Daugelyje šiuolaikinių visuomenių yra savaime suprantama teisės ir įstatymo vertė. Teisingumo simboliu Vakaruose tapusi Temidė, vaizduojama užrištomis akimis laikanti svarstykles, simbolizuoja visų piliečių lygybę prieš nešališkai taikomą įstatymą. Kartu neabejotina vertybe ir vienu demokratijos ramsčių yra visuotinai laikomas teisės viršenybės principas, skelbiantis, kad visuomeninis gyvenimas turi neprieštarauti teisei. Tačiau kasdieniame mūsų gyvenime teisingumo taikymas tampa itin komplikuotas. Įstatymai perrašomi, teisingumo sampratomis manipuliuojama, o teisės viršenybės principai lengvai paminami nedemokratinėse šalyse. Todėl teisė ir teisingumas nuo seniausių laikų yra vienas dažniausiai filosofijoje keliamų klausimų. Apie tai, kokie yra teisės šaltiniai ir kuo grindžiamas įstatymo autoritetas bei jo taikymas, kokios teisės ar įstatymo sampratų sąsajos su religija ir klasikinėmis Europos kultūromis, kalbamės su filosofe, 2022 m. Lietuvos mokslo premijos laureate, Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto profesore Rita Šerpytyte.
Klausimai apie teisę, teisingumą, įstatymą įvairiomis formomis Vakarų filosofijos tradicijoje keliami jau daugiau nei du tūkstančius metų. Kodėl Jūs nusprendėte imtis šios temos?
Ši tema subrandinta ankstesnių mano tyrimų ir parašytų knygų. Prieš ketverius metus publikavau savo monografiją „Tikrovės spektrai. Vakarų nihilizmas tarp diagnozės ir teorijos“. Ten ir gimė šio naujausio mano kartu su kolegomis VU Filosofijos fakultete vykdyto ir Lietuvos mokslo tarybos finansuoto tyrimo apie įstatymo ontologizavimą idėja. Ėmėmės įstatymo tyrinėjimo, siekdami atskleisti ir pagrįsti pamatinę įstatymiškumo sąsają su būtimi. Kitaip tariant, norėjome atsakyti į klausimą – kas yra įstatymas. Čia galėjome atsiremti į turtingą teorinių svarstymų apie įstatymą, teisę, teisingumą tradiciją. Mūsų pagrindiniai teoriniai tyrimo impulsai kilo iš vokiečių klasiko Hegelio filosofijos, klasikinio filologo Wernerio Jaegerio idėjų, šiuolaikinio italų filosofo Giorgio Agambeno filosofijos, persmelktos įstatymo paradoksais.
Bet tyrimo sumanymas buvo dar gilesnis ir platesnis. Įstatymą tyrinėjome ne kaip teisės ar teisės teorijos ir net ne kaip teisės filosofijos objektą. Veikiau siekėme pagrįsti galimybę į įstatymą teoriškai pažvelgti filosofiniu ontologiniu žvilgsniu, t. y. atskleisti pamatinę įstatymiškumo sąsają su būtimi.
Kodėl Jums asmeniškai svarbi ši tema? Ar teisė, įstatymas, teisingumas yra nuolatinių Jūsų filosofinių tyrinėjimų dalis?
Egzistenciškai turbūt pati visada gyvenau tarp filosofijos ir teisės. Juk pirmiau baigiau teisės studijas, o tik vėliau apgyniau filosofijos disertaciją. Tiesa, iš teisės filosofijos. Filosofiją studijuoti norėjau visada, o teisės – niekada, todėl po mokyklos teisę ir pasirinkau atsitiktinai, paskutinę dieną, netgi akimirką. Niekada nežinojau, ką su ta teise veiksiu, nors žinojau, kad niekada nebūsiu praktikuojančia teisininke. Vis dėlto pradėtų mokslų nemečiau. Tikriausiai dėl kažkokio pasąmoninio noro suprasti, kas gi ta teisė yra. O tai jau filosofinis klausimas. Taip ir atkeliavau ten, kur norėjau – į filosofiją.
Manau, kad ir šiuo paskutiniu savo projektu, ir ypač savo netrukus pasirodysiančia knyga „Tarp Nomos ir Ius: būtiškieji profiliai“ sprendžiu tą patį klausimą. Tik dabar jau rafinuočiau, perkračiusi daugybę filosofinių koncepcijų bei teisės teorijų. Vis dėlto dabar jau matau, kad penkeri universitetinių teisės studijų metai padėjo man įdėmiau filosofiniu žvilgsniu pažvelgti į įstatymo problemą.
Jau tyrimo pradžioje, klausdami, „kas yra įstatymas“, su kolegomis kėlėte hipotezę, kad „tikrasis teisės ir įstatymų pagrindas yra negatyvus“. Tokią išvadą priėjote ir tyrimo pabaigoje. Gal galėtumėte paaiškinti, ką tai reiškia? Ar tai tas pats, kaip sakyti, kad įstatymai neturi jokio pagrindo?
Atsakymas į šį klausimą gana paradoksalus. Atrodytų, ieškome tikrojo įstatymo pagrindo, kuris jau ne sykį filosofijos istorijoje buvo rastas. Vieni šiuo pagrindu laikė dieviškumą, kiti – prigimtinį protą, visuomeninį susitarimą ir pan. Įprastai mąstant, įstatymo pagrindas privalo būti pozityvus, tai yra nepajudinamas, tvirtas, toks, ant kurio statytume jau viso teisingumo pamatus.
Vis dėlto ta pati filosofijos istorija parodo, kad šios įstatymo pagrindo paieškos tęsiasi, mums taip ir neatsistojant nė ant vieno iš jų. Kodėl taip nutinka? Pirmiausia atkreipsiu dėmesį į tai, kad keliant šį klausimą svarbu pastebėti skirtumą tarp įstatymo ir teisės. Savo baigiamoje rengti knygoje parodau, kad „teisė“, vartojama sinonimiškai su „įstatymu“, pirmiausia nurodo ne ką kita, o kasdienoje veikiančių įstatymų visumą, bet ne įstatymiškumą apskritai. O ar esama teisės anapus šių pozityvių, realiai veikiančių įstatymų? Koks jos ontologinis statusas? Tikrasis atsakymas, mano manymu, yra išgaunamas atskleidžiant graikiškosios teisės ar teisingumo (gr. Nomos) sampratos sąsają su lotyniškąja „įstatymo“ (lot. Ius) samprata. Ši sąsaja liudija ne tik įstatymo ir teisės radimąsi iš „barbariškos“, ikiįstatymiškos būklės, bet ir nuolatinį įstatymiškumo, teisės laikymąsi ant šių negatyvių pamatų. Tai reiškia, kad kiekvienas mūsų, kuris taiko teisę, tai daro savarankiškai remdamasis ar remdamasi konkrečia situacija, todėl įstatymą interpretuoja savo asmenine rizika, o ne atsiremdamas į kažkokį tvirtą, kažkieno kito suformuotą ar suteiktą „pagrindą“.
Jūsų tyrimas turtingas kultūrinių įžvalgų: kalbate apie graikiškos ir romėniškos kultūrų įtakas šiandieniniam mūsų teisės, teisingumo ar įstatymo supratimui. Vis dėlto kasdienybėje įstatymo ar teisės sampratos, atrodytų, neatsiejamos nuo vienatinio Dievo Kūrėjo įvaizdžio. Jis judėjiškojoje-krikščioniškojoje tradicijoje užtikrina ir paremia teisės neišvengiamybės, įstatymo privalomumo idėjas. Kokia krikščioniškosios religijos įtaka mūsų mąstymui apie teisę, teisingumą, įstatymą?
Atsakydama į šį klausimą, pirmiausia norėčiau prisiminti mano minėto klasikinio filologo Jaegerio pastebėjimą apie įstatymiškumo ištakas Homero epe. Jaegeris ypač akcentuoja Uliso išsilaipinimo nepažįstamoje žemėje, nežinomoje šalyje situaciją. Tada Ulisas su tam tikra baime klausia: „Kas yra šios žemės gyventojai? Ar jie yra piktadariai ir laukiniai be teisingumo, ar gerbia svetimšalį ir bijosi dievų?“ Taigi teisingumas – tai, ką senovės graikai vadino dike – yra ta riba, kuri pasaulį padalija į barbarų ir civilizuotąjį, t. y. piliečių, pasaulį. Daugelis graikiškosios teisingumo idėjos, įvardijamos kaip Nomos, ontologinio įšaknytumo aspektų liudija apie teisingumo sąsają su dieviškumu. Be to, dievybės, kurios Parmenido poemoje lydi filosofą pro tiesos vartus, yra Themis ir Dike. Taigi tikrasis įstatymiškumas, teisingumas jau senovės graikų kultūroje prilygsta dievybėms.
Tačiau mūsų tyrimas ir yra apie tai, kaip toks ontologinis, o sykiu ir religinis pamatas įstatymo sampratoje yra prarandamas. Filosofinė tokio pamato praradimo išraiška yra sofistinis mąstymas, įstatymą perkeliantis išimtinai į žmogiškąją sferą. Tiesioginis tokio filosofinio mąstymo palikuonis yra modernybės mąstymas, įtvirtinantis įstatymo, teisės žmogiškąjį savipakankamumą. Teisės teorijoje ši teisės „grynumo“ nuostata įsitvirtinusi nepajudinamai. Teisė ten matoma kaip „išgryninta“ nuo bet kokių dieviškumo apnašų.
Tačiau šiuolaikinis italų filosofas Giorgio Agambenas yra vienas iš tų, kurie pastebi tą gana karikatūrišką įstatymo buvimo žmonių pasaulyje situaciją. Jis atkreipia dėmesį į kraštutinį istatymo formalizmą ir ypatingą galiojimą tada, kai jis nieko nedraudžia ir nieko neleidžia, t. y. įstatymo galiojimą be reikšmės. Tokiais atvejais galima sakyti, kad įstatymui nereikia jį pagrindžiančio Dievo, nes pats įstatymas sau tampa dievu. Ši gana tragikomiška situacija patį Agambeną sugrąžina prie įstatymiškumo būtiškųjų šaknų atgaivinimo, t. y. prie judėjiškojo-krikščioniškojo įstatymiškumo svarstymo, ir ten jis mato galimybę pereiti prie ypatingos, įstatymiškos gyvenimo formos, įšaknytos, be abejo, judėjiškojoje-krikščioniškojoje tradicijoje.