Nuo pogrindžio „Vilties“ iki „XXI amžiaus“: 35-eri metai spaudos leidyboje:prisimename Edvardą Šiugždą
Edvardas Šiugžda gimė 1944 m. balandžio 17 d. Vilkaviškio aps. Vilkaviškio vls. Žaliosios k., vargonininko šeimoje, buvo vyriausias iš keturių vaikų. Kadangi tėvas dirbo skirtingose vietose (Vilkaviškyje, Žaliojoje, Pajevonyje, Alvite, Gražiškiuose), tai ir šeimai teko kilnotis iš vienos vietos į kitą, o Edvardas didžiąją vaikystės dalį praleido Pajevonyje (Vilkaviškio r.), kur pirmuosius metus ir mokėsi. 1962 m. baigęs Vilkaviškio S. Nėries vidurinę mokyklą įstojo į Kauno politechnikos institutą. Jį baigęs pradėjo dirbti Kauno radijo montavimų moksliniame tyrimų institute radijo inžinieriumi. 1972 m. gegužę E. Šiugžda dalyvavo su Romo Kalantos laidotuvėmis susijusiose demonstracijose Kaune. Nuo 1975 m. E. Šiugžda įsitraukė į katalikiškos pogrindžio organizacijos „Eucharistijos bičiuliai” veiklą. Jis dalyvavo šios organizacijos slaptuose susitikimuose Kaune – Žaliakalnyje, Šančiuose, Vilijampolėje. Eucharistijos bičiulių veikla buvo sekama KGB. Nuo 1979 m. jis ėmėsi rašyti straipsnius į tokius leidinius kaip „LKB kronika“, „Aušra”, nuo 1980 m. – į „Rūpintojėlį”. Paskui prisidėjo prie pastarojo leidinio redagavimo, tapo aktyviu „Rūpintojėlio” bendradarbiu. Savo straipsnius į pogrindžio spaudą perduodavo per kun. Alfonsą Svarinską, seseris Adą Urbonaitę, Juliją Kuodytę ir kitus žymius disidentus. Apie 1980 m. Edvardas susipažino su laisvės kovų dalyviais Baliu Gajausku, Algirdu Petrusevičiumi, Liudu Simučiu bei Maskvos disidentais – Andrejumi Šilovu, Sergejumi Grigoriancu, iš kurių gaudavo „Einamųjų įvykių kronikas“ ir kitus jų pogrindžio leidinius.
1980 m. liepą į LSSR KGB Kauno m. skyrių jis išvežamas tiesiai iš darbovietės, ten buvo tardomas apie „Eucharistijos bičiulių“ veiklą, organizacijos narius bei vieną kelių asmenų pasirašytą dokumentą. Po šio pokalbio turėjo palikti darbą moksliniame tiriamajame institute, buvo nuolatos sekamas. 1980 m. pabaigoje pradėjo dirbti Kauno skaičiavimo technikos remonto gamykloje.
1983 m. E. Šiugždai kilo idėja leisti kultūrinės, filosofinės krypties žurnalą „Viltis“, kurio viršelyje buvo psalmės žodžiai: „Atsiųski, Viešpatie, savo dvasią ir atnaujinki žemės veidą.“ 1983–1986 m. drauge su žmona Livija parengė beveik visų iš septynių išėjusių „Vilties“ numerių medžiagą. 100 puslapių mašinėle spausdinamas leidinys pasirodydavo kas trys mėnesiai. Didelis darbas buvo atliekamas šį leidinį dauginant ir platinant. Trečiasis leidinio numeris, išėjęs 1984 m., buvo skirtas tais metais minimam 400-ajam šv. Kazimiero mirties jubiliejui. Šis jubiliejinis numeris turėjo net 250 puslapių, jame buvo daug iliustracijų, nuotraukų. „Vilties” straipsnių autoriai – kultūrologai Algirdas Patackas ir Petras Kimbrys, istorikai Kazys Misius ir Povilas Meškauskas. Dalį straipsnių parašė pats leidėjas E. Šiugžda, kai kurie straipsniai versti iš užsienio kalbų.
1984 m. sausio 24 d. KGB darbuotojai nelegalaus susirinkimo, kuriame buvo skaitomos paskaitos apie Lietuvos istoriją, metu įsiveržė į butą Kaune, Vilijampolėje. E. Šiugždą drauge su maždaug 40 susirinkimo dalyvių išvežė į miliciją. 1986 m. gegužės 22 d. kagėbistai, ieškodami pogrindinių religinių ir politinių leidinių, jo bute atliko kruopščią septynerių valandų kratą, po to jį nuvežė į Kauno KGB, ten ilgai tardė. Buvo bandyta sukurpti bylą, bet tvirtų įkalčių KGB tada nesugebėjo rasti. Tardytas E. Šiugžda buvo ir LSSR KGB Vilniaus m. skyriuje. Čia jis 1986 m. rugsėjo 4 d. kaip liudytojas buvo klausinėjamas apie tuo metu suimtą Algirdą Patacką, pogrindžio leidinį „Lietuvos ateitis“.
Šiugžda minėjo, kad visas pogrindinis darbas, leidinių dauginimas ir platinimas reikalavo ir daug laiko, ir įtampos. Didele padėjėja ir rėmėja visoje pogrindžio veikloje buvo jo žmona Livija. Atsižvelgiant į nuolatinį sekimą bei sudėtingą darbą rengiant „Viltį”, šio žurnalo rengimą teko nutraukti. Nuo KGB susidorojimo išgelbėjo Atgimimas. Tačiau už dalyvavimą 1987 m. rugpjūčio 23 d. vykusiame mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo E. Šiugždą atleido iš darbo, keletą mėnesių buvo bedarbis. Atgimimo metais jis įsidarbino atsikūrusiame Vytauto Didžiojo universitete, bet netrukus iš jo buvo pašalintas. Edvardas prisimena: „Įsidarbinau referentu naujai atkurtame Vytauto Didžiojo universitete. Bet net ir ten buvau neparankus universitete lizdą susisukusiai naujajai prokomunistinei nomenklatūrai“.
Šiugžda buvo Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Tarybos narys. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įstojo į Lietuvos krikščionių demokratų partiją, ėmė redaguoti jos leidžiamą laikraštį „Apžvalga“, kartu dirbo Briuselyje kaip Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Baltijos kraštų informaciniame biure, kuris buvo ir neoficiali Lietuvos atstovybė. Pasibaigus darbo kadencijai ir negalėdamas dirbti oficialiai įkurtoje Lietuvos atstovybėje Belgijoje grįžo į Lietuvą. Nuo 1992 m. pradėjo dirbti laikraščio „XXI amžius“ redaktoriumi, kurį laiką kartu būdamas ir „Apžvalgos“ redaktoriumi. Vėliau redagavo tik „XXI amžių“. Šiam laikraščiui atidavė svarbiausius gyvenimo metus, didžiausią rūpestį. Kaip ir daugeliui laisvės kovų dalyvių jam, idealistui, siekiančiam prikelti Lietuvą po 50 metų okupacijos niokojimo, nebuvo lengva. 2015 m. minint 25-ąjį šio laikraščio jubiliejų E. Šiugžda duotame interviu teigia, kad „nors ir valstybinis, bet diskriminacinis, tuo metu buvusio KGB karininko vadovaujamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas daugelį metų neteikė jokios paramos. Priežasčių, aišku, nenurodė, bet žinojome savo nuodėmes – esame už Bažnyčią, tikėjimą, valstybę, tautą.“ Bet tikriausiai Edvardą labiausiai skaudino, kad leidinio nerėmė savi – prašymai į Lietuvos vyskupų konferenciją teigiamo atsakymo nesulaukdavo. Tad laikraštis nemaža dalimi rėmėsi kunigų ir pasauliečių – pasišventusių leidinio platintojų – savanoryste. Leidinys „XXI amžius“ daug rašė apie partizaninį ir disidentinį pasipriešinimą okupacijos metais, didžiavosi krikščioniškomis ir tautinėmis vertybėmis.
Edvardas turėjo retą savybę matyti visokią Lietuvą, ne tik klestinčią, bet ir suvargusią, „didžiąją dalį ES šalių lenkiančią savižudybėmis, girtuoklyste, autoavarijose ir gaisruose žūstančių, nusikaltimuose ar buitiniuose konfliktuose nužudytų skaičiumi.“ Jis tikėjo, kad spausdintu žodžiu padės prisikelti šiai vadinamai antrajai Lietuvai, kol turėjo finansines galimybes leido krikščioniškos minties savaitraštį vaikams „Kregždutė“, rėmė Plungėje leidžiamą kultūros savaitraštį „Žemaičių saulutė“. E. Šiugžda pats rašė nemažai publikacijų, kai kurias pasirašydavo Lino Šalnos slapyvardžiu. Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštį „XXI amžių“ E. Šiugžda redagavo iki 2014 m. pabaigos, o vėliau su pertraukomis – iki 2018-ųjų, kai po skaudžios autoavarijos neteko kojos. Paskui iki mirties buvo „XXI amžių“ leidžiančios VšĮ „Naujasis amžius“ direktoriumi.
Už nuopelnus, siekiant Lietuvos nepriklausomybės, 2005 m. E. Šiugždai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas, 2013 m. liepos 6 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis buvo apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Mirė Edvardas Šiugžda 2023 m. vasario 28 d. Kaune, palaidotas senosiose Vilkaviškio kapinėse šalia tėvų ir 2022 m. mirusios žmonos.
Minėtame interviu Edvardas teigė: „įvairūs sunkūs išmėginimai ir nedideli džiaugsmai leidžia manyti, kad dirbau reikalingą darbą Lietuvai.“
Straipsnį parengė Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas