Praėjusių metų spalis Europos gamintojams žymi reikšmingą pokytį – prasidėjo pereinamasis Pasienio anglies dioksido korekcinio mechanizmo (PADKM, angl. CBAM – Carbon border adjustment mechanism) laikotarpis, kurio metu importuotojai privalo teikti ataskaitas apie tam tikrų į Europos Sąjungą įvežamų prekių ir jų išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį. Nors pereinamasis laikotarpis užtruks iki 2025-ųjų pabaigos, trečiosiose šalyse produkciją gaminančios arba importuojančios įmonės jau dabar raginamos ruoštis naujam anglies dioksido (CO₂) mokesčiui, kuris bus pradėtas taikyti nuo 2026 m.
PADKM laikoma pirmąja tokio pobūdžio politika Europoje, kuri iš pradžių bus taikoma elektros energijos, aliuminio, geležies ir plieno, cemento, trąšų ir vandenilio importui į Europos Sąjungą (ES).
„Klimato kaita yra pasaulinė problema, kuriai spręsti reikia globaliai priimtų sprendimų. Kol ES ambicijos mažinti klimato kaitą auga, daugelyje ne ES šalių vyrauja kur kas mažiau griežta klimato politika, kas veda prie vadinamojo CO₂ nutekėjimo pavojaus. Šis nutekėjimas įvyksta, kai ES įsikūrusios įmonės perkelia daug CO₂ išskiriančią gamybą į trečiąsias šalis arba kai produktai, gaminami ES, pakeičiami importuotomis prekėmis, kurias gaminant buvo išmetama daug anglies dioksido“, – komentuoja „Vesta Consulting“ EPD/LCA konsultantė Silvija Serapinaitė.
Pasak jos, PADKM tikslas yra suvienodinti konkurencijos sąlygas, susijusias su CO₂ išskyrimu, gaminant atitinkamas prekes ES ir trečiosiose šalyse bei skatinti trečiąsias šalis, jų gamintojus ir ES importuotojus mažinti išskiriamo anglies dioksido kiekį.
„Korekcinio mechanizmo nauji reikalavimai taikomi tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, importuojantiems reglamente išvardintas prekes. Šiuo atveju importas reiškia ne tik nustatytų prekių įvežimą iš bet kurios trečiosios šalies į ES teritoriją ir išleidimą į laisvą apyvartą ES, bet ir laikinąjį įvežimą perdirbti, po kurio perdirbtos prekės išleidžiamos į laisvą apyvartą“, – aiškina S. Serapinaitė.
Pereinamuoju PADKM taikymo laikotarpiu importuotojai yra įpareigoti teikti ketvirtines (už 3 mėn.) ataskaitas Europos Komisijai. Nuo 2026 m. sausio 1 d. visiškai įsigaliojus korekciniam mechanizmui importuotojai ataskaitas teiks kasmet už praėjusius metus ir privalės įsigyti mokamus emisijų sertifikatus.
„PADKM sertifikatų skaičius turės atitikti išmetamų ŠESD kiekį, išskiriamą gaminant importuojamas prekes. Vienas sertifikatas atitinka vieną su importuojamomis prekėmis susijusių emisijų toną. PADKM sertifikatų kaina bus apskaičiuojama kiekvieną savaitę pagal Europos apyvartinių taršos leidimų (angl. European Union Emissions Trading system, EU ETS) vidutinę aukcionų kainą. Praėjusių metų pavasarį vieno emisijos sertifikato kaina siekė 85–90 eurų“, – teigia „Vesta Consulting“ ekspertė.
Jos teigimu, prievolė kompensuoti CO₂ bus taikoma visiems PADKM prekių importuotojams, išskyrus atvejus, jei importuotojas galės įrodyti, kad CO₂ jau buvo kompensuotas gaminant importuotą prekę. Vis dėlto, tokiu atveju bus taikomas teisingumo principas – jei produkcijos gamybos metu kompensuotas CO₂ nesiekia PADKM sertifikatų kainos, susidariusį skirtumą vis tiek reikės padengti.
Papildoma našta ar galimybė?
Pasak Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos (LPPARA) Patarėjo ekonomikos klausimais Gedimino Rainio, ES jau dabar griežtai kontroliuoja gamintojus per Apyvartinių taršos leidimų (ATL) sistemą, o PADKM įsigaliojimas yra taikomos prievolės pratęsimas už ES ribų.
„Situacija yra tokia: jei nori gaminti, turi pirkti ATL. Didžiausi CO₂ emitentai Lietuvoje yra trąšų gamyklos „Achema“ ir „Lifosa“, naftos perdirbėja „Orlen Lietuva“, cemento gamintoja „Akmenės cementas“. Visa jų gaminama produkcija – degalai, trąšos, cementas – yra absoliučiai reikalingi vartotojams. Tuo tarpu Rusijoje, Baltarusijoje ar Kinijoje nesilaikoma tokių griežtų aplinkosaugos reikalavimų, todėl jų produkcija yra pigesnė ir kelia didelę konkurenciją pagamintai Europoje. Nepaisant to, Lietuvos gamintojai vienareikšmiškai palaiko PADKM iniciatyvą, kuri suvienodintų konkurencines sąlygas vienuose didžiausių gamybos sektorių“, – sako jis.
Vis dėlto, baiminamasi, kad išaugusi administracinė našta neduos norimos naudos. Kaip pavyzdį pašnekovas pateikia bandymus taikyti antidempingo muitus kai kuriai Kinijos produkcijai – procedūros ilgai užtrunka ir daug kainuoja, o rezultatas dažnu atveju yra menkas.
„Šiuo metu iš Europos Komisijos ateina tiek daug iniciatyvų, kad gamintojai vos spėja jas įgyvendinti: Tekstilės direktyva, automobilių, plastiko perdirbimo, ekologinio dizaino, teisės į remontą ir visos su energetika susijusios iniciatyvos. Nelabai reikia ir nuosavų iniciatyvų. Visos įmonės supranta, kad efektyvi energetika, atsinaujinantys ištekliai, žiedinė ekonomika yra ateitis. Didžiausia problema ir klausimas – kiek veiksmai šioje srityje pareikalaus papildomų finansinių išteklių, ar nenukentės finansiniai rodikliai“, – sako jis.
Esminis klausimas, ar naujas CO₂ mokestis, taikomas už trečiosiose šalyse pagamintą ir importuojamą produkciją, neturės įtakos cemento, aliuminio, geležies ir plieno, trąšų ir vandenilio, taip pat elektros energijos kainų augimui.
„Be abejo, tai gali didinti kainas, nes atsiranda papildoma dedamoji – PADKM. Deja, griežtėjantys reikalavimai ir finansinio efektyvumo rodikliai dažnai yra nesuderinami. Gamintojai puikiai supranta, kad ši kryptis yra neišvengiama, bet ragina tai daryti nuosaikiai. Kitas klausimas, į kurį kol kas neturime atsakymo – kur bus naudojamos dėl naujo korekcinio mechanizmo surinktos lėšos?“, – svarsto G. Rainys.