Laurinta apie sunkius patyrimus ir didžiulę meilę mamai

Kai mano pedagogei mamai buvo labiausiai reikalinga profesionali gydytojų priežiūra, jai buvo pasakyta, kad ji jai nepriklauso ir turime vežti ją namo…“ – Laurinta apie sunkius patyrimus ir didžiulę meilę mamai

„Mano mama dirbo mokytoja 42-ejus metus, išmokė ir išauklėjo labai daug vaikų, tačiau kai jai pačiai labiausiai reikėjo pagalbos – ji jos negavo, – susijaudinusi kalba nekilnojamojo turto ekspertė Laurinta. – Būklei pablogėjus, išsikviesdavome greitąją pagalbą, tačiau jie atsakydavo, kad į ligoninę guldyti mamos negali, nėra tam rodiklių ir palikdavo ją namuose.“

Pasak Laurintos, ji labai ryškiai prisimena tą beviltiškumo jausmą, kuris ją apimdavo išgirdus šiuos žodžius.

„Žinojau, kad pagalba tokiais atvejais yra galima, tačiau mes tiesiog nežinojome kur kreiptis, – prisimena moteris. – Tik vėliau sužinojau, kad yra hospisas, kurio darbuotojai ir savanoriai gali atvažiuoti pas ligonį į namus, pabūti kartu, patarti, padėti įveikti tą nevilties, baimės ir pasimetimo jausmą, kuris tokiais atvejais apima…“

Mokytojos duktė

Laurinta gimė Naujojoje Akmenėje, tačiau jai būnant dviejų metukų šeima persikėlė į Šiaulius. Jos mama Zita dirbo geografijos mokytoja, tėtis – statybos įmonės direktoriaus pavaduotoju.

„Šeimoje turėjau puikų pavyzdį, nes mačiau kokie abu tėvai yra darbštūs, smalsūs, siekiantys savo tikslų, kabinasi į gyvenimą, – prisimena moteris. – Šis patyrimas man pačiai vėliau labai padėjo siekti savo tikslų.“

Laurintos mama be galo mylėjo savo darbą, stengdavosi visą save atiduoti mokinių auklėjimui ir lavinimui.

„Mamai labai patikdavo tarp savo mokinių rasti tokių, kuriems neužtekdavo tik informacijos iš vadovėlių, o kurie norėdavo išmokti daugiau, negu kad numatyta mokymo programoje, – prisimena moteris. – Man buvo labai gera matyti, kaip mamos ryšiai su jos buvusiais auklėtiniais nenutrūkdavo jiems pabaigus mokyklą, o tęsdavosi jų studijų, o vėliau ir darbo metu.“

Šeimoje kartu gyveno ir močiutė, kuri Laurintai tapo jos vaikystės šviesuliu.

„Močiutė man visą laiką šeimoje buvo kaip saugi užuovėja, – prisimena mergina. – Aš buvau jos mylima anūkė ir visada jai pirmajai pasipasakodavau apie savo pasiekimus ir nesėkmes. Išgirdusi, kad man kažkas mokykloje nepasisekė, močiutė savo ruožtu jau paruošdavo ir mano mamą, kad užglaistytų galimą konfliktą ir šeimoje nebūtų jokių netikėtumų.“

Laurintos močiutė buvo ilgaamžė ir išėjo iš gyvenimo būdama 89 metų. Su ja susiję gražiausi merginos vaikystės atsiminimai.

Baigusi Šiauliuose Juliaus Janonio gimnaziją, Laurinta išvyko į Vilnių studijuoti nekilnojamojo turto vertinimą ir valdymą ir jau nemažai metų sėkmingai dirba šioje srityje.

Mamos persikėlimas į Vilnių

„Išėjusi į pensiją ir mirus mano tėčiui, mama iš Šiaulių atvažiavo gyventi į Vilnių, – pasakoja Laurinta. – Nupirkome jai naujus namus, įrengėme pagal jos poreikius.“

Laurintos mama jaunystėje studijavo Vilniuje, tai buvo jos jaunystės miestas.

Persikėlusi vėl gyventi į Vilnių, Zita panoro pažinti savo jaunystės miestą iš naujo ir darė tai su dideliu entuziazmu.

„Prisipažinsiu, mamos smalsumas, aktyvumas, energija, noras pažinti, nesėdėti vienoje vietoje visada buvo man puikiu gyvenimo pavyzdžiu, – pasakoja Laurinta. – Mama labai aktyviai įsiliejo į Vilniaus gyvenimą, dalyvavo Žirmūnų bendruomenės renginiuose, lankė Trečiojo Amžiaus universitetą, muziejus, dalyvavo ekskursijose.“

Laurinta prisipažįsta, kad nors Vilniuje buvo pragyvenusi daug metų, tačiau nepažino šio miesto taip gerai, kaip jos mama.

Moteris iš mamos taip pat perėmė norą ir poreikį skaityti.

„Mama labai mėgo skaityti ir skaitė labai daug, – pasakoja Laurinta. – Jeigu ji surasdavo jai patinkančią knygą – tai skaitydavo ją azartiškai, galėdavo perskaityti per porą dienų.“

Prisimindama mamą, Laurinta pabrėžia ir jos pomėgį megzti.

„Visą savo vaikystę išvaikščiojau labai gražiai aprengta mamos megztomis suknelėmis, megztiniais, – pasakoja moteris. – Tai atrodė taip įprasta, kad tinkamai to net neįvertindavau. Tikrąją mamos rankdarbių vertę supratau ir deramai įvertinau tik jai išėjus…“

Kelionių aistra

Ypatingai Laurinta pabrėžia mamos pomėgį keliauti, kurį ji prisimena dar nuo savo vaikystės.

„Mamos smalsumas, noras pažinti pasaulį ir keliauti visada buvo svarbus jos bruožas, – prisimena Laurinta. – Dar sovietiniais laikais daug keliaudavome automobiliu po Lietuvą ir aplinkines šalis, daug vasarų esame prakeliavę, gyvenę tiek palapinėje, tiek automobilyje…“

Mamos noras keliauti išliko iki pat jos gyvenimo pabaigos.

„Atsimenu įdomią istoriją, kuri atsitiko jau mamai persikėlus gyventi į Vilnių, – pasakoja Laurinta. – Vieną netikėtą pavasario rytą susitikus mama jai pasakė: „Žinai, aš visai pamiršau tau pasakyti – po poros mėnesių su drauge skrisiu į Japoniją.“

Paaiškėjo, kad Laurintos mama (kuriai tuo metu buvo gerokai virš 70), su drauge susirado kelionių agentūrą ir išsirinko joms tinkamiausią maršrutą.

„Mano mama Japonijoje praleido 10 dienų, – prisimena Laurinta. – Ji kiekvieną vakarą man skambino ir man tai buvo be galo įdomu…“

Laurintos mama pasakojo kaip keliaujant į Japoniją ji susipažino su jauna vokiete, kuri skrido studijuoti į Tokiją ir puikiai su ja angliškai susišnekėjo (nes tuo metu dar mokėsi ir anglų kalbos), kaip Tokijo gatvėje susipažino ir susikalbėjo su japonų rikša, kuris papasakojo apie savo darbą ir netgi susikalbėjo angliškai Tokijo supermarkete, kur visos etiketės buvo parašytos japoniškais hieroglifais.

„Tie jos pasakojimai ir ypač nuotrauka iš Japonijos, kur mama žiūri į neaprėpiamus tolius prie ugnikalnio, kažkaip ypač įsirėžė į mano atmintį, – prisipažįsta Laurinta. – Mano atsiminimuose mama taip ir išliko žiūrinti į tuos tolius, godžiai gerianti į save naujus įspūdžius ir pilną spalvų gyvenimą…“

Mamos ligos pradžia

Laurinta nuo pat vaikystės atsimena savo mamą kaip labai sportišką ir energingą moterį.

„Mano mama daug metų turėjo sodą Šiauliuose, į kurį kiekvieną dieną važiuodavo dviračiu 10 km pirmyn ir atgal, – pasakoja Laurinta. – Ji buvo tikra energijos bomba ir savo sveikata niekada nesiskundė.“

Pasak Laurintos, jos mama buvo įpratusi keltis anksti, po to eidavo pasivaikščioti, mankštindavosi, lankydavo baseiną.

