Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į knygos apie trauminius karo pėdsakus kine, fotografijoje ir videomene pristatymą gegužės 8 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kolektyvinę monografiją „Kasdienės karo reprezentacijos vėlyvojoje modernybėje ir šiandien“ („Everyday Representations of War in Late Modernity“) 2022 m. išleido tarptautinė leidykla „Palgrave Macmillan“. Pristatant leidinį vyks diskusija, kurioje dalyvaus monografijos autoriai – prof. Nerijus Milerius, prof. Agnė Narušytė, prof. Violeta Davoliūtė ir dr. Lukas Brašiškis. Pasak autorių, nors knygoje daugiausia kalbama apie su Holokausto tragedija ir XX a. šaltojo karo įtampomis susijusius trauminius karo pėdsakus, šių dienų Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste nepasibaigusio karo vaizdinys tapo ypač aktualus. Todėl nuspręsta surengti šią diskusiją, skirtą ne vien knygos aptarimui, bet ir naujai besiklostančios situacijos Ukrainoje apmąstymui.
Apie naująją knygą kalbamės su trimis iš jos bendraautorių: prof. N. Mileriumi, prof. A. Narušyte ir prof. V. Davoliūte.
Savo tekstuose daugiausia kalbate apie praėjusius, į istorijos lentynas, atrodytų, jau gulančius karus, kruvinus konfliktus, Holokaustą, bet kartu teigiate, kad „karo įtampos ir traumos yra latentinės ir niekur neišnykusios“. Gal galėtumėte pasidalinti pavyzdžiais, rodančiais, jog „tarytum karas niekada nebūtų pasibaigęs, naujos jo formos esmiškai persmelkusios šiandienos visuomenių kasdienį gyvenimą“?
Prof. V. Davoliūtė: Kiekvienas iš keturių knygos autorių rašė po du tekstus. Iš esmės visi autoriai tyrinėja, kaip kolektyvinių traumų – genocidų, masinių žudynių, represijų – atmintis perteikiama skirtingose socialinėse, kultūrinėse terpėse ir formuoja naujas tapatybių jungtis ar skirtis. Nors nagrinėjame konkrečius pavyzdžius, stengiamės matyti juos kaip platesnių ilgalaikių kultūrinių, istorinių procesų dalį.
Prof. N. Milerius: Vienas mano tekstų buvo skirtas Holokausto vaizdavimui kine, kitas – vadinamajam „juodajam turizmui“. Juoduoju turizmu vadinamas toks reiškinys, kai vykstama į mirties, masinių nusikaltimų ir katastrofų vietas. Deja, į Aušvicą (Osvencimą) šiais laikais taip pat dažnai vykstama kaip į juodojo turizmo, o ne atminties vietą. Rašydamas apie juodąjį turizmą, aš rašiau tiek apie Aušvicą, tiek apie Černobylį. 2021-ais metais pats nuvykau į abi vietas. Būtent Černobylio situacija mane ir paskatino suformuluoti tezę apie „nepasibaigusį karą“.
Sovietiniais laikais buvo bandoma atskirti „taikųjį atomą“ (atomines elektrines) ir „karinį atomą“ (branduolinį ginklą), bet tiek taikus, tiek karinis atomas buvo šaltojo karo retorikos dalis. Vis dėlto su sovietiniais laikais Černobylio ir branduolinės retorikos istorija nesibaigė. Sovietiniais laikais buvo nuolat manipuliuojama branduolinio karo grėsme. Tačiau ta pačia branduoline karo grėsme buvo pradėta manipuliuoti dar iki 2022 m. vasario mėn., kada Rusija įsiveržė į Ukrainą. Prisiminkime 2021-uosius metus, kada Baltarusija privertė nusileisti į Vilnių skridusį lėktuvą su tuometiniu opozicijos veikėju Romanu Protasevičium. Baltarusijos diktatorius Lukašenka galiausiai pareiškė, kad lėktuvu skrido teroristas, kuris norėjo susprogdinti Astravo atominę elektrinę, taigi jis išgelbėjęs Europą nuo branduolinės grėsmės.
Prof. A. Narušytė: Viename iš savo straipsnių kalbu apie ideologinių paminklų kaip svetimos kariuomenės simbolinę „dislokaciją“ sovietų okupuotoje Lietuvoje ir fotografų ironišką kovą su ta kariuomene. Tuomet, kai rašiau, buvo dar gana neseniai (2015 m.) nuimtos Žaliojo tilto skulptūros ir tik pradėta diskutuoti dėl Petro Cvirkos. Tuomet tose diskusijoje atrodė svarbi menotyrininkų pozicija, kad reikia išsaugoti sovietinio meno pavyzdžius ir įvairialypę to laiko atmintį. 2022 m. prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą supratau, kad rašydama aną tekstą kalbėjau iš saugios laimėtojo pozicijos. Sovietinė sistema žlugo, mes išsilaisvinome ir nušlavėme visus tuos paminklus, keletą pasilikome atminčiai, o ideologinius simbolius ironiškai fiksavę fotografai iš archyvinių kadrų komponuoja beveik nostalgiškus atsisveikinimus su praėjusia epocha. Dabar ta epocha nebeatrodo praėjusi ir visi suvokiame, kad anas karas dar nėra galutinai laimėtas, o kova dėl paminklų vėl aštrėja. Taigi karas tęsiasi.
Kaip darbas prie šios knygos keitė asmeninį jūsų požiūrį į karą ir taiką kaip žmogiškos tikrovės reiškinius?
Prof. N. Milerius: Karo temą per kino prizmę tiriu gana seniai. Savo monografijoje „Apokalipsė kine. Filosofinės prielaidos“ tyriau, kaip kine funkcionuoja apokaliptiniai (taip pat ir karo nulemti) scenarijai, kaip jie veikia visuomenę. Vėlesnėje monografijoje „Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“ siejau karo prievartos reiškinius su kinematografinės prievartos vizualizacijomis. Man asmeniškai rašant šią paskutinę knygą buvo reikšminga susidurti su juodojo turizmo fenomenu. Iš esmės supratau, kad šio pobūdžio turizmas – tai vartotojiškos visuomenės padarinys, kada turistai vartoja karo ir prievartos produktus kaip adrenaliną sukeliantį ir todėl siektiną dirgiklį.
Prof. A. Narušytė: Aš irgi ne pirmą kartą rašiau apie karo fotografiją. Mudviejų su Margarita Matulyte parengtoje monografijoje „Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945“ yra visas didelis skyrius apie fotografijos dalyvavimą karo ir represijų procesuose. Taip pat esu rašiusi apie Gintaro Zinkevičiaus fotoalbumą „Kareivio dienoraštis“. Tyrinėti tokius objektus mane visada skatina ta pati priežastis – iš vaikystės atsimenama branduolinio karo baimė, kurią nuolat kurstė sovietinė žiniasklaida. Dabar rūpi tą būseną apmąstyti. Šioje knygoje tai darau analizuodama „karo architektūrą“ – fotografų dokumentuojamas karui pastatytas struktūras, kurios paskui lieka kasdienybėje neleisdamos karo pamiršti, nuolat juo grasindamos.
Knyga išleista anglų kalba, kad pasiektų tarptautinį skaitytojų ratą. Ar tai reiškia, kad tokios „nesibaigiančio karo“ apraiškos kasdienėje kultūroje ir gyvenime yra universalus reiškinys? O gal atvirkščiai? Gal mūsų regiono patirtys šiuo atžvilgiu yra unikalios ir reikšmingai besiskiriančios nuo Skandinavijos, Vakarų ar Pietų Europos patirties ir todėl reikalingos parodyti mūsų partneriams Europoje?
