Dirbdami su mikčiojančiais vaikais ar suaugusiais žmonėmis logopedai nėra tik tie, kurie paduoda lapą su rekomendacijomis. Jie aktyviai dirba su asmenimis ar šeimomis ir padeda jiems priimti bei spręsti problemą. Logopedas svarbus nuo pat gimimo iki gyvenimo pabaigos – jis dirba ir su vos gimusias kūdikiais, ir su senyvo amžiaus žmonėmis, kamuojamais įvairių demencijos formų. Tačiau tai, su kuo šiandien susiduria logopedai Ukrainoje, karo alinamoje šalyje, nesulyginama su jokia kita patirtimi.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos docentės, logopedės Vilmos Makauskienės, neseniai vedusios virtualų seminarą apie mikčiojimą Ukrainos logopedijos asociacijai, daug bendravusios su Ukrainoje dirbančiais logopedais, karas Ukrainoje stipriai pakeitė ten dirbančių logopedų vaidmenį ir svarbą.
Teikia pagalbą ir civiliams, ir kariams
Su Ukrainos logopedais V. Makauskienei teko susipažinti po to, kai viena iš jos knygų apie mikčiojimą buvo išversta į rusų kalbą. Kadangi dauguma ukrainiečių daug geriau supranta rusų kalbą nei anglų, ji Ukrainos logopedams įteikė nemažai savo knygų kaip dovaną – ją perskaitę Ukrainos specialistai susidomėjo jos vakarietišku požiūriu ir ėmė prašyti jiems surengti seminarą.
Virtualaus seminaro tema apie mikčiojimą pasirodė itin aktuali. Logopedams dirbti su mikčiojančiais žmonėmis iš esmės yra sudėtinga, nes tai labai kintantis sutrikimas, priklausantis nuo daugybės veiksnių. Tačiau tai, ką atnešė karas Ukrainoje, viską pakeitė neatpažįstamai.
„Karas yra baisiausias dalykas, kokį tik mes galime patirti. Kone kasdien žūsta žmonės, šeimos netenka artimųjų, tas bendras emocinis fonas gali būti itin stiprus provokatorius įvairiems sutrikimams bei ligoms, tarp jų – ir mikčiojimui, atsirasti. Mokslu yra įrodyta, kad mikčioti pradeda tie žmonės, kurie turi tam polinkį: karo vaizdai, bėgimas į slėptuves, baimę sėjančios sirenos, artimųjų netektis ir kitos traumuojančios patirtys gali paskatinti žmogų pradėti mikčioti. Arba tuos žmones, kurie vaikystėje mikčiojo, bet vėliau įveikė šią problemą, vėl atkristi.
Ukrainoje dirbančios logopedės pasakojo, jog nuolat teikia pagalbą ir tiems žmonėms, tarp jų – ir kariams, kuriems dėl įvairių trauminių smegenų pažeidimų sutrinka kalba. Nepaisant to, kad vyksta karas, būtina tęsti ir kasdienius darbus – toliau dirbti su vėluojančia vaikų kalbos raida, vaikų mokymosi sunkumais ir sutrikimais. Net ir kasdienę pagalbą teikti tokiomis sąlygomis, kokios šiandien yra Ukrainoje, yra be galo sudėtinga“, - pasakojo V. Makauskienė.
Žavi vakarietiškas požiūris ir patirtis
Nuo karo Ukrainos pradžios VDU aktyviai įsitraukė į įvairias galimas pagalbos ukrainiečiams veiklas ir sumanymus. Tad suorganizuotas seminaras Ukrainos logopedams sulaukė itin didelio susidomėjimo – specialistai net prašė nedaryti jokių kavos pertraukėlių, kad tik galėtų išgirsti ir išmokti kuo daugiau. Specialistus ypač domino naujausios terapijos tendencijos, strategijos, lektorės patirtis įgyta metų trukmės Europos mikčiojimo specialistų mokymuose.
Dalyviai taip pat domėjosi V. Makauskienės žiniomis, įgytomis stažuočių Northwesterno universtete (JAV), Rytų Vašingtono universitete, Amerikos mikčiojimo institute (JAV), Albertos universitete (Kanadoje), Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir daugelyje kitų. Specializuotuose mikčiojimo centruose vyksta intensyvios terapijos grupės – specialistai atvyksta ne klausytis, o dirbti su klientais ir mokytis terapijos metodų praktiškai. Ukrainos logopedai, pasak pašnekovės, trokšta vakarietiškų žinių ir kitokios sampratos apie mikčiojimo terapiją.
Anot V. Makauskienės, mikčiojimo terapija gali sėkmingai padėti žmogui susitvarkyti su problema po 10-12 terapijos sesijų, bet gali prireikti ir kelerių metų. Ukrainoje, kur vyksta karas, specialistams, dirbantiems su įprastais pacientais, o ir patyrusiems traumas karo metu, yra be galo sunku.
Logopedo vaidmuo keičiasi, tačiau iššūkių netrūksta
Esant kritinėms situacijoms, pasak pašnekovės, logopedo vaidmuo stipriai keičiasi. Galime tik įsivaizduoti, kiek kare yra nukentėjusių, sužeistų žmonių – trauminius smegenų pažeidimus patyrę žmonės gali nebesuprasti kalbos ar nebepratarti žodžio. Kad jiems būtų galima padėti, reikia didelių logopedų pajėgų.
„Kolegos iš Vokietijos pasakojo, kad teikia pagalbą neišnešiotiems kūdikiams jau antrą parą po jų gimimo. Mums, Lietuvoje dirbantiems specialistams, sunku suvokti, kaip galima padėti vos gimusiam trapiam naujagimiui, kuris tesveria kilogramą ir kurio gyvybinės funkcijos – pavojuje.
Logopedas lygiai taip pat reikalingas ir senyvo amžiaus žmonėms, kai prasideda įvairios demencijos formos, balso sutrikimai, kalbos netekimas po insulto ir kt. Tai svarbu ir pedagogams, kurie kasdien aktyviai eksploatuoja savo balsą ir ne visad laiku pastebi kylančias problemas. Karas – dar viena terpė, kur logopedai yra gyvybiškai svarbus“, - įsitikinusi ji.
Kalbėdama apie Ukrainoje kylančius logopedų iššūkius, su kuriais jie susiduria šiandien, V. Makauskienė sako, kad iššūkių netrūksta ir Lietuvoje. Viena didžiausių problemų – švietimo pagalbos specialistų ir logopedų trūkumas. Švietimo įstaigose vykdant įtraukųjį ugdymą, nemažai daliai vaikų reikalinga individuali pagalba, o logopedų krūvis darželiuose ir mokyklose toks didelis, kad, deja, ne visada įmanoma skirti kiekvienam vaikui tiek dėmesio, kiek jam yra būtina.