„Tikrai ne mano mamos charakteriui buvo sėdėti namuose ir žiūrėti per televiziją serialus, – pasakoja Laurinta. – Ir šiaip ji tikrai nebuvo iš tų, kurie dejuotų ar būtų kažkuo nepatenkinti.“

Tačiau po kurio laiko situacija pradėjo keistis.

Zita staiga pradėjo skųstis energijos ir jėgų trūkumu, kuris jai anksčiau tikrai buvo nebūdingas.

„Turime nuostabią jauną šeimos gydytoją, kuri yra labai rūpestinga, – pasakoja moteris. – Nuo pat pirmųjų mamos negalavimų simptomų pradžios ji pradėjo mamai daryti įvairius tyrimus, ieškodama priežasčių dėl ko taip atsitiko.“

Pirmieji tyrimai parodė, kad Zitos kraujyje yra šiek tiek sumažėjęs hemoglobinas, tačiau gydytoja ieškojo gilesnių priežasčių ir tyrimus tęsė toliau.

Visi tyrimai truko apie keturis mėnesius ir jų galutinis atsakymas buvo visiems labai netikėtas – limfomos vėžys.

„Žinoma, mums visiems tai buvo baisus smūgis, nes mamos sveikata niekada nekėlė rūpesčių ir tikėjomės, kad ji nugyvens ilgą ir kokybišką gyvenimą, – susijaudinusi kalba Laurinta. – Tačiau vis dėlto nepuolėme į neviltį, tikėjome, kad tinkamas gydymas duos rezultatų ir mama pasveiks.“

Zitai buvo paskirtas įprastinis tokiais atvejais gydymas – chemoterapija.

„Mano mama chemoterapiją pakėlė labai sunkiai, – prisimena moteris. – Po pirmo chemoterapijos kurso jai reikėjo beveik poros savaičių atsigauti, o po antro kurso ji jau vos galėjo paeiti…“

Pasak Laurintos, patarimų ir pagalbos iš medikų tada šeima nesulaukdavo.

„Po chemoterapijos mano mama tapdavo beveik nesąmoninga kelioms paroms ir mes nežinojome ką daryti, – prisimena Laurinta. – Išsikviesdavome greitąją pagalbą, tačiau atvykę jos medikai sakydavo, kad padėti negali, kad čia yra normali organizmo reakcija į chemoterapiją ir nėra jokių rodiklių guldyti ją į ligoninę.“

Laurintą šokiravo, kad mamai nebuvo suteikta profesionali pagalba ar priežiūra tada, kai jai jos labiausiai reikėjo ir ji buvo palikta artimųjų priežiūrai, kurie neturėjo supratimo apie profesionalią priežiūrą.

„Profesionali medicininė ar netgi moralinė pagalba tuo metu mums būtų buvusi ypatingai reikalinga, tačiau visą savo gyvenimą atidavusi kitiems mano mama pedagogė jos negavo, – pasakoja Laurinta. – Pagaliau ją vis dėlto paguldė į ligoninę, tačiau tuo metu buvo kovido metas ir manęs prie mamos neprileido.“

Pasak Laurintos, būtent paskutiniuoju mamos ligos metu ji įsitikino, kokia būtina yra žmogui paliatyvi pagalba tokiomis sunkiomis akimirkomis.

„Žmonės tokioje situacijoje jaučiasi visiškai bejėgiai, – pasakoja Laurinta. – Jie nori savo artimam žmogui padėti, tačiau nežino kaip, nemoka… Tokiais atvejais ypatingai reikalinga profesionali medikų pagalba, kurie galėtų atvažiuoti, patarti, suleisti vaistų, pabūti kartu.“

Savanorystė hospise

„Vienu metu savo gyvenimo kelyje pajutau, kad norėčiau skirti dalį savo laiko savanorystei hospise, – pasakoja Laurinta. – Po labai greitos ir netikėtos mamos mirties tiesiog visa širdimi norėjau savanoriauti įstaigoje, kuri rūpinasi žmonėmis, kurie galbūt jau yra pakeliui į kitokį pasaulį…“

Laikas savanorystei tada buvo nelabai tinkamas – buvo karantino metas, kai visose įstaigose (ypač gydymo) buvo maksimaliai ribojamas lankytojų skaičius.

