Aleksandro Stulginskio žvaigždės skyrimo komisijos pirmininko Seimo nario Antano Vinkaus kalba Aleksandro Stulginskio žvaigždės įteikimo ceremonijoje
Gerbiama Seimo Pirmininke, gerbiami kolegos Seimo nariai,
Gerbiami Seimo apdovanojimo – Aleksandro Stulginskio žvaigždės laureatai Prezidente Valdai Adamkau ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatare Česlovai Juršėnai,
Gerbiama Irena Degutiene,
Gerbiami šviesios atminties sesers Felicijos Nijolės Sadūnaitės giminaičiai ir bendražygiai,
visi garbūs šio Seimo posėdžio svečiai,
Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiandien Seimo posėdyje tęsiame labai gražią tradiciją – dviem garbingoms ir iškilioms asmenybėms – Irenai Degutienei – 2009–2012 metų Seimo Pirmininkei, ilgametei Seimo narei ir šviesios atminties Felicijai Nijolei Sadūnaitei – demokratijos gynėjai, disidentei, vienuolei – bus įteiktas Seimo apdovanojimas – Aleksandro Stulginskio žvaigždė.
Džiaugiamės, kad gerbiama I. Degutienė kartu su giminaičiais, taip pat šviesios atminties F,. N. Sadūnaitės giminaičiai ir bendražygiai šiandien savo atvykimu į Seimo rūmus mus visus pagerbė ir mes turime progą iškilmingai įteikti aukščiausią Seimo apdovanojimą už parlamentarizmo, demokratijos ir valstybingumo idėjų puoselėjimą.
Dėkoju gerbiamai Seimo Pirmininkei už suteiktą garbę pristatyti abi Seimo apdovanojimo laureates.
I. Degutienė – medikė, ilgametė Seimo narė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės narė. 1996–2000 m. dirbo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministre, 1999 m. laikinai ėjo Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pareigas, 1996–2020 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narė, 2009–2012 m. – Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė, trijose Seimo kadencijose ėjo Seimo Pirmininko pavaduotojo pareigas. Parlamente dirbo Seimo delegacijos Lietuvos Respublikos Seimo, Lenkijos Respublikos Seimo bei Senato ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados narių asamblėjoje – ėjo pirmininkės pareigas; dirbo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijoje, kurį laiką ėjo šios komisijos pirmininkės pareigas; taip pat dirbo Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijoje. Eidama šias pareigas, I. Degutienė daug prisidėjo prie demokratijos, parlamentarizmo raidos ir valstybingumo stiprinimo Lietuvoje.
I. Degutienei vadovaujant Seimui, buvo įsteigti itin reikšmingi Seimo skiriami apdovanojimai: Laisvės premija, Valstybės Nepriklausomybės stipendija, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“. Šių apdovanojimų svarba valstybingumo stiprinimui, patriotiškumo skatinimui, istorinės atminties puoselėjimui šiandien yra visuomenės vertinama.
I. Degutienei labai svarbi darbo dalis buvo Seimo tarpparlamentiniai ryšiai, užtikrinant sėkmingą tarptautinį bendradarbiavimą ir deramą valstybės atstovavimą. Gerb. Irenos gebėjimas užmegzti asmeniškai šiltus santykius su kitų valstybių parlamentų pirmininkais prisidėjo prie tampresnio Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo, Rytų partnerystės šalių didesnio įtraukimo ir susitelkimo vardan bendrų siekių. Jai vadovaujant Seimui, Seime įvyko ir Demokratijų bendrijos parlamentinio forumo steigiamasis susitikimas, kurio metu pasirašyta Vilniaus deklaracija. Tąkart daugiau nei 30 įvairių šalių parlamentų atstovų, pasirašę deklaraciją, įkūrė Demokratijų bendrijos parlamentinį forumą, simboliškai įamžindami prieš 20-metį Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pasiektą demokratijos laimėjimą ir savo veikla skatindami tolesnę demokratijos plėtrą pasaulyje.
Eidama įvairias atsakingas pareigas Seime ir Vyriausybėje I. Degutienė vadovavosi tolerancijos, demokratijos ir politinės kultūros principais – atsižvelgdavo į mažumos teises, gerbdavo oponentus, suteikdama jiems galimybę pateikti savo nuomonę ir į ją įsiklausydavo, ieškodavo dialogo sudėtingose politinėse diskusijose. Irena Degutienė buvo ir tebėra parlamentinės demokratijos šalininkė ir puoselėtoja. Ir šiomis dienomis, nors ir pasitraukusi iš aktyvios politinės veiklos, išreiškia drąsią ir argumentuotą poziciją visuomenei rūpimais klausimais.
I. Degutienės profesinė ir visuomeninė veikla yra įvertinta apdovanojimais: Metų žmogus medicinos ir socialinės apsaugos srityje (1997 m.), Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas (2010 m.), Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius (2019 m.).
Prieš linkėdamas Irenai stiprios sveikatos, aš noriu pasakyti, kad pats aukščiausias Jūsų valstybės postas, ponia Irena, buvo jūsų žmogiškumas ir Jūsų kelias eiti. Ir kas man buvo brangu stebėti mums dirbant kartu, kad jūs kuo aukščiau kilote, tuo buvote kuklesnė, ir tuo labiau žmonės Jus mylėjo ir gerbