2024 m. balandžio 19 d. pranešimas žiniasklaidai (daugiau naujienų)

Man, kaip partizano ir tremtinės dukrai, ypač svarbu ir labai džiugu, kad vakar, balandžio 18-ąją, Seime įstatymo pakeitimu istorinis teisingumas atstatytas nuo okupacijų nukentėjusiems panašaus likimo Lietuvos gyventojams. Mano inicijuotoms Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – Įstatymas) pataisoms balsų dauguma pritarė kolegos parlamentarai iš skirtingų frakcijų.

Pagal iki šiol buvusį teisinį reguliavimą tremtinio teisinio statuso negalėjo įgyti dalis asmenų, gimusių buvusių tremtinių, politinių kalinių šeimose už Lietuvos ribų (tremtyje), nes įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto redakcija jų atvejų neapima.

Pagal vakar priimtus Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto pakeitimus, asmenys, gimę (įvaikinti) iki 1964 m. gruodžio 31 d. buvusių politinių kalinių ir tremtinių šeimose už Lietuvos ribų, jeigu bent vienas iš tėvų (įtėvių) tuo metu buvo politinis kalinys ar tremtinys, kuriam pasibaigė įkalinimo ar tremties (ištrėmimo, nutrėmimo, uždraudimo grįžti į Lietuvą) laikas ir kuris iki vaiko gimimo nebuvo grįžęs nuolat gyventi į Lietuvą, bus pripažįstami tremtiniams prilygintais asmenims.

Taip pat tremtiniams prilygintais asmenimis bus pripažįstami vaikai (įvaikinti) gimę 1965 m. sausio 1 d. ir vėliau buvusių politinių kalinių ir tremtinių šeimose už Lietuvos ribų, jeigu bent vienam iš tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės grįžti į Lietuvą, buvo ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas Lietuvoje ir dėl šių aplinkybių jis per 6 metus nuo leidimo grįžti į Lietuvą datos nebuvo grįžęs į Lietuvą, kai šias aplinkybes jis pagrindžia dokumentais (jeigu tokių dokumentų nėra, aplinkybės turi būti nustatomos bendrosios kompetencijos teismo sprendimu kaip juridinę reikšmę turintis faktas).

Noriu pažymėti, kad dalis buvusių represuotų asmenų, nors ir turėdami formalų leidimą grįžti į Lietuvą, negalėjo sugrįžti į ją gyventi ir dėl bendrų politinio, administracinio pobūdžio suvaržymų, kylančių iš to meto totalitarinio ir okupacinio režimo vykdytos represuotų asmenų diskriminacinės politikos, ir tuo metu už Lietuvos ribų jiems gimė vaikai. Nereti atvejai, kai, pavyzdžiui, tremtinių šeimoje už Lietuvos ribų gimė trys vaikai, du iš jų įgijo tremtiniams prilyginto asmens teisinį statusą, nes gimė tėvų tremties laikotarpiu, o trečiam, taip pat gimusiam už Lietuvos ribų, tačiau pasibaigus tėvų tremties laikui, suteikti šį statutą nėra teisinio pagrindo.

Gerai žinome, kad dalis represavimo vietose laikinai likusių gyventi buvusių politinių kalinių ir tremtinių neturėjo Lietuvoje kur sugrįžti ir apsigyventi, nes represuojant buvo konfiskuota jų nuosavybė, gyvenamieji pastatai dažnai būdavo nukeliami, o dar dažniau – sunaikinami ar suvisuomeninami arba juose apgyvendinami svetimi žmonės. Nuosavybės grąžinimo klausimas buvo sprendžiamas tik po represuoto asmens reabilitavimo, o masinis reabilitavimo procesas prasidėjo tik 1990 metais. Prie vėlesnio šių asmenų sugrįžimo prisidėjo ir lėšų iš naujo įsikurti Lietuvoje stoka.

Gana dažni atvejai, kai už Lietuvos ribų gimę asmenys nežino tikslių šeimos negrįžimo gyventi į Lietuvą priežasčių ir aplinkybių. Jie neturi jokių įrodančių dokumentų apie galimybių sugrįžti į Lietuvą suvaržymą ir ribojimą jų tėvams, nes praėjo labai daug metų ir daugumos tėvai jau yra mirę.

Sovietinės okupacijos metais dėl Lietuvos SSR veikusių administracinių institucijų ar atskirų pareigūnų priešiškumo sugrįžtantiems represuotiems asmenims būdavo sunku Lietuvoje įsikurti, prisiregistruoti, įsidarbinti. Toks žinojimas ir tuo metu dominavusi represuotų asmenų teises ribojanti diskriminacinė politika apsunkindavo ir atitolindavo sugrįžimą arba nuo greitesnio sugrįžimo sulaikydavo.

Tremties vietose (specialiose gyvenvietėse) veikiančios represuotų asmenų priežiūrai ir kontrolei skirtos specialiosios komendantūros ar Vidaus reikalų ministerijos vidaus reikalų skyriai, kurių įskaitoje tremtiniai buvo ir kur turėdavo nuolat atsižymėti, kad neišvyko ar nepabėgo, kartais nepranešdavo apie tai, kad jau leidžiama sugrįžti ir apsigyventi Lietuvoje, o apie nepranešimą archyvinių duomenų nėra.

Taip pat būdavo priverčiama pasirašyti, kad jie paleidžiami iš tremties (išregistruojami iš tremtinių įskaitos), tačiau atsisako vykti į Lietuvą. Net po leidimo grįžti gyventi į Lietuvą suteikimo represavimo vietose, kai kada toliau buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros sąlygos), jų neišregistruodavo ir tebebuvo laikomi tremtinių įskaitoje bei administracinėje priežiūroje. Taip pat būdavo atvejų, kai tam tikrą laiką jų neatleisdavo iš darbo vietų ir neatiduodavo asmens dokumentų.

Leidimus gyventi Lietuvoje suteikdavo Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo ir Lietuvos SSR Ministrų tarybos specialios komisijos, nagrinėjusios prašymus paleisti iš tremties ir leisti grįžti gyventi į Lietuvą.

Istoriografijoje pažymėta, kad paskutiniai iš Lietuvos represuoti asmenys iš tremties vietų buvo paleisti vadovaujantis Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1963 m. gruodžio 26 d. įsaku, o pagal šį įsaką jie iš tremties pradėti paleisti 1964 m., tačiau be teisės gyventi Lietuvoje, o sugrįžti į Lietuvą galėjo tik gavę Lietuvos SSR Ministrų Tarybos leidimą gyventi Lietuvoje. Kol gaudavo tokį leidimą, pasiruošdavo ilgai kelionei, sugrįžimas dar papildomai užtrukdavo.

Pažymėtina, kad 1956–1961 m. laikotarpiu buvo priimti kiti panašūs Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakai, kuriais tremtiniai buvo paleidžiami iš tremties vietų, tačiau apribojant gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę, t. y. uždraudžiant grįžti ir gyventi Lietuvoje.

Objektyvias priežastis ir aplinkybes, dėl kurių buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai iki 1965 m. negalėjo sugrįžti nuolat gyventi Lietuvoje, pirmiausia nulėmė pats jų represavimo faktas.

Tremtiniams prilyginti asmenys nuo š. m. liepos 1 d. pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą galės gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją. LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimu 2024 m. teisę į nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją galės įgyti apie 120 asmenų, o nuo 2025 iki 2028 metų kiekvienais metais – dar apie 70 asmenų.

Dėl tremtiniams prilygintais asmenimis statuso nustatymo jie turės kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą.

Taip pat noriu pažymėti, kad okupacinių režimų praeityje įvykdytos represijos ir prievarta minėtų asmenų atžvilgiu labai paveikė jų fizinę ir psichinę sveikatą. Rusijos karas prieš Ukrainą dar sykį atskleidžia, kokią didelę žalą patiria tiek civiliai gyventojai, tiek kovotojai už laisvę. Svarbu suvokti, kad tokią brutalią agresiją patyrė ir Lietuvos tremtiniai ir politiniai kaliniai bei jų vaikai, kurie šiandien, karo kontekste, vėl iš naujo išgyvena baimę, nerimą, stresą.

Nepriklausomoje Lietuvoje gyvename jau trisdešimt ketvirtus metus ir Lietuvos Respublikos teisės aktais yra įtvirtinta, kad 1939–1990 m. okupaciniai Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos režimai vykdė fizinio ir dvasinio genocido politiką, dėl beatodairiškų represijų ir persekiojimų Lietuvos gyventojai patyrė didelių materialinių ir dvasinių nuostolių, remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir jos protokolų nuostatomis, pripažinta Lietuvos Respublikos teisė bei pareiga rūpintis savo piliečiais, nukentėjusiais nuo okupacinių režimų padarytų nusikaltimų.

Vakar Seimo priimtos Įstatymo pataisos patvirtina, kad Lietuvos valstybė yra pajėgi priimti teisės aktus, užtikrinančius nukentėjusių nuo okupacijų asmenų orų gyvenimą ir senatvę.