Prof. Juozas Augutis, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius
Savo nepriklausomybės kelią Lietuva pradėjo turėdama 3,7 mln. gyventojų, tačiau per tris dešimtmečius vieną milijoną praradome. Daugiausia jauni, darbingo amžiaus žmonės paliko Lietuvą dėl geresnių ekonominių sąlygų ir platesnių perspektyvų. Tai iškraipė natūralią gyventojų struktūrą pagal amžiaus grupes, išeinančių į pensiją skaičius pradėjo viršyti darbo rinką papildančių žmonių skaičių ir Lietuva jau nebegali išsiversti be išorinės imigracijos. Kiekvienais metais išduodama daugiau nei 40 tūkstančių vizų trečiųjų šalių darbuotojams įsivežti, kai tuo tarpu mūsų šalyje gimstančiųjų skaičius tesiekia 21 tūkst. Kokias problemas tai sukelia ir kokie galimi jų sprendimo keliai?
Migracija: per metus emigruodavo iki 100 tūkst. žmonių
Nuo 1990 metų Lietuvos gyventojų migracija labai smarkiai keitėsi, iškeldama įvairiausias problemas ir klausimus. Griuvus Sovietų Sąjungai, sužlugus didžiajai daliai į sovietinę sistemą integruotų įmonių ir truputį prasivėrus sienoms į Vakarus, prasidėjo didžioji Lietuvos gyventojų emigracija. Nuo 20 iki 30 tūkstančių daugiausia jaunų žmonių kasmet palikdavo savo šalį ieškodami naujų galimybių JAV ir Europos turtingesnėse valstybėse. Tačiau didžiausią savo galią emigracija įgavo po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 metais. Išvykstančiųjų skaičius šoktelėjo iki 40–50 tūkstančių, o kai kuriais metais priartėjo ir prie 100 tūkstančių emigrantų per metus. Ši banga pradėjo slopti tik apie 2020 metus, pirmiausia dėl COVID pandemijos apribojimų, be to, išsisėmė ir žmonių resursas, tačiau nepaisant to, iš Lietuvos kasmet ir toliau išvyksta 15–20 tūkstančių gyventojų.
Svarbi ir antroji migracijos pusė – imigracija, tai yra į Lietuvą atvykstantys gyventojai. Ilgą laiką imigrantų skaičiai buvo gana kuklūs, siekiantys keletą tūkstančių gyventojų per metus. Didžiausią jų dalį, per 80 proc., sudarė sugrįžtantys lietuviai. Situacija ėmė keistis apie 2017 metus, kai Lietuva dėl vis didėjančio darbuotojų trūkumo ėmė kviesti trečiųjų šalių piliečius užpildyti laisvas darbo rinkos vietas. Tai smarkai padidino į Lietuvą atvykstančių žmonių skaičių bei pakeitė jų struktūrą. Sugrįžtančių lietuvių dalis nukrito žemiau 15 proc., o atvykstančiųjų gretose ėmė dominuoti ne ES šalių, o daugiausia Baltarusijos ir Rusijos (apie 75 proc.) piliečiai. 2018 metais išvykstančiųjų iš Lietuvos ir į ją atvykstančiųjų skaičius susilygino.
Pav. 1. Lietuvos gyventojų migracija. Duomenys iš Oficialiosios statistikos portalo
Didžiausias atvykusių gyventojų skaičius buvo pasiektas 2022 metais ir, be abejo, sąlygotas Ukrainos žmonių, pasitraukusių nuo Rusijos pradėto karo. Tačiau ir pati Lietuva vis aktyviau kviečia trečiųjų šalių darbuotojus atvykti į Lietuvą. Vien 2023 metais kvota trūkstamų profesijų asmenims iš trečiųjų šalių siekė 40 250 vietų. Jos pasiskirstė tarp statybos, paslaugų ir pramonės sektorių.
Saugumas: migrantų krizė kainavo daug ir politiškai, ir ekonomiškai
Kad gyventojų migracija susijusi ne tik su šalies ūkio raida, bet ir su jos saugumu, tapo aišku, kai Baltarusijos diktatoriaus A. Lukašenkos režimas 2021 metais sukėlė migrantų krizę Lietuvos pasienyje. Tada per kelis mėnesius per sieną su Baltarusija į Lietuvą buvo perkelta apie 4 tūkstančiai migrantų. Dauguma iš jų buvo ekonominiai ir karo pabėgėliai iš Sirijos, Irako, Afganistano ir kitų Artimųjų Rytų, Azijos ir Afrikos šalių, kuriuos Baltarusijos režimas suviliojo lengvu keliu patekti į ES.
