2024 m. kovo 11 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Kembridžo universiteto ligoninės anesteziologo-reanimatologo, savanorio Roko Tamašausko kalba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime:

 Gerbiamieji Lietuvos Respublikos Prezidente, Jūsų Ekscelencija Gitanai Nausėda, Ekscelencija Valdai Adamkau, gerbiama Seimo Pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen, gerbiama Ministre Pirmininke Ingrida Šimonyte, gerbiamieji signatarai, Seimo nariai, svečiai ir visi piliečiai.

Esu dėkingas ir kartu nustebęs galėdamas kreiptis į jus šiandien iš šios ypatingos tribūnos. Greitai jau sukaks dvidešimtmetis, kai gyvenu ir dirbu mėgiamą darbą svetur, į Lietuvą sugrįždamas nors ir dažnai, bet tik trumpam. Gautas kvietimas buvo netikėtas, man rodos, nepelnytas, todėl dar labiau įpareigojantis.

Esu fragmentas kartos, kuri augo ir brendo kylant Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžiui. Negalėčiau pasigirti kažkokiu ypatingu dalyvavimu tuo metu suvešėjusiame visuomenės gyvenime. Nebuvo daug laiko, reikėjo stengtis kuo geriau baigti mokyklą, pasiruošti stoti į universitetą ir rimtai kibti į medicinos mokslus. Laisvu nuo mokslų laiku, o kai kada ir vietoje pamokų ar pratybų, stengėmės dalyvauti visuose Sąjūdžio ar Lietuvos Laisvės Lygos mitinguose, skubėjome į Baltijos kelią, ėjome balsuoti rinkimuose ir referendumuose, akis išdegę lėkėme nuo Lietuvos televizijos prie Aukščiausiosios Tarybos ir Televizijos bokšto tą nelemtą sausį, − bent taip prisidėdami prie atkuriamos Lietuvos valstybės projekto. Kas išliko atmintyje iš tų laikų − tai neįtikėtina žmonių brolybė, altruizmas ir savanorystė.

Praėjus kone trims su puse dešimtmečiams nuo tų lemtingų įvykių, save randu jau dvi dešimtis metų dirbantį Jungtinės Karalystės Kembridžo universiteto ligoninėje ir štai jau dvejus metus protarpiais savanoriaujantį Ukrainoje. Kiek galiu, padedu Ukrainos medikams ir jų pacientams. Su kolegomis bendraminčiais Lietuvoje esame įkūrę Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugijos paramos fondą. Perkame automobilius sužeistųjų evakuacijai, gabename medicinos priemones ligonių būklės stabilizavimui, kad kuo daugiau jų turėtų galimybę išgyventi po sužeidimo. Su Lietuvos medikais, o ir individualiai esu kelis kartus dirbęs Ukrainos užfrontės ligoninių operacinėse, mokiau šiuolaikinių skausmo malšinimo būdų, organizavau ir vedžiau profesinio tobulinimo kursus Ukrainos medikams su Kembridžo ir Vilniaus universiteto ligoninių specialistais.

Mokiausi ir pats iš ukrainiečių pacientų bei medikų. Su tokio sudėtingumo sužeidimais, traumomis, skausmo sindromais man nebuvo tekę susidurti anksčiau. Tiesą sakant, nežinau, ar tokie sužeidimai iš viso buvo žinomi iki šio karo.

Darau, ką galiu, ką išmanau ir sugebu geriausiai, kas yra mano − laisvai veikiančio individo − galioje keisti situaciją į geresnę pusę.

Tokia savanorystė yra mėgėjiška, neprofesionali. Jos negali lyginti su valstybių ir didžiųjų labdaros ir paramos organizacijų teikiama pagalba, nusipelnančia pačios didžiausios pagarbos.

Bet aš manau, jog ir tokia − mažutėlių − savanorystė yra svarbi ir reikalinga. Ji reikalinga pirmiausia mums patiems.

Užuot virpindami orą jau gerokai nuvalkiotomis frazėmis apie rusų laivą, mes galime savo darbais siųsti jį žinoma kryptimi.

Būdami arčiau žemės, mes galime geriau išgirsti, jautriau ir greičiau sureaguoti į kolegų ir karių prašymus.

Nuveždami pilnai pakrautą priemonių visureigį ar greitosios pagalbos automobilį kelis tūkstančius kilometrų ir atiduodami jį karo medikams, ką tik sugrįžusiems iš evakuacijos prie Bachmuto ar Avdijivkos, mes jiems savimi liudijame, jog jų nepamiršome, nepalikome likimo valiai. Kad jie − ne vienui vieni. Patikėkite, tai yra labai svarbi žinia ukrainiečiams.

Dar kartą įsiskaitykime į Lietuvos partizanų įrašus dienoraščiuose, užrašytus troškiuose bunkeriuose, patamsyje ir šaltyje, jau puikiai suvokiant, jog jokia kavalerija nebeatjos iš už artimiausios kalvos ir nebepakeis jų kovos išeities. Man kartais atrodo, kad iki pasaulio didieji mėgina iškepti kiaušinienę nesudaužę kiaušinių, mažoji mūsų savanorystė tam tikra prasme ir yra toji draugiška kavalerija.

Šiandienos pasaulyje savanoriškai veiklai atsiranda vis didesnis poreikis. Jau dešimtmetį vykstantis karas Ukrainoje įtikinamai parodė, jog savanoriai efektyviai gali užkaišyti pačias įvairiausias nepriteklių skyles − nuo taktinių rūbų, vaistų, transporto priemonių, dronų tiekimo iki pat savanoriškų teritorinės gynybos batalionų suformavimo.

Savanorystei ir išėjimui iš komforto zonos atsiranda daug erdvės ir čia, Lietuvoje: nuo jau gerokai įsibėgėjusios tarnystės Šaulių sąjungoje, Krašto apsaugos savanoriškose pajėgose ir kitose žinomose platformose iki naujų, netikėtų kūrybiškų sprendimų. Kasdienybėje juk visi esame savo srities profesionalai, savyje nešiojame unikalias žinių, įgūdžių, kontaktų ir patirties saugyklas. Norėtųsi, kad kuo daugiau šio potencialo būtų išlaisvinta ir kūrybiškai panaudota mūsų visų nepriklausomam ir europietiškam identitetui apsaugoti. To už mus nepadarys niekas kitas − tik patys.

Baigdamas, dar pagalvojau, jog ir Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdis, išaugęs iki pat Kovo 11-osios, taip pat buvo savo esme savanoriškas. Absoliuti dauguma juk ir tuomet dirbo darbus, kūrė šeimas ir buitį, augino karjeras ir vaikus. Galėjo ir toliau sau patykučiais gyventi ir dirbti Tarybų Lietuvai, likdami imperijos įkaitais. Bet mažutėliai pasirinko kitaip. Jie išdrįso žengti tą papildomą, tuo metu gan rizikingai atrodžiusį žingsnį, atvedusį mus šiandien į šią posėdžių salę.

Šiais neramiais laikais švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventę, aš noriu jus visus − didelius ir mažus − pakviesti kūrybiškai, mūsų valstybę ir visą regioną saugančiai savanorystei.

Su švente, bendrapiliečiai!