir šimtą metų. Vieną galą suremontuojame, kitas – jau vėl išeina iš rikiuotės. Situacija tikrai bloga. Užburtas ratas. Neužsidirbi pinigų – negali sutvarkyti melioracijos, nesusitvarkai melioracijos – negali užsidirbti pinigų“, – pabrėžė V. Genys.

Ragina žvelgti plačiau

Ne taip retai iš chemizuotų ūkininkų girdisi skepsis, kad ekologiniai augalininkystės ūkiai platina piktžolių sėklas ir tai pridaro bėdų aplinkiniuose laukuose pasėlius auginantiems žemdirbiams. Užkietėjęs ekologas neneigia, kad susitvarkyti su nekultūriniais augalais reikia laiko, o tam, kad jie būtų pažaboti reikia gerai susipažinti su jų fiziologija, dirvožemiu. Tačiau jis atviras – ekologija – turi išlikti strategine kryptimi net jei tai ūkininkams nėra lengviausias ir greičiausias kelias užsidirbti. „Kitokio pasirinkimo nėra, reikia pažinti ir saugoti dirvožemį. Juk ne Žemės ūkio ministerijos ar Europos Komisijos hektaras degraduoja, o mūsų. Ne ministerijos kabinete klimatas šyla, o visame pasaulyje. Ką mes darysime, kai iš dirvų liks smėlio krūva?“, – žiūrėti toliau savo nosies ragina V. Genys.

Sumažintos paramos pasekmės

Praėjusiais metais Žemės ūkio ministerija pripažino, kad ekologinė gamyba Lietuvoje traukiasi. Lyginant su 2022 m., ekologinių ūkių plotai sumažėjo 6 proc. – iki 243,02 tūkst. ha. Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovybė pernai šiuos skaičius dar patikslino. Paskutiniais duomenimis, 2023 m. ekologinių ūkių plotai sumažėjo 12 proc. V. Genys atviras – tai lėmė politinis sprendimas. „Kompensacijos palyginus su praėjusiu finansiniu periodu, ekologams sumažėjo iki 25 proc. Čia tas pats, kai pas darbuotoją ateina darbdavys ir pasako, kad jei laikysiesi visų reikalavimų, pareigų, alga bus sumažinta 25 proc., o jei veiklą imituosi – algą pakelsime. Kaip pasielgtumėte? Chemizuotiems ūkiams išmokos padidėjo, o jiems praktiškai nėra jokios atskaitomybės“, – nusivylimo neslėpė patyręs ekologas.

Anot jo, gamybos sąnaudos išaugo visiems ūkininkams: žemės ūkio paskirties žemė, degalai brangsta, darbo jėga – taip pat. Ypač priversti skaičiuoti ekologai, kurie ir produkcijos gamina mažiau nei chemizuoti ūkiai, o gaunama kompensacija už negautą derlių, tvarią gamybą – tik simbolinė. Būtent dėl šios priežasties dalis žemdirbių nuo ekologiško žemės dirbimo nusigręžė. „Kiekvienam ūkiui tenka skaičiuoti, juk ir kreditai iš banko paimti žemės ūkio technikai pirkti, yra kitokių įsipareigojimų. Ūkiai, didesni nei 300 ha, pradėjo gelbėtis sužinoję, kad parama mažinama. Jeigu gali dirbti su daug mažiau įsipareigojimų ir gauti tokią pačią kaip ekologų ar dar didesnę paramą, kam vargti?“, – spragas dėliojant paramos schemas vardijo V. Genys.

Linki mylėti tėvynę ir dirvožemį

Net ir esant nemažai iššūkių, Valentinas iš ekologijos pasitraukti nežada. Jo žodžiais tariant: „negali pjauti šakos ant kurios sėdi. Juk turiu saugoti savo žemę, kurią dirbs ateities kartos. Ką darysime, jei ji degraduos? Ūkininkams palinkėčiau mylėti savo tėviškę, mylėti žemę. Su mylimu blogai nesielgsi, vietoje gėlių neneši gyvatės“,  – su šypsena baigė pokalbį V. Genys, Ukmergės krašto ūkininkas, ŽŪR organizacijos – Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos aktyvus narys, už nuopelnus kuriant ekologinį ūkį, gavęs Gedimino ordino medalį.