2024 m. gegužės 9 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
2001–2004 m. Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko Vytenio Povilo Andriukaičio kalba Lietuvos narystės Europos Sąjungoje 20-mečio ir Europos dienos minėjime:
Gerbiami aukštieji svečiai, gerbiami šio iškilmingo posėdžio dalyviai, ponios ir ponai! Pradėdamas savo kalbą pirmiausia noriu nusilenkti svarbiausiam šios epochinės sėkmės istorijos veikėjui – Lietuvos pilietinei tautai, priėmusiai lemtingus sprendimus, leidusius šiandien minėti Lietuvos narystės Europos Sąjungos 20 metų sukaktį.
Tai ji: „atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“, „siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“, net trimis referendumais apsisprendė ir vėl eiti laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių įgyvendinimo keliu.
Tai ji – Antrojo atgimimo, Baltijos kelio ir Sausio 13-osios tauta. 1991 m. vasario 9 d., 1992 m. spalio 25 d. ir 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis ištarė savo tvirtą „Taip“ dalyvauti Europos integracijoje, kad joje būtų stiprinama taika, saugumas ir didinama pažanga.
Tai ji pasisakė už tai, kad Europos Sąjunga ir toliau būtų grindžiama šiomis vertybėmis: „pagarba žmogaus orumui, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant ir mažumoms priklausančių asmenų teises“.
Šios vertybės nėra nei Vakarų, nei Rytų, nei Šiaurės, nei Pietų! Jos yra bendražmogiškos, universalios, tinka viso pasaulio tautoms ir tik jos gali užtikrinti humanišką ir taikią ateitį tiek Europos Sąjungai, tiek ir visam kitam pasauliui. Jos išplaukia iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir jos įkūnytos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Europos Sąjungos Lisabonos sutartyje. Ir jos privalomos visoms 27 Europos Sąjungos valstybėms. Be tų svarbių tautos sprendimų nebūtų ir šios gegužės 9 dienos šventės. Būtent dėl tautos politinės valios įtakos Tautos atstovybė – Seimas ėmėsi sunkių darbų, kad tautos sprendimai pavirstų kūnu – Lietuvos naryste Europos Sąjungoje. Suprantama. Ir be 15 to meto Europos Sąjungos šalių narių, kur dauguma vyriausybių buvo socialdemokratai, būtent jų sprendimo priimti naująjį dešimtuką irgi tokios plėtros nebūtų. Daug sutapo dėkingų veiksnių istorinėje Europos tėkmėje šiame laikotarpyje. Taip, tai buvo abipusis eismas ir ačiū toms valstybėms už tai.
Mano rankose knyga „Seimas Lietuvos kelyje į Europos Sąjungą“. Štai rodau, kad jūs visi matytumėte. Jos sudarytoja – buvusi 2004 metų Europos reikalų komiteto vyriausioji patarėja Loreta Raulinaitytė, Lietuvos Seimo kelio į Europos Sąjungą apžvalgos šioje knygoje autorius Evaldas Sinkevičius. Ir dar prisidėjo daug autorių, kuriems reikia tik padėkoti. Padėkoti noriu visiems to meto tautos atstovybės nariams ir visiems to meto atstovybės darbuotojams, tarnautojams už šioje knygoje aprašytus darbus.
Šiandien tai jau istorinis paminklas nuveiktiems darbams ir bibliografinė retenybė. Gaila, kad po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą Seimui pritrūko politinės valios tęsti Tautos atstovybės darbų apžvalgas jau Lietuvos narystės Europos Sąjungoje sąlygomis. Bet gal 20-mečio minėjimas bus gera proga atnaujinti šią vertingą iniciatyvą. Turi savo likimą knygos, sakė romėnai. Jos turi likimą ir jos lieka amžiams, kaip ir šita knyga.
Senasis graikų mitas primena mums „Europos pagrobimą“. Finikijos karaliaus Agenoro dukrą Europą, pagrobė graikų vyriausiasis dievas Dzeusas. Finikiečių kalba Europa reiškė „plačiašakę“ ir „plačiabalsę“, kitaip sakant plačiai žiūrinčią ir plačiai kalbančią. Ir kaip ši Europos vardo interpretacija sutampa su pliuralizmo, tolerancijos, humanizmo ir aukštų moralinių idealų siekiais, tautų ir žmonių bendro būvio, valstybių taikios koegzistencijos poreikiais.
