2024 m. kovo 11 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

 Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen kalba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime:

Ekscelencija Prezidente Gitanai Nausėda, Prezidente Valdai Adamkau, Ministre Pirmininke Ingrida Šimonyte, Nepriklausomybės Akto signatarai, ekscelencijos ambasadoriai, Seimo nariai, visi mieli susirinkusieji!

Turime tris svarbias progas kalbėti apie valstybę.

Liepos 6-ąją prisimename senąją Mindaugo karalystę, valstybę, kurios postūmis renkantis vakarietišką integraciją – politinę, diplomatinę, kultūrinę – buvo juntamas visą tolesnę Lietuvos istoriją. Mindaugas įvedė Lietuvą į to meto Europos politinę sistemą ir nuo tada provakarietiškumas tapo reikšminga mūsų valstybingumo dedamąja.

Vasario 16-ąją kalbame apie modernios, priklausomybės ryšiais nesaistomos, „demokratiniais pamatais sutvarkytos“ valstybės atkūrimą.

Trumpame, mašinraščio dydžio Lietuvos tarybos posėdžio nutarime, vėliau pavadintame Nepriklausomybės aktu, du kartus paminėtas žodis „nepriklausomybė“ ir dukart – „demokratija“. Iš kokių jausmų ir lūkesčių tvėrėsi Lietuva gerai matyti iš bibliografine retenybe tapusio savanorio ir žurnalisto Stasio Butkaus redaguoto leidinio „Savanoris 1918–1920. Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių knyga“. Tai buvo valstybė, atsiradusi ne iš siekio pajungti ar užgrobti, o iš idealizmo ir pasiaukojimo. Ji susikūrė iš geresnio gyvenimo ilgesio ir paprasto žmogiško siekio savo žemėje būti laimingu.

Tos šviesos nepritemdė nei demokratinio tvarkymosi, deklaruoto Nepriklausomybės akte, autoritarinis suvaržymas, nei 1940-ųjų valstybingumo tragedija, nei trėmimai, nei pusę amžiaus trukusi okupacija. Gal todėl Vasario 16-oji daugeliui iki šiol išliko aukščiausios prabos valstybingumo ženklu – taip pat ir man.

Tačiau dabar vis dėlto sakyčiau: vertinant naujausius iššūkius ir grėsmes būtent Kovo 11-osios žinia apie valstybę šiandien mums turėtų būti svarbiausia. Kovo 11-ojoje sukoncentruota neįkainojama vadavimosi patirtis iš sovietinės imperijos. Kurią kruvinu restauravimo procesu dabar mėginama atkurti Ukrainoje.

O viena iš pagrindinių Kovo 11-osios pamokų yra susijusi su įsakmiu valstybingumo stiprinimu. Valstybingumo plačiąja prasme, neužsiciklinus ties svarbiais, tačiau vis dėlto antraeiliais dalykais.

Tai, be abejonės, kuo artimesnis bendradarbiavimas su mūsų sąjungininkais kuriant ir dislokuojant karinius vienetus Lietuvoje. Tai intensyvi karinių pajėgų modernizacija, kuri sparčiai didina mūsų kariuomenės kovinę galią. Tai ir pakankamas finansavimas, užtikrinantis moderniausią ginkluotę, normalias tarnybos sąlygas bei socialines garantijas.

Tačiau valstybingumo bei pasitikėjimo valstybe stiprinimas – tai ir ekonominė gerovė, saugios viešosios erdvės, socialinis teisingumas, palankus psichologinis klimatas ir dar daug kitų dalykų, nuo kurių priklauso, kiek esame patenkinti savo gyvenimu ir jaučiamės laimingi.

Ir kiek esame pasirengę ginti savo gyvenimo būdą, savo valstybę.

1993 m. viduryje visuomenės teismui buvo pateikta Nacionalinio saugumo koncepcija, sulaukusi daug pasiūlymų, svarstymų, kritinių vertinimų. Tuomet viename interviu tėvas Stanislovas Dobrovolskis, kapucinų vienuolis, paklaustas, ko labiausiai reikia, kad Lietuva būtų saugi, atsakė: „Valstybė turi būti globojama ją mylinčių žmonių. Tautą mylėjome, išsaugojome, dabar kurkime, pamilkime, išsaugokime valstybę. Mylintys žmonės yra apsaugos bunkeriai ir apsaugos ginklai, kuriais valstybė laikosi.“ Šie žodžiai, nuskambėję daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, nė kiek nepaseno.

Ir tėvynę, ir valstybę vis dar reikia mylėti, norint jas apginti.

Tad ženkime šiuo mūsų valstybės sėkmės keliu neabejodami! Žvelgdami valstybiškai be reikalo negąsdinkime ir nesigąsdinkime. Specialiai neaštrinkime padėties, bet ir nenutylėkime grėsmių. Nebijokime ir būkime pasirengę. Stiprinkime valstybę ir ji sustiprins mus.

Šiandien labiausiai reikia ryžto, rimties, susiklausymo ir orumo – vertybių, kuriomis su mumis dosniai dalijasi Kovo 11-oji.

Kai visi buvo tarsi viena. Kai gyvybinis poreikis turėti valstybę, apginti valstybę, gyventi savo valstybėje sukūrė mūsų dabartį.

Šiandien, sekdami Kovo 11-osios keliu, mes kuriame ateitį savo vaikams ir vaikaičiams. Ir jų ateitis priklauso tik nuo mūsų. Prisiminkime tai!

Su Kovo 11-ąja!