Nelegalus gyvūnų dauginimas ir jo keliami pavojai

Dauginimu vadinamas nelegalus gyvūnų veisimas, kurio metu neužtikrinama jų gerovė. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme rašoma, kad gyvūnų veisimas nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir (ar) sukeliantis žalingas pasekmes jų sveikatai ir gerovei, laikomas žiauriu elgesiu su gyvūnais. Jakovo veterinarijos klinikos gydytoja Inga Alaburdaitė sako, kad nors užsiimantiems nelegaliu gyvūnų veisimu asmenims gresia piniginės baudos ir gyvūnų konfiskavimas, ši problema vis dar išlieka aktuali. Į viešumą nuolat iškyla šiurpios istorijos, nelegaliose veisyklose randami baisiomis sąlygomis laikomi suluošinti gyvūnai, daug jų perduodama globos organizacijoms. „Tačiau kol yra žmonių, perkančių gyvūnus iš tokių daugintojų, tol bus ir siekiančių iš to pasipelnyti“, – teigia pašnekovė.

Gyvūnų veisimas – itin atsakinga veikla

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) nurodo, kad verslinis gyvūnų veisimas – tai veikla, kurios imtis reikia labai atsakingai. Ją vykdant svarbu žinoti ir laikytis šią veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, taip pat turėti reikiamų kinologijos, genetikos, gyvūnų mitybos, priežiūros, dresūros ir kitų žinių, suprasti gyvūnų fiziologinius ir socializacijos poreikius. Šios žinios – būtinos, siekiant suvokti gyvūno patiriamas emocijas, elgesį, fiziologinius ypatumus, reakciją į juos supančią aplinką. Norint užsiimti gyvūnų augintiniu veisimu, privaloma šią veiklą įregistruoti VMVT.

Gyvūnų veisėjai privalo užtikrinti, kad augintiniai būtų laikomi jų gerovę atitinkančiomis sąlygomis: būtų atsakingai rūpinamasi veisiamų gyvūnų švara, fizine ir emocine sveikata, prireikus, laiku suteikti veterinarinę pagalbą. Taip pat būtina pasirūpinti tinkama augintinių mityba, užtikrinti, kad jie galėtų laisvai judėti, turėtų atitinkamą plotą, guolius poilsiui ir kitais gyvūnų poreikius tenkinančiais dalykais.

Veisėjai privalo tvarkyti augintinių apskaitos dokumentus, planuoti jų sukergimo laiką, užtikrinti, kad sukergimas nesukels žalos gyvūno sveikatai. Iki pardavimo ar perdavimo kitam gyvūnų augintinių laikytojui turi būti užtikrinama kasdieninė augintinių socializacija, bendravimas su gyvūnu.Veisėjai gali parduoti tik sveikus, be klinikinių požymių, atjunkytus augintinius. Pirkėją jie privalo informuoti apie gyvūno sveikatą, taikytas vakcinacijas, gydymą, kitas veterinarines procedūras, augintinio individualius poreikius, jo fiziologinius ir priežiūros ypatumus.

Gyvūnų augintinių veisiamos rūšys – šunys, katės, šeškai, žiurkėnai, jūrų kiaulytės, šinšilos, dekoratyviniai triušiai, paukščiai ir kitos. Tačiau I. Alaburdaitė sako, kad visgi dažniausiai susiduriama su nelegaliu šunų dauginimu. Pasak jos, kitus gyvūnus, pavyzdžiui kates, sunku veisti labai blogomis sąlygomis, nes jos yra imlesnės įvairioms ligoms, virusams ir pan.

Nelegalus verslas dažniausiais palaikomas dėl žinių neturėjimo

Pašnekovės teigimu, nemažai nusprendusių įsigyti šunį žmonių, tiesiog tikisi turėti gerą draugą. Jie neplanuoja dalyvauti parodose, jiems nereikia „dokumentų“ ir, be abejo, visi nori sutaupyti. I. Alaburdaitės manymu, daugeliu atvejų iš nelegalių veisėjų gyvūnai perkami dėl neįsigilinimo ir žinių neturėjimo.

Nemažai būsimų gyvūnų šeimininkų net nepagalvoja, kad daugumoje daugyklų nesilaikoma elementarios higienos, nesirūpinama gyvūnų dehelmintizacija (nukirminimu), jie gali turėti įvairių plauko ar odos parazitų. Nelegaliose daugyklose gyvūnai dažniausiai laikomi mažose patalpose, nėra vedžiojami, todėl ne tik neįgyja šlapinimosi bei tuštinimosi lauke įgūdžių, bet ir jų vystymasis yra sutrikęs: blogiau išvystytas raumenynas, silpnesnės, kreivos kojos ir pan. Didelė gyvūnų koncentracija vienoje vietoje didina ir kitų ligų riziką.

Veterinarijos gydytoja atkreipia dėmesį, kad laikant gyvūnus netinkamomis sąlygomis, nevyksta ir normali jų socializacija. Gyvūnams nuo mažens reikalingas bendravimas su žmogumi, o kai jie laikomi narvuose ir nėra normalaus kontakto, tai atsiliepia jų psichologinei būklei. Netinkamomis sąlygomis augęs gyvūnas gali būti nestabilios psichikos, bijoti žmonių, nedeakvačiai reaguoti į aplinką ar kitus gyvūnus, būti agresyvus. Įsigijus tokį augintinį, neretai tenka kovoti su garsų, svetimų žmonių, aplinkos pasikeitimo baime ir prireikia nemažai laiko bei pastangų, kol šios elgesio problemos išnyksta.

„Daugintojams svarbi kiekybė, o ne kokybė, todėl gyvūnams nedaromi ir privalomi sveikatos tyrimai ar tam tikroms šunų veislėms aktualūs genetinių ligų testai“, – sako veterinarijos gydytoja.

Pasak jos, didelių veislių šunims privalomi tyrimai dėl alkūnės ir klubo sąnario displazijos. Mažesnių veislių šuniukams būtini kelio girnelės tyrimai, leidžiantys nustatyti, ar nėra polinkio išnirimui, taip pat tam tikri akių tyrimai. Prieš tampant tėvais, tam tikrų veislių gyvūnams turi būti atliekami ir psichikos testai.

„Atsakingi veisėjai, prieš veisimą tiek kalei, tiek patinui taip pat daro būtinus genetinius tyrimus, padedančius įvertinti tam tikroms veislėms būdingų ligų riziką. Šiuo tikslu kraujo mėginiai siunčiami į veterinarinę laboratoriją Vokietijoje. Tai nėra privaloma, tačiau atsakingiems veisėjams rūpi gyvūnų sveikata, todėl šuniui nustačius polinkį sirgti tam tikromis ligomis, jis veisimui nenaudojamas. Tuo tarpu nelegalūs daugintojai to tikrai nedaro. Reikėtų suprasti, kad šuo įsigijamas visam gyvenimui, ir nusipirkus gyvūną, turintį padidėjusią riziką sirgti tam tikromis ligomis, jo gydymas gali kainuoti ženkliai brangiau nei augintinio įsigijimas iš patikimo veisėjo“, – įspėja I. Alaburdaitė.

Pirkdamas gyvūną iš registruoto veisėjo būsimas šeimininkas gali gauti ir daug naudingos informacijos, patarimų įvairiais jo priežiūros klausimais. Atsakingam veisėjui rūpi, kokioje aplinkoje ir kokiomis gyvenimo sąlygomis augs jo parduodamas gyvūnas, todėl jis taip pat domėsis pirkėjo atsakingumu bei galimybėmis auginti naują šeimos narį ir neskubės kuo greičiau parduoti gyvūno.

Atsakingai įsigijant augintinį dažniausiai prireikia net kelių būsimo šeimininko vizitų pas veisėją. Jų metu galima pasižiūrėti, kaip gyvūnai bendrauja, kokiomis sąlygomis gyvena, pamatyti jų mamą, pasidomėti tėčiu, kuris dažnai gyvena tame pačiame veislyne. Jeigu veisėjas nenori rodyti augintinio mamos, kitų vados šuniukų, siūlo jį atvežti pats – reikėtų sunerimti ir pasidomėti juo detaliau. Nuvykus įsigyti augintinio ir pamačius, kad gyvūnai laikomi netinkamomis sąlygomis, derėtų apie tai informuoti Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. 

VMVT interneto svetainėje skelbiamas registruotų ir patvirtintų veisėjų, globėjų bei prekiautojų sąrašas (https://vmvt.lt/opendata/vko/index.php?language=lt), tad apsisprendusiems įsigyti gyvūną ir norintiems tai padaryti atsakingai rekomenduojama įsitikinti, kad pirksite jį iš patikimų rankų.

Gyvūno įsigijimas – atsakingas žingsnis, reikalaujantis ne tik finansinių išteklių, bet ir laiko bei dėmesio

Baigdama pokalbį pašnekovė sako, kad pirkdami gyvūnus iš registruotų veisėjų ne tik nepalaikysite nelegalaus verslo, bet ir nerizikuosite patys. Ilgalaikėje perspektyvoje, įvertinus galimas rizikas, įsigyti šunį iš patikimų veisėjų yra pigiau. Nors iš pradžių sumokėsite daugiau, bet ateityje, tikėtina, prireiks gerokai mažiau investicijų į jo sveikatą.

„Jeigu vis dėlto neįstengiate įsigyti veislinio gyvūno iš legalaus veisėjo, geriau pasiimkite augintinį iš prieglaudos. Tačiau įsigyjant augintinį taip pat svarbu suprasti, kad juo reikės rūpintis visą gyvenimą ir išlaidos jo įsigijimu nesibaigia, o tik prasideda. Gyvūną reikės maitinti, skiepyti, nukirminti, pasirūpinti jo guoliu ir daugeliu kitų dalykų. Normalu, kad jis gali sirgti, todėl teks lankytis pas gydytojus, pirkti vaistus, profilaktines apsaugos priemones. Reikėtų įvertinti, ar esate pasiruošęs rūpintis gyvūnu visą jo gyvenimą, skirti jam ne tik finansinių išteklių, bet ir pakankamai laiko bei dėmesio“, – sako veterinarijos gydytoja Inga Alaburdaitė.