Mielas Andrzejau,

Gerbiami rektoriai,

Gerbiami svečiai,

Ponios ir ponai,

malonu kreiptis į Jus čia, Vytauto Didžiojo universitete.

Naudodamasis proga, norėčiau pasveikinti Jo Magnificenciją rektorių, profesorių Juozą Augutį ir visą akademinę bendruomenę su Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo 35-mečiu.

Manau, kad ši laisvųjų menų ir mokslo institucija atlieka svarbų vaidmenį puoselėjant europines laisvės, atvirumo ir tolerancijos vertybes šiuo lemtingu istorijos momentu. Jūsų humanistinė pasaulėžiūra ir ateities vizijos yra labai svarbios kuriant didelę vienijančią galią turinčius naratyvus.

Stiprios ir klestinčios Europos idėja taip pat neatsiejama nuo pažangių, inovatyvių mokslinių tyrimų. Plėtodami savo mokslinį potencialą, Lietuvos ir kiti šio regiono universitetai prisideda prie bendros Europos ateities kūrimo.

Esu dėkingas akademinei bendruomenei, kuri peržengia valstybių sienas ir padeda bendramintėms šalims bendrauti. Taip pat tikiuosi, kad šiandienos forumas suteiks Jums daug idėjų ir minčių!

Ponios ir ponai,

mūsų šios dienos diskusija turi didžiulę simbolinę reikšmę.

Pirma, tai dar vienas Lietuvos ir Lenkijos susitikimo taškas. Manau, kad tai itin svarbu šiais laikais, kai geopolitinė įtampa mūsų regione siekia naujas aukštumas.

Ne tiek daug Europos šalių gali didžiuotis tokia ilga ir turtinga bendra istorija. Lietuvai Lenkija visada bus svarbi partnerė, kurios bendradarbiavimas mums labai padėjo ištisus šimtmečius tiek taikos, tiek ir karo metu.

Net ir šiuo metų laiku, balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje, gausu datų, žyminčių mūsų strateginę partnerystę. Visi prisimename Gegužės 3-iosios Konstituciją, kuri, kaip pirmasis toks teisinis dokumentas Europoje, tebėra vienas vertingiausių Abiejų Tautų Respublikos laimėjimų. Manau, kad taip pat turėtume daugiau dėmesio skirti Kosciuškos sukilimo didvyriams, kurie lygiai prieš 230 metų narsiai kovojo gindami Europos idealus prieš kylantį Rusijos autokratijos kolosą.

Taip pat džiaugiuosi, kad šiandien, balandžio 26 dieną, Lietuva ir Lenkija švenčia 30 metų nuo Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties pasirašymo. Ši sutartis pakeitė mūsų dvišalius santykius, atverdama kelią glaudžiam strateginiam bendradarbiavimui, kuriuo šiuo metu džiaugiamės.

Lietuva ir Lenkija kartu yra daug stipresnės. Mus sieja daugybė bendrų interesų, iš kurių pagrindinis – užtikrinti nacionalinį ir regioninį saugumą didelės geopolitinės įtampos laikotarpiu. Šią savaitę Lietuvoje surengtos bendros karinės pratybos „Brave Griffin“ yra dar vienas mūsų geros valios ir labai rimtų ketinimų įrodymas.

Antra, šiandienos renginio simbolinę reikšmę lemia tai, kad Lietuva kartu su Lenkija ir kitomis aštuoniomis Europos valstybėmis po poros dienų švęs įstojimo į Europos Sąjungą 20-metį.

Į šią didžiąją tautų bendriją įžengėme su didelėmis viltimis ir dar didesniais lūkesčiais. Ir nors visada rizikinga pernelyg pasikliauti savo svajonėmis, mes tikrai nenusivylėme.

Per pastaruosius 20 metų Lietuva buvo viena sparčiausiai augančių Europos šalių. Iki šiol mūsų žmonės išlieka vieni ryžtingiausių Europos Sąjungos rėmėjų. Vargu ar rastume kitą valstybę narę, kurios gyventojai taip tvirtai tikėtų didelėmis bendrosios rinkos teikiamomis galimybėmis.

Kita vertus, Europos Sąjunga, į kurią įstojome, skiriasi nuo dabartinės. Ir didžiausias pokytis, kurį netrukus patirsime, yra ne tiek vidinis, kiek išprovokuotas besikeičiančių išorės aplinkybių.

Priminsiu, kad 2003-iaisiais, likus metams iki didžiosios Europos Sąjungos plėtros, amerikiečių mąstytojas Robertas Kaganas garsiai paskelbė, kad amerikiečiai yra iš Marso, o europiečiai – iš Veneros. Jis paragino europiečius atsisakyti galios tarptautiniuose santykiuose ir judėti, cituoju, „poistorinio taikos ir santykinės gerovės rojaus“ link.

Kaganas ir kiti teigė, kad Europa laikinai pasiklydo, tikėdama, kad „amžinąją taiką“ galima pasiekti vien derybomis ir bendradarbiaujant vienmintėms šalims.

Šiandien ši didžioji svajonė apie ilgalaikę taiką Europos žemyne jau yra sudužusi. Dešimtmečiai, sugaišti bandant prisitaikyti prie Rusijos ir priartinti ją prie Europos, nieko nedavė. Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, Europos Sąjunga susidūrė su dar vienu negailestingu ir taisyklių nepaisančiu agresoriumi.

Šiandien Ukrainos žmonės kovoja ne tik už save. Jie gina Europą – mūsų vertybes, mūsų tapatybę ir mūsų žmones. Ir, svarbiausia, jie padeda mums laimėti daugiau laiko. Laiko, kurį turime išmintingai panaudoti.

Europa per ilgai buvo įklimpusi savo „amžinosios taikos“ fantazijose – Robertas Kaganas čia teisus. Paaiškėjo, kad nėra lengva užtikrinti taiką, ignoruojant galią.

Dabar Europa turi užtikrinti, kad artimiausioje ateityje ji išliktų stipri ir saugi, ir sutelkti turimus išteklius Ukrainai remti.

Mūsų veiksmai turi būti grindžiami aiškiu supratimu, kad Rusija šiuo metu kelia didžiausią grėsmę Europai. Lietuva tai jau žino, Lenkija tai žino, tai žino ir visa Europos Sąjunga.

Dabar mūsų uždavinys – paspartinti sprendimų priėmimą, kad išnaudotume visą savo potencialą. Turime koreguoti savo ekonomiką, investuoti į saugumą ir atkurti tvarią gynybos pramonę. Tai įgyvendinę, tapsime stipresni, drąsesni ir labiau savimi pasitikintys bendraminčių šalių partneriai.

Europai visada reikės tvirto transatlantinio ryšio. Mes visada branginsime su tuo susijusias saugumo garantijas. Tačiau atėjo laikas prisiimti didesnę atsakomybę už savo saugumo aplinką. Atėjo laikas kovoti su žalingų idėjų ir įtakos plitimu mūsų kieme.

Europa per ilgai ignoravo Rusijos ir kai kurių kitų šalių pastangas supančioti mus dezinformacijos ir propagandos tinklu bei kontroliuoti dabartį, perrašant mūsų istoriją. Šiandien turime siekti didesnio atsparumo ir skatinti Europos atmintį, ypatingą dėmesį skirdami totalitarinių režimų aukoms.

Taip pat turime ir toliau ryžtingai siekti plėsti laisvės, stabilumo ir klestėjimo erdvę už dabartinių Europos Sąjungos ir NATO sienų. Joks išorės veikėjas negali nurodyti, kur baigiasi Europa, – tai galime nuspręsti tik mes, remdamiesi bendromis vertybėmis.

Šiandien neabejoju, kad Ukrainos žmonės, taip drąsiai kovojantys su Rusijos karine agresija, priklauso šiai didžiai naujajai ateities Europai, ir tikiu jų galutine pergale.

Taip pat tikiuosi, kad ir kitos Europos Sąjungos Rytų partnerės, taip pat Vakarų Balkanų šalys liks ištikimos bendroms Europos vertybėms. Tai galiausiai reiškia likti ištikimiems sau. Tai reiškia pasipriešinti tamsos jėgoms, kurios grasina užvaldyti mūsų pasaulį. Ir tikrai šiandien nėra nieko svarbiau.

Gitanas Nausėda,

Lietuvos Respublikos Prezidentas