Prof. A. Narušytė: Šis klausimas priminė kitą angliškai išleistą Lietuvos mokslininkų knygą apie karą – Giedrės Jankevičiūtės ir Rasutės Žukienės parengtą straipsnių rinkinį apie kultūrinę abiejų pasaulinių karų istoriją. Jos leidimą motyvavo suvokimas, kad dviejų pasaulinių karų žemėlapyje mūsų nėra, tarsi tų karų mes net nepatyrėme, nors išlikę meno kūriniai liudija ką kita. Ten rašiau apie Kęstučio Grigaliūno tęstinį projektą „Mirties dienoraščiai“, skirtą sovietų represijoms. O dabar čia mūsų aptariamoje knygoje irgi nemažai kalbame apie specifines Lietuvos piliečių patirtis šaltojo karo metu. Ir netgi apie karo nusikaltimų užmarštį, kurią reprezentuoja nugriautos, apleistos ar ne pagal paskirtį naudojamos sinagogos, kurias fotografavo Lietuvoje gyvenantis britas Richardas Schofieldas ir taip sudarė man progą parašyti apie tokio pobūdžio karo architektūrą.
Prof. N. Milerius: Deja, aš manau, kad „nesibaigiančio karo“ reiškinys iš tiesų yra universalus. Žinoma, mes Lietuvoje turime savo dominuojančius karo pėdsakų ženklus, susijusius su Holokaustu, Sovietų okupacija, pasipriešinimu okupacijai, šaltuoju karu. Nors kiti regionai paveldėjo kitas karo įtampas ir pėdsakus, jie taip pat kuria nuolatinio ir nesibaigiančio karo efektą.
Prof. V. Davoliūtė: Tarkime, Graikijoje iki šiol kelia įtampas pokario pilietinio karo atmintis, Ispanijoje, Italijoje – Franco, Musolini režimų palikimas, Japonijoje, Korėjoje ir Kinijoje – Japonijos institucionalizuota priverstinė mergaičių ir moterų prostitucija Antrojo pasaulinio karo metais. Tokių pavyzdžių galima vardyti galybę. Taigi buvusių karų ir kolektyvinio smurto atmintys, jų vaizdavimas viešumoje, vaizdiniai, tropai gali tapti naujai išgyvenamų įtampų, konfliktų, naujos karo propagandos dalimi.
Kaip jūsų pačių požiūrį į knygos tekstus, jos tematiką keičia ar papildo jau daugiau nei dvejus metus vykdomas agresyvus Rusijos karas prieš Ukrainą?
Prof. N. Milerius: Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą visiškai užslėptus ar menkiau aktyvuotus karo ženklus iš praeities palikimo pavertė šiandienos agresijos ženklu. Prisiminkime, kad pirmosiomis agresijos dienomis Rusijos kariuomenė įžengė į uždraustą Černobylio zoną, nuolat šantažavo pasaulį naujo branduolinio karo grėsme. Dabar tokį pat šantažą Rusija vykdo vis dar užgrobtos Zaporižės atominės elektrinės atžvilgiu.
Tačiau Černobylis ar Zaporižė ir jų pagrindu vykdomas branduolinis šantažas – tai tik vienas iš pratęsto karo pavyzdžių. Verta paminėti, kad Rusija visiškai tiesiogiai dabartinę savo agresiją savo žmonėms pristato kaip Antrojo pasaulinio karo tąsą. Kartais tokia ideologinė strategija įgyja visiškai tiesiogines ir gan primityviais formas – užgrobtų miestų gatvės pervadinamos senais sovietiniais vardais, tų miestų gatvėse statomi Stalino ir kitų veikėjų paminklai.
Prof. V. Davoliūtė: Rusija dabar atgaivina, regis, jau atgyvenusius tropus, pavyzdžiui, „viskas frontui – viskas pergalei“. Be to, karo propagandos kontekste išnaudojamas ir Holokausto atminties diskursas – štai RF prezidentas 2023 m., atidengiant naują paminklą prie Sankt Peterburgo, akcentavo „sovietinių piliečių genocidą“. Tai didelė problema Europai ir likusiam demokratiniam pasauliui, kuris didžiu mastu gyvena praeities iliuzijomis ir tikėjimu globalaus karo negalimybe.
Knygos „Kasdienės karo reprezentacijos vėlyvojoje modernybėje ir šiandien“ pristatymas-diskusija – gegužės 8 d., trečiadienį, 17.30 val. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos konferencijų salėje (Gedimino pr. 51, Vilnius). Renginyje dalyvaus monografijos autoriai prof. N. Milerius, prof. A. Narušytė, prof. V. Davoliūtė, dr. L. Brašiškis.