„Besibaigiant karantinui labai nudžiugau sulaukusi skambučio iš Pal.Kun. Mykolo Sopočkos hospiso, – prisimena moteris. – Buvau pakviesta atvykti, susipažinti su patalpomis, pažiūrėti kaip ir kuo galėčiau padėti.“

Pasak Laurintos, pirmoji jos savanorystė hospise buvo tiesiog pagalba virtuvėje. Moteris padėjo ruošti pacientams maistą, skuto bulves, serviravo stalą, plovė indus.

„Man tai buvo jaudinanti, tačiau graži patirtis, – prisipažįsta moteris. – Labai norėjau viską tinkamai padaryti ir prisidėti prie tos šiltos atmosferos, kuri vyrauja hospise…“

Vėlesnis Laurintos savanoriavimas daugiau buvo susijęs su Vaikų hospisu.

„Tuo metu buvo vasara, nebuvau tokia užimta ir savanorystei galėjau skirti daugiau laiko, – prisimena moteris. – Atvykdavau į hospisą dienos metu ir su viena Vaikų hospiso skyriuje esančia ligoniuke mergaite išvažiuodavome į lauką, praleisdavome laiką kartu, skaitydavau jai pasakas…“

Pasak Laurintos, tai buvo jai unikali ir labai reikšminga gyvenimo patirtis.

„Hospiso vaikai yra kitokie, ir bendravimas su jais yra ypatingas, – pasakoja moteris. – Jie gal kiek mažiau supranta, tačiau emociškai labai reaguoja į aplinką. Man pačiai tai buvo akimirkos, kai laikas tiesiog sustodavo. Praleidusi dieną keletą valandų su šiais vaikais, suprasdavau, kad tai buvo reikšmingiausios ir prasmingiausios tos dienos akimirkos.“

Pasak Laurintos, ji jaučia tą ypatingą savanoriavimo hospise prasmę netgi atlikdama ten pačius paprasčiausius darbus.

„Kartą būdama pačiame savo darbų įkarštyje, netikėtai sulaukiau hospiso prašymo padėti tvarkytis Vaikų hospise, – atsimena moteris. – Gerai atsimenu kaip tada plaudama grindis vaikų palatoje, sugaudavau vaikų žvilgsnius, mačiau jų šypsenas, tą labai gražų ir šiltą medicinos darbuotojų bendravimą su jais, pamačiau kaip vaikus ruošia vakarienei, po to eina kartu praustis…“

Būtent tokie momentai ir leidžia Laurintai pajusti savanorystės svarbą.

„Savanorystė hospise man yra unikali galimybė grįžti į save, susikalibruoti savo vidines vertybes, šiek tiek nurimti gyvenimo bėgime, pamatyti kitokį bendravimą, pajusti kitokį jausmą aplinkoje“, – dalinasi mintimis moteris.

Laurinta prisipažįsta ne kartą grįžtanti mintimis į paskutines savo mamos gyvenimo dienas, kai ji išgyveno didelį neteisybės jausmą

„Kiekvienas žmogus savo išėjimo akimirką yra tikrai nusipelnęs jaustis saugiai ir oriai, – susijaudinusi prisimena Laurinta. – Ir man labai gaila pasakyti, bet, deja, mano mamos išėjimo akimirką mes taip tikrai nesijautėme…“

Pasak moters, ji tuo metu dar nežinojo apie hospisą, kuris padeda būtent tokiomis ypatingomis situacijomis.

„Gal todėl po mamos mirties ir atėjau savanoriauti į hospisą, kad grąžinti sau tą tikėjimą, kad susidūręs su sunkia artimo žmogaus liga žmogus nepasiliks vienas su savo skausmu ir neviltimi, – kalba Laurinta. – Žinau, kad hospisas kaip tik yra ta įstaiga, kurioje tomis aplinkybėmis kiekvienas ligonis galės pasijusti saugiai ir oriai.“

Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis

Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti ne tik Laurintos mamą, tačiau ir kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.

Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.

Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.

Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!

Kas žino, gal ir tau kada nors prireiks pagalbos?

Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas

Pranešimą paskelbė: Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai spaudai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
2024-04-12 10:00
Sveikata, grožis, Medicina, farmacija
Kontaktinis asmuo
Aneta Gurnevič
Direktoriaus pavaduotoja
Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas
+37069902880
hospisas@hospisas.lt
pasidalinti
atgal