Europos Parlamento nario, pirmojo Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko Andriaus Kubiliaus kalba Lietuvos narystės Europos Sąjungoje 20-mečio ir Europos dienos minėjime
Gerbiamos ir gerbiamieji, išties gana specifinis jausmas vėl stovėti šioje tribūnoje, turiu prisipažinti iš karto. Na, ir kadangi Radvilė jau čia pristatė su visais titulais, tai iš tiesų noriu kreiptis į jus ne tik kaip pirmasis Europos reikalų komiteto pirmininkas, bet ir kaip 2000-ųjų metų Ministras Pirmininkas, nes tų metų vasario mėnesį Lietuva pagaliau buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje. Ir tada iš teisų mums teko įrodyti, kad Lietuva yra pasirengusi tapti Europos Sąjungos nare kartu su pirmuoju „big-bang“ plėtros dešimtuku. Tada ir Nidos grožiai padėjo tai pasiekti, nekalbant apie kitas gėrybes.
Radvilė jau citavo labai tikslius Vytauto Landsbergio žodžius, kad NATO mums garantuoja gyvenimą, Europos Sąjunga – geresnį gyvenimą. Iš tiesų tuo ir džiaugėmės pastaruosius 20 metų. Narystė Europos Sąjungoje ir jos turtingoje Bendrojoje rinkoje leido mums patiems kurti savo sėkmės istoriją, kurią galima prilyginti ir stebuklui šimtametėje Lietuvos istorijoje.
Verta prisiminti, kad 2000 metais, kai Lietuva tik pradėjo derybas dėl narystės Europos Sąjungoje, mūsų ekonomikos išsivystymo lygis siekė tik 36 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Tai yra pagal europinius standartus buvome neturtingas, iš sovietinės okupacijos neseniai išsivadavęs kraštas, gyvenome stipriai atsilikdami nuo vidutinio europiečio. Kaip jau minėjo Komisijos Prezidentė Ursula fon der Lejen (Ursulos von der Leyen), Dabar šis rodiklis siekia jau 90 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Tai yra, baigiame pasivyti Europą, esame tarp pirmaujančių „naujosios Europos“ šalių ir jau pralenkėme tokias Europos Sąjungos senbuves, kaip Ispaniją, Graikiją, Portugaliją ir kas svarbiausia mums, lietuviams, 1 proc. pralenkėme ir kaimyninę Estiją. Ne tik ekonomiškai pasivijome Europą, bet ir civilizacine, kultūrine prasme sugrįžome į Europą. Įveikėme Nepriklausomybės pradžioje klestėjusią korupciją, įtvirtinome europietiškus teisinės valstybės principus, išmokome rūpintis žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei demokratinėmis vertybėmis. Galėtume tikėtis, kad ir per ateinančius dešimtmečius kartu su Europos Sąjunga mes saugiai kursime savo sėkmę ir taikysimės jau nebe į Europos Sąjungos vidurkį, bet į ekonomiškai pirmaujančių penketuką. Tačiau akivaizdu, kad tokią svajonę būsime pajėgūs įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu kartu su Europos Sąjunga ir NATO įveiksime šiandieninę gilią viso Europos žemyno bei visos Europos Sąjungos geopolitinę krizę, kurią sukėlė Rusijos karas prieš Ukrainą. Artimiausią dešimtmetį Europos Sąjunga neturės didesnio rūpesčio nei atkurti tvarią taiką visame Europos žemyne. To nebus galima pasiekti kokiomis nors derybomis dėl trumpalaikio ugnies nutraukimo ar sutariant dėl taikos Putino sąlygomis. Tvari taika Europos žemyne yra galima tik tada, jeigu geopolitinės transformacijos įvyks plačiame Europos rytinės dalies regione, įskaitant Rusiją ir Baltarusiją, o tam reikia, kad Rusija pralaimėtų karą Ukrainoje ir Kremliuje žlugtų Putino režimas. Todėl ačiū Ukrainai už tai, kad gina mus ir už tai, kad atveria perspektyvą tokioms galimybėms. Ukrainos pergalė atvertų galimybes pozityvioms permainoms minėtame visame Europos Rytų regione. Mes turime būti pasiruošę pilnai išnaudoti šį galimybių langą, nes tik tai leis atkurti tvarią taiką ir saugaus augimo galimybes visame Europos žemyne, taigi ir Lietuvoje. Artimiausias dešimtmetis bus Europos geopolitinės krizės įveikimo dešimtmetis, grįžimo prie tvarios taikos dešimtmetis. Drįstu pavadinti, kad jis bus „Ukrainos dešimtmetis“, nes tik Ukrainos sėkmė, tai yra, jo pergalė prieš Rusiją, jos atstatymas ir modernizacija, jos narystė Europos Sąjungoje ir NATO padės transformuotis platesniam Europos Rytų regionui. Todėl Ukrainos pergalė ir tapimas Europos Sąjungos nare yra reikalinga ne tik pačiai Ukrainai, tai yra reikalinga ir visai Europos Sąjungai. Nes tvarios taikos reikia ne tik Ukrainai, jos reikia visiems europiečiams, tame tarpe ir mums. O Ukrainos pergalė, jos atstatymas, euroatlantinė integracija yra tai, ką gali ir turi padaryti Europos Sąjunga bei kitos Vakarų valstybės. Brutalus Rusijos karas prieš Ukrainą ir prieš visą civilizuotą pasaulį tęsiasi jau daugiau nei du metus. Europos Sąjunga, suteikdama karinę ir kitokią paramą Ukrainai, įvesdama sankcijas Rusijai, pakviesdama Ukrainą pradėti narystės derybas, padarė daugiau nei buvo galima iš Europos Sąjungos tikėtis prieš karą. Galima tik sveikinti tvirtą Europos Komisijos Prezidentės Ursulos fon der Lejen lyderystę sutelkiant Europos Sąjungos beprecedentinę materialią ir politinę paramą Ukrainai. Tačiau šiandieną turime matyti, kad tokios paramos pakako tik tam, kad Ukraina nepralaimėtų, bet jos kol kas tikrai nepakanka tam, kad Ukraina laimėtų. Praeitais metais Rusija karui prieš Ukrainą išleido daugiau kaip 100 mlrd. eurų, tuo tarpu Ukraina savo gynybai kartu su visa Vakarų, tai yra (Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos parama galėjo išleisti tik 80 mlrd. eurų, iš jų visa Vakarų karinė parama siekė tik 40 mlrd. eurų, arba 0.1 proc. viso Vakarų bendrojo vidaus produkto. To tikrai nepakanka Ukrainos pergalei. Todėl Lietuva turi raginti Europos Sąjungą neatidėliojant imtis iniciatyvos ir parengti Europos Sąjungos Planą Ukrainos pergalei pasiekti, kuriame būtų tiksliai įvertinta kokios ir kiek ginkluotės reikia tokiai pergalei pasiekti, kur ir kada tai bus pagaminta, bei kaip tai bus finansuojama. Akivaizdu, kad Vakarų parama Ukrainos pergalei per metus turi siekti ne 40 mlrd. eurų, o bent 100 mlrd. eurų arba 0,25 proc. viso Vakarų bendrojo vidaus produkto. Ir visa tai turi būti išdėstyta aiškiame Ukrainos pergalės plane, imant pavyzdį iš Jungtinių Valstijų 1941 metų birželio mėnesį parengto pergalės plano, kuriame viskas buvo tiksliai suplanuota, kaip per ketverius metus pasiekti besąlygišką pergalę prieš Adolfą Hitlerį ir prieš imperinę Japoniją.
Lietuva taip pat turi raginti Europos Sąjungą imtis įgyvendinti plačią Europos Rytų erdvės transformacijos strategiją, tai, ką būtų galima pavadinti „grand strategija“, kuri apimtų visas paramos Rusijos ir Baltarusijos politinei transformacijai priemones, įskaitant paramą tų šalių pilietinei visuomenei ir opozicijai, o taip pat ir Ukrainos pergalę bei integracijos sėkmę vertinant, kaip esminius faktorius, lemsiančius tokios transformacijos galimybę. Tokia Europos Sąjungos strategija yra reikalinga tam, kad Vakaruose būtų įveiktos Rusijos pralaimėjimo ir Putino režimo griūties baimės, Vakarams nerimaujant, kad po Putino režimo griūties Rusijoje bus tik blogiau. Tokios nepagrįstos baimės ir yra viena iš pagrindinių kliūčių, stabdančių Vakarų ryžtą suteikti didesnę karinę paramą Ukrainai. Todėl tokios pozityvios permainos Europos Rytų regione yra reikalingos visai Europai, nes, kaip jau minėjau, tai vienintelis kelias į tvarią taiką Europos kontinente. Tokioms permainoms yra būtina Ukrainos pergalė ir Ukrainos sparti euroatlantinė integracija.
Prabėgus mūsų narystės 20-čiai metų, turime pagaliau atsikratyti vis dar gajos mūsų tarpe „naujokų“ savivokos ir savivokos, kad nuo mūsų „mažiukų“ tariamai niekas nepriklauso toje didelėje Europos Sąjungoje. Mes galime ir privalome daryti įtaką Europos Sąjungos politikoje ypač mūsų regionui svarbių sprendimų atžvilgiu. Tam turime nebijoti siūlyti savo idėjas, svarbias visai Europai, turime išmokti aplink tokias idėjas burti bendraminčius iš įvairių partijų ir įvairių šalių. Tai jau sėkmingai padarėme suburdami pasaulinę parlamentarų „United for Ukraine“ koaliciją. Noriu pasinaudoti šia proga ir padėkoti visų pirma Žygimantui Pavilioniui bei kitiems Seimo nariams, aktyviausiems šios koalicijos nariams.
Šiandien žvelgdami ir į ateinančius dešimtmečius turime sutarti, kad mūsų europietiškoje veikloje artimiausias dešimtmetis bus tikrai Ukrainos dešimtmetis per Ukrainos pergalę ir jos euroatlantinę integraciją siekiant transformuoti visą Europos Rytų erdvę. To turime siekti visų pirma išnaudodami svarbiausius Europos Sąjungos politikos darymo ir derinimo instrumentus – tai yra Europos politines partijas Europos Parlamente ir visose Europos Sąjungos Tarybose, kuriose po visų šiais metais įvyksiančių rinkimų dirbs ir Lietuvos atstovai. Tam turime jau dabar sutarti dėl svarbiausių politinių prioritetų vardan Ukrainos ir visos Europos Rytų erdvės. Todėl raginu jau dabar sutarti, kad 2027 metais mūsų antro pirmininkavimo Europos Sąjungai svarbiausiu politiniu prioritetu bus Ukraina ir visa Europos Rytų erdvė. Ta proga tikrai raginčiau imtis burti Vilniaus koaliciją už Ukrainą ir tą pačią visą Europos Rytų erdvę, už jos transformaciją taip, kaip Berlynas yra subūręs Berlyno koaliciją už Vakarų Balkanus.
Turime įrodyti Europai, kad Ukrainos pergalė ir integracinė sėkmė yra reikalinga ne tik Ukrainai ir Lietuvai, bet ir visai Europos Sąjungai. Turime įtikinti Centrinę Europą nebijoti Ukrainos ekonominės konkurencijos, nebijoti kvalifikuotos daugumos balsavimo ir turime įtikinti Centrinę Europą netapti pagrindine politine kliūtimi tolesnei Europos Sąjungos plėtrai tiek į Ukrainą, tiek ir į Vakarų Balkanus ar Moldovą.
Vardan to jau dabar pasiekime, kad svarbiausiose Europos Sąjungos institucijose, ypač atsakingose už Ukrainos dešimtmečio politikos įgyvendinimą, dirbtų kiek galima daugiau aukščiausios kvalifikacijos Lietuvos atstovų ir kad Lietuvos atstovas taptų Europos Sąjungos plėtros komisaru, atsakingu už tai, kad Europos Sąjungos plėtros nauja banga būtų realizuota iki 2030 metų, nes mums tokia plėtra tikrai rūpi, kaip, ko gero, niekam kitam Europos Sąjungoje.
Prieš daugiau kaip 30 metų kovomis už savo laisvę prisidėjome prie to, kad griūtų Berlyno siena ir subyrėtų Sovietų Sąjunga. Dabar mūsų pastangų reikia ne tik tam, kad Ukraina laimėtų, bet ir tam, kad subyrėtų Kremliaus diktatūros ir neoimperinės agresijos sienos. Europos Sąjunga yra pajėgi tai pasiekti, o mes esame pajėgūs pasiekti, kad Europos Sąjunga norėtų tai pasiekti.
Taigi su europietišku 20-mečiu ir slava Ukrainai!