Lietuvos žemės ūkio taryba kelia klausimus:
Kas prisiims atsakomybę už nepavykusį 2023 m. Pasėlių deklaravimą, kai išėmus iš gamybos 5 proc. dirbamos žemės, nors ES 2023 m. šiam reikalavimui taikė išiimtį, valstybės biudžetas galėjo netekti 27 mln. pajamų?
Kas prisiims atsakomybę už Valstybės kontrolės ataskaitoje įvardintas tas pačias problemas, kurios buvo įvardintos dar 2021 m. spalio 6 d. Lietuvos žemės ūkio tarybos Pareiškime dėl nepasitikėjimo žemės ūkio ministru?
Lietuvos žemės ūkio taryba (toliau - LŽŪT arba Taryba), vertindama prasidėjusį dialogą su Jumis (bet ne su ŽŪM) ir bendrą darbą sprendžiant kritines žemės ūkio problemas, tikisi jog šią iniciatyvą Vyriausybė išlaikys ir ateityje. Gaila, kad žemdirbiai šios Vyriausybės nebuvo girdimi anksčiau. Tenka konstatuoti, kad ne visos problemos šiandien dienai yra išspręstos iš žemdirbių reikalavimų. Dalis jų yra sprendimų procese, tokios kaip daugiamečių pievų, paviršinių vandens juostų ir saugotinų teritorijų plėtra, rusiškų grūdų tranzitas. Ypatingai jautrios yra pieno gamybos sektoriaus problemos. Reikia pažymėti, kad šiame žemės ūkio sektoriuje krizinė situacija tęsiasi jau daugiau kaip metus. Pieno supirkimo kainos krenta, ūkiai toliau likviduojami, o per 2023 m. melžiamų karvių skaičius sumažėjo 11 tūkst. Tuo tarpu, ŽŪM tik manipuliavo skaičiais, teigdami, jog pieno sektoriui buvo skirta 8 mln. nacionalinė pagalba, nors tai tebuvo pereinamojo laikotarpio papildoma nacionalinė išmoka, kurios mokėjimas dėl nepaaiškinamų priežasčių buvo sustabdytas. Prie EK pieno gamintojams skirtos 10,6 mln. Eur paramos buvo galimybė prisidėti 200 proc. iš nacionalinio biudžeto, bet tai nebuvo padaryta, nors 2023 m. palyginus su 2022 m. pieno gamintojams pajamos sumažėjo 176 mln. Eur. LR ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas turi būti toks, kad tarp pieno gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų būtų teisingiau pasiskirstytos vartotojams parduodamų pieno produktų kainos dalys. Už pieną gaunama kaina turi padengti jo pagaminimo savikainą. Reikalinga įpareigoti Žemės ūkio ministeriją parengti metodiką ir skaičiuoti pieno gamybos savikainą.
LŽŪT atkreipia Jūsų dėmesį, kad žemės ūkio ir maisto ūkio politika iki šiol nėra pripažinta viena iš svarbių nacionalinį saugumą užtikrinančių Lietuvos vidaus politikos nuostatų. Tuo tarpu ES Direktyvoje 2022/2557 nustatomos valstybių narių pareigos imtis konkrečių priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti netrukdomą esminių paslaugų, būtinų išlaikyti gyvybiškai svarbias visuomenės funkcijas arba ekonominę veiklą, teikimą vidaus rinkoje, visų pirma pareigos identifikuoti ypatingos svarbos subjektus ir juos remti, kad jie galėtų vykdyti jiems nustatytas pareigas. Direktyvos 2022/2557 priede išdėstyti sektoriai ir subsektoriai, vienas iš kurių yra ir maisto produktų gamyba, maisto perdirbimas ir platinimas. Direktyvoje 2022/2557 nustatytos priemonės, kuriomis siekiama aukšto ypatingos svarbos subjektų atsparumo lygio, kad būtų užtikrintas esminių paslaugų teikimas visoje Europos Sąjungoje ir pagerintas vidaus rinkos veikimas.
Ilgalaikis, strateginis žemės ir maisto ūkio vaidmuo – gyvybiškai svarbus ir reikšmingas įvykus nenumatytoms ekstremaliosioms situacijoms ir kitoms krizėms. Tai parodė tiek Covid, tiek karo Ukrainoje pamokos, kada per labai trumpą laiko tarpą buvo sutraukytos nusistovėjusios gyventojų aprūpinimo žemės ūkio produktais grandinės. Tik nacionalinių gamintojų dėka pavyko išvengti skaudžių pasekmių. Deja, nacionalinio saugumo užtikrinimas per gyventojų aprūpinimą vietoje pagamintais maisto produktais bei jo nepertraukiamas tęstinumas nėra minimas tarp valstybės prioritetų. Žemės ūkis vis dar nepripažintas strategine šaka, vienas iš pagrindinių nacionalinį saugumą užtikrinančių sektorių. Ar dar ši Vyriausybė imsis iniciatyvos pripažinti Lietuvos žemės ūkį strategine šaka? Kol kas taip ir išlieka neaišku.
Nors Lietuvos žemės ūkis yra vienas iš mažiausiai taršių Europos Sąjungoje, mūsų nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose žemės ūkiui keliami tikslai yra vieni ambicingiausių Europos Sąjungoje. Visi šie tikslai turi būti pasiekti nepažeidžiant ES žemdirbių finansinio saugumo ir užtikrinant apsirūpinimą sveiku, saugiu ir įperkamu maistu. Bent jau taip teigiama ES strateginiuose dokumentuose. Aukšti Europos Sąjungos pareigūnai ne kartą yra pasakę, kad vien tik Bendrosios žemės ūkio politikos pinigų šiems tikslams pasiekti neužteks ir žemės ūkiui būtina skirti finansavimą ir iš kitų fondų, visų pirma Europos gaivinimo plano lėšų. Daugelis valstybių taip ir padarė, žemės ūkiui skyrė ženklias papildomas sumas. Lietuvoje kol kas nėra numatytas pakankamas finansavimas Žaliojo kurso iššūkiams įgyvendinti. Iš Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės žemės ūkiui lėšų iš viso nebuvo skirta. Lietuvos žemės ūkio taryba ne kartą ragino LR žemės ūkio ministeriją ir Vyriausybę skirti papildomas lėšas prisitaikymui prie naujų reikalavimų, teikė tiksliosios ir tausojančiosios žemdirbystės plėtros priemones, bet į prašymus atsižvelgta nebuvo. Šiuo metu pesticidų ir trąšų mažinimo tikslams pasiekti nenumatytas joks finansavimas. Žemdirbių pasiūlytos tiksliojo – precizinio ūkininkavimo priemonės buvo Žemės ūkio ministerijos atmestos, nors naujausių, skaitmeninių technologijų pritaikymas leistų sumažinti poveikį aplinkai, nepadarant neigiamo poveikio gamybos lygiui. Norime pabrėžti, kad Lietuvai tokioms ir panašioms investicijoms žemės ūkyje Europos komisija iš Next generation EU fondo buvo skyrusi 130 mln. eurų papildomai, bet dėl nepaaiškinamų priežasčių šios lėšos vis dar nėra naudojamos ir mūsų žiniomis nesiruošiama jų naudoti žemės ūkiui.
Vienu iš LR aštuonioliktosios Vyriausybės programos prioritetų numatytos „tvarios žemės ūkio, akvakultūros ir maisto gamybos sistemos“. Vyriausybė taip pat planuoja didelį dėmesį skirti darniai Lietuvos regionų plėtrai. Visa tai neįmanoma be aukštos kvalifikacijos, naujausias žemės ūkio verslo tendencijas ir inovacijų galimybes žinančių specialistų. Skaičiai rodo, kad tendencijos yra itin blogos ir regionuose greitai neliks agronomų, hidrotechnikų, žemės ūkio inžinierių, gyvulininkystės specialistų ir kitų svarbių žemės ūkiui darbuotojų ir verslo kūrėjų. Žemės ūkio ministerija nerodo dėmesio aukštos kvalifikacijos specialistų rengimui bei esamų perkvalifikavimui.
Esamu metu negali nekreipti dėmesio į šiandieninę susiklosčiusią situaciją Lietuvos Respublikos Vyriausybėje. ŽŪM ministras K. Navickas neturi pasitikėjimo žemdirbių bendruomenėje nuo 2021 m. spalio 6 d., o jo neišmanymas ir nekompetencija daugybę kartų akcentuota visuose lygiuose. Tačiau galutiniame rezultate Jūs visada jam išreikšdavote paramą ir leidote jam dirbti ministru toliau, kas iš šalies mums akivaizdu, jog visas Lietuvos žemės ūkio problemas jis tik progresyviai daugina, o jas išnarplioti po jo ateinančiam kitam ministrui tikrai užtruks ne vienerius metus. Labai norėtųsi, jog šių metų rinkimai nepasisuktų taip, jog Lietuvos valdyti ateitų radikalios jėgos, nes valdančiųjų tokie nenuoseklūs poelgiai gali stipriai tai paskatinti. Tie, kurie skelbia labiausiai kovojantys dėl Lietuvos savo poelgiais atveria kelią tiems, kurie tikrai tik naudojasi žmonių emocijomis. Visų mūsų interesas turi būti vienas – stipri valstybė, o Lietuvos žemės ūkis tikrai neliks nuošalyje šalies gynybos klausime. Tačiau mūsų problemos turi būti sprendžiamos, o ne gilinamos toliau.
LŽŪT