Neseniai miręs buvęs Europos Komisijos prezidentas Žakas Deloras yra pasakęs: „arba Europa taps demokratiškesne, valdoma piliečių, jaučiančių lojalumą ne tik savo šaliai, bet ir visam kolektyviniam sumanymui, arba nebus jokios Europos!“ Pranašiški ir teisingi žodžiai. Ir tai yra ypatingai aktualu šiandien. Mes negalime nematyti, jog į politinę tikrovę sugrįžta šovinizmas, nacionalistinis egoizmas, eurofobijos. Vis labiau pasigirsta balsai, kad Europos reikia mažiau, to tikras įrodymas breksitas. Kraštutinės dešiniosios jėgos eksploatuoja žmonių baimes ir gali rimtai pasipriešinti tolesnei solidarios ir efektyvios Europos Sąjungos plėtrai.
Dabar Europos Sąjunga susiduria su visiškai naujais iššūkiais. Vėl karas Europos kontinente, Rusijos brutali ir nepateisinama karinė agresija prieš Ukrainą, kruvinas konfliktas Artimuosiuose Rytuose, klimato kaitos neigiamų padarinių iššūkiai, terorizmo grėsmė, ekonominė stagnacija ir saugumo bei socialinio pažeidžiamumo krizė verčia visus, ir mus ir Europos Sąjungą ieškoti efektyvesnių sprendimų. Jie efektyvūs bus tiek, kiek integracijos procesas aprėps Europos kūno ir dvasios gelmes, kiek mes pajėgsime humanizuoti valstybių, tautų ir žmonių santykius. Kokios bendraeuropinės programos bus pasiūlytos artimiausiu metu? Akivaizdu, kad Europos Sąjungos šalys, kiekviena atskirai nesugebės, nepajėgs įveikti daugelio dabarties bėdų. Visos Europos Sąjungos šalys skirstomos į dvi grupes, į mažas ir į tas, kurios dar nesupranta, kad yra mažos. Ar tai bus Vokietija, ar tai bus Kipras. Globaliu mastu, jos visos mažos. Todėl visiškai akivaizdu, kad mes turime iš karto galvoti, kaip įveikti visus iššūkius nuo bioįvairovės nykimo iki jaunimo nedarbo, nelegalios migracijos, įvairių ligų ir pandemijų, kurios nepripažįsta sienų, tarptautinio nusikalstamumo, atskirų regionų netolygaus vystymosi. Visos šios socialinės, teisinės, sveikatos apsaugos, mokslo ekonominės, transporto, ryšių ir kitokios problemos, reikalauja šalių narių integruotų pastangų, naujų mechanizmų sukūrimo. O pažadas priimti Ukrainą ir kitas devynias šalis, reikalauja ir Lisabonos sutarties peržiūros, taip pat ir didesnio Europos Sąjungos biudžeto.
Europos Sąjungoje Lietuva nebuvo tik naudos gavėja. Jau 2002−2003 metais Lietuvos delegacija Europos konvente pateikė pataisas Europos sutartims, kurios galioja ir šiandien. Būtent pirmininkavimas Europos Sąjungoje lygios rotacijos principu įtvirtintas ir Lisabonos sutartyje. Ir tai yra Lietuvos inovacija. Todėl visos 27 šalys įgavo teisę pirmininkauti Europos Sąjungoje. Ir aš su pasididžiavimu dėviu šį kaklaraištį, nes jis buvo Lietuvos pirmininkavimo ženklas. Suprantame, mes daug prisidėjome ir prie Europos sveikatos sąjungos kūrimo, prie daugelio kitų tikslų.
Taigi mes patys turime sau atsakyti į klausimą, kodėl mes vis dėlto savo praktikoje menkiname Europos vardą? Išmušame iš jos dvasią, nuolat kartodami: pas mus kaip Europoje, einam į Europą, siekiam Europos lygio, lygiuojamės į Europą, mąstome europietiškai. Dažnai savo prastus sprendimus ar nepadarytus darbus, pridengiame fraze „Briuselis liepė“. Ir vis piešiame tą baisią Briuselio biurokratiją, net nepasakydami, kad visos Europos Sąjungos institucijos sudarytos iš visų šalių narių atstovų, kad be Lietuvos dalyvavimo nė vienas sprendimas nėra priimamas. Ir dar, atrodo, kad vienintelis tikslas, tai kaip išmušti daugiau pinigų iš to Briuselio. Dažnokai girdžiu, kad štai Vengrijos Viktoras Orbanas moka pasipriešinti Briuselio diktatūrai. Tai gražiai įpakuotas melas, bet jis girdimas ir Lietuvoje. Reikia aiškiai pasakyti, kad Europos Sąjunga nėra jokia Sovietų Sąjunga, jokia Maskva, ten nieko negalima išmušti. Europos Sąjungos jokiais automobiliais neparsigabensi, neparsiveši jos gražiais įpakuotos, aplipdytos euro banknotais, ir jokiais euroremontais jos nesukursi, nes ji negyvena be solidarumo ir socialinio teisingumo ir visų dalyvavimo, negyvena Europos, jos nėra tiesiog.
Europos Sąjungos nėra Briuselyje ir be mūsų. Mes, Lietuva, turime lygiavertę jėgą priimant Europos Sąjungos sprendimus. Bet vienbalsiškumo egoistinis principas gali pakenkti Europos Sąjungos projekto plėtrai.
Ji, Europa, yra čia, Vilniuje, ir kiekvienoje kitoje ES šalies narės sostinėje. Ją, Europos dvasią, galime tik išsiauginti Lietuvoje ir savyje. Ir jau laikas pasakyti, kad nesame jokie naujokai, kad jau nebegali būti dalomųjų linijų tarp senų ir naujų narių. Juk greitai teks pradėti derybas su dešimčia naujų narių, Ukraina, Vakarų Balkanai, Moldova, Gruzija ir taip toliau. Ir visiškai akivaizdu, kad mes turime išsiauginti lietuvišką europietiškumą čia, namuose, tai tiesiog būtina. O jis yra juk įtvirtintas Lietuvos Konstitucijoje, kuri pagrįsta universaliomis žmogaus teisėmis. Mūsų teisinė sistema yra ir ES sistema. Ir mūsų Lisabonos sutartis yra Lietuvos teisinės sistemos sudėtinė dalis, mūsų sutartis, ne ko nors kito. Todėl ir nekartokime vakarietiškai, būkime universalių žmogiškųjų vertybių ambasadoriai, kurių taip reikia Lietuvoje, nes blogai, kai žmogaus teisės pavirsta akmenimis ir imame mėtytis vieni į kitus būtent vietoje to, kad žmogaus teisėmis konsoliduoti visuomenę.
Gražiai pasakė kardinolas Vincentas Sladkevičius: „akmenys tinka statybai, bet ne mėtyti vieni į kitus“. Žmogaus teisės tinka taip pat statybai, bet ne mėtyti vieni į kitus. Taigi mūsų darbai yra labai sunkūs.
Dažnai galime girdėti kalbas, kad ES naikina tautos identitetą, neigiamai įtakoja mūsų kultūrą. Bet Europos Sąjungos sutartyje aiškiai pabrėžiama, kad ji privalo skatinti „Bendrijai priklausančių šalių kultūrų klestėjimą, gerbti jų nacionalinę ir sričių įvairovę, ir drauge stengtis išsaugoti bendrą kultūros paveldą“. Tautinės kultūros likimas ir pilietinės lietuvybės likimas yra ir bus mūsų amžinas rūpestis, o Europos kultūros, jos dvasios paveldas bus nepilnas be Lietuvos kultūros gaivinimo, be mūsų pastangų pristatyti Europai mūsų kūrėjus, mokslininkus, mūsų genijų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, be mūsų įnašo į Europos Sąjungos kultūros įvairovę.
Tad 20 metų Europos Sąjunga – tai mūsų kartos gyvenimo faktas. Jaunesnė karta gimusi jau po 2004 metų, jau kitą dvidešimtmetį pradeda atsirėmusi į mūsų sukauptą patirtį. Europos Sąjunga – ne federacija, ne konfederacija ir ne dar kas nors, bet visiškai unikalus socialinės rinkos ekonomikos projektas tarp 27 šalių narių, paremtas keturiomis laisvėmis ir teisės viršenybės principo bendrąja erdve. Bet dabar atėjo laikas jį užpildyti socialinės integracijos ir solidarumo darbais. Žmonės negali jaustis antrarūšiais, kai jie žvelgia į savo atlyginimus ar pensijas, kai mato vaistų kainų skirtumus, nors serga ta pačia liga, nepriklausomai ar Kipre, ar Lietuvoje, ar Suomijoje. Bet gauti adekvatų gydymą už vienodą kainą yra neįmanoma. Štai kodėl reikia šiandien dėti pastangas, kad tai išspręstume. Žmonės nori teisingesnės Europos Sąjungos, bet tai priklauso tik nuo mūsų pačių.
Tad ilgai gyvuok, Europos Sąjunga. O mes kartu turime atlikti savo solidarumo ir socialinio teisingumo darbus. Ačiū.