Susitvarkyti su šiuo migrantų srautu Lietuvai labai daug kainavo tiek ekonomiškai, tiek ir politiškai. Deja, iš taip sunkiai Lietuvoje atsidūrusių imigrantų šalis jokios naudos negavo. Bandymas integruoti juos į Lietuvos visuomenę buvo nesėkmingas ir praktiškai visi pabėgėliai išvyko į kitas ES šalis arba grįžo į savo kraštus. Liko tik padidėjusi imigrantų baimė ir supratimas, kad tai yra pavojinga.
Tačiau Lietuvos laukė tolimesni imigracijos iššūkiai. Pačių baltarusių platesnė migracija į Lietuvą prasidėjo po A. Lukašenkos sufalsifikuotų rinkimų ir represijų prieš protestuotojus 2020 metais. Praktiškai visi atvykstantys į Lietuvą iš Baltarusijos buvo laikomi A. Lukašenkos režimo priešininkais ir įleidžiami į šalį be didesnių patikrinimų ar įvertinimų. Tuo labiau, kad Lietuvai žmonių trūkumas darėsi vis aštresnis ir labiau jaučiamas bene visose verslo sektoriuose. Tarp atvykstančių į Lietuvą buvo ir aukštos kvalifikacijos patyrusių specialistų. Netgi nedidelės verslo įmonės, ypač IT srityje, pradėjo persikelti į Lietuvą.
Šiuo metu Lietuvoje turime apie 50 tūkst. Baltarusijos piliečių, turinčių leidimą gyventi Lietuvoje. Iki Rusijos karo Ukrainoje į Lietuvą vyko Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos ir kitų postsovietinių šalių piliečiai, pakviesti verslo įmonių dirbti statybos, logistikos, paslaugų ir kituose sektoriuose. Putino Rusijai brutaliai užpuolus Ukrainą 2022 metų vasarį, į Lietuvą dar plūstelėjo nedidelė Putino diktatūros ir karo išgąsdintų rusų bangelė ir, tuo pat metu, galinga ukrainiečių, karo pabėgėlių banga. Lietuvą pasiekė apie 80 tūkst. ukrainiečių. Reikia pripažinti, kad Lietuva nebuvo pasirengusi tokioms imigracijos bangoms ir, užsienio piliečių skaičiui pasiekus 200 tūkstančių, vis dažniau ėmė skambėti nacionalinio saugumo klausimas.
Pav. 2. Nuolatiniai kitų šalių gyventojai Lietuvoje 2023 m. Duomenys iš Oficialiosios statistikos portalo.
Kyla dvi esminės problemos. Pirmoji – tai užsieniečių integracija. Ji labai skirtinga įvairiose imigrantų grupėse. Kaip jau minėta, pirmas bandymas integruoti A. Lukašenkos hibridinės atakos metu permestus į Lietuvą imigrantus nepavyko. Sunkiai sekasi, nors beveik nieko ir nedarome, integruoti ir tuos tūkstančius užsieniečių, kurie užpildo laisvas mūsų darbo rinkos vietas. Kodėl tai kelia grėsmę mūsų saugumui? Toli pavyzdžių ieškoti nereikia.
Prancūzijos didžiųjų miestų priemiesčių kvartalai labai mažai primena tikrą Prancūziją, jie greičiau atrodo kaip arabų pasaulio ar Afrikos dalis. Bėda slypi ne tame, kad legalūs ir nelegalūs imigrantai susiburia į atskirus gyvenamuosius rajonus, atsitveria savo kultūrine ir religine siena, bet tame, kad šie skirtumai, pastiprinti ekonominės nelygybės, paskatinti įvairių ekstremistinių judėjimų, labai dažnai prasiveržia smurto, žiaurumų ir kriminalinių nusikaltimų protrūkiais.
Turbūt nereikia priminti Paryžiaus „Charlie Hebdo“ tragedijos 2015 metais, smurtinių išpuolių per įvairias šventes Štutgarte, Berlyne, Diuseldorfe, Kelne ir kituose Vokietijos miestuose praktiškai kiekvienais metais. Panaši situacija darosi ir Skandinavijos šalyse, ypač Švedijoje. Ir tai vyksta nežiūrint to, kad šios šalys turi didelę imigrantų integracijos patirtį ir skiria tam milžiniškas lėšas. Lietuva neturi nei vieno, nei kito. Gal tik nuo karo pabėgusių ukrainiečių integravimas į Lietuvos bendruomenę yra sėkmingesnis. Tai vyksta pirmiausia todėl, kad jie patys labai stipriai to nori ir tą jų norą palaiko įvairios organizacijos, savivaldybės, universitetai ir mokyklos.
Antroji problema siejama su valstybės saugumu tiesiogiai. Po V. Putino invazijos į Ukrainą konfrontacija tarp Rusijos ir ES šalių, o ypač Lietuvos, Lenkijos, Latvijos ir Estijos, labai smarkiai išaugo. Kartu su Rusijos ir Baltarusijos režimų opozicionieriais ir neutraliais darbo imigrantais į Lietuvą ir kitas šalis plūstelėjo ir slaptųjų tarnybų agentai, provokatoriai, kriminaliniai nusikaltėliai ir šiaip proputiniškai nusiteikę asmenys. Tai seniai išbandytas Rusijos metodas: apgyvendinti savo piliečiais svetimas teritorijas, tada pasitelkiant provokatorius ir propagandą pradėti šaukti, kad rusai čia skriaudžiami, jiems apginti reikia įvesti savo kariuomenę, po to sufabrikuoti rinkimus ir paskelbti tas teritorijos Rusijos dalimi. Per savo istoriją Rusija tai darė šimtus kartų, daro tai ir šiandien.
Švietimas: svarbiausia imigrantų integracijos dalis
Taigi turime hamletišką klausimą – leisti ar drausti imigraciją? Deja, kaip teigia verslas ir kaip rodo demografijos kreivės, išsiversti be imigracijos mums jau nepavyks. Be to, uždarius legalią imigraciją lieka nelegali, nekontroliuojama ir todėl dar pavojingesnė. Taigi belieka stengtis sušvelninti jos pasekmes. Tik klausimas, kaip tai padaryti? Ironiškai juokaujant galima siūlyti išleisti biurokratinę direktyvą, kad į Lietuvą įsileidžiami tik europiečiai, mokantys lietuviškai, išsilavinę ir būtinai talentai. Deja, tektų ilgai laukti. Nebent vienas kitas tautietis nuspręstų grįžti namo.
Taigi vienaip ar kitaip, susidursime su vis didėjančiu užsieniečių skaičiumi Lietuvoje. Didžioji dauguma iš jų nei savo išsilavinimu, nei ekonomine gerove nebus net artimi Lietuvos vidurkiui. Kuriantis arba persikeliant į Lietuvą imigrantų šeimoms, gimstant vaikams didės apkrova šalies socialinės apsaugos, švietimo ir kitoms sistemoms. To neišvengė nei viena šalis, į kurią imigracija buvo bent kiek ženklesnė.
Vienintelis būdas sumažinti neigiamas imigracijos keliamas problemas yra integracija. Pagrindinė integracijos programos sudedamoji dalis yra švietimas. Nuo nacionalinės kalbos, kultūros, politikos mokymo iki ekonominio raštingumo, profesinės kvalifikacijos kėlimo, bendravimo ir kitų kompetencijų ugdymo. Šiame procese būtinai turi dalyvauti formalios švietimo institucijos, verslas, kuris kviečiasi darbuotojus, įvairios NVO ir vietinės bendruomenės. Beje, didžiausias paveikumas susiformavusioms užsieniečių bendruomenėms yra per jų lyderius, aukštą išsilavinimą turinčius jų narius, kurie gali daryti didelę įtaką jų bendruomenei.
Šiandien Lietuvos demografinė situacija tokia, kad ateinančių į darbo rinką naujų darbuotojų skaičius labai atsilieka nuo rinkos poreikių. Žemesnės kvalifikacijos darbuotojų (statybos, transporto, paslaugų sferos ir pan.) poreikis yra tenkinamas tiesiogiai įsivežant reikalingus darbininkus iš kitų šalių. Tačiau ir aukštojo išsilavinimo reikalaujančių profesijų darbuotojų trūkumas irgi vis didėja.
Lietuvos aukštosios mokyklos jau nebegali didinti Lietuvos stojančiųjų abiturientų procento, kuris jau dabar ženkliai didesnis nei ES vidurkis. Tačiau dėl labai mažo abiturientų skaičiaus, vos per 20 tūkstančių kas metai, aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų ima trūkti bene visose srityse tiek privačiame, tiek ir valstybiniame sektoriuose. Deja, įsivežti jų kaip vairuotojų ar statybininkų lengvai nepavyks.
Būtina jau dabar bent 10 proc. nuo imigrantų kvotų skirti užsienio studentams, kurie atvykę į Lietuvą studijuodami reikalingiausių profesijų programose kartu išmoktų lietuvių kalbą, susipažintų su šalies kultūra, istorija, įsitrauktų į visuomeninį gyvenimą. Beje, jie būtų ir geriausi integracijos programų pagalbininkai. Aišku, tiems 3 ar 4 tūkstančiams studentų verslas ir valstybė turi sukurti patrauklias jų studijų finansavimo ir kreditavimo schemas, kad jie norėtų Lietuvoje studijuoti ir baigę studijas pasilikti dirbti.
Tokios programos kainuotų nuo keliolikos milijonų pirmais programos metais iki keleto dešimčių milijonų programai įsibėgėjus. Lėšų susigražinimas išsitęstų į 15–20 metų laikotarpį. Žinoma, mažai tikėtina, kad vyriausybė ryžtųsi tokioms investicijoms, tačiau labai tikėtina, kad vėliau imigracijos problemas turėsime spręsti mokėdami keleriopai didesnę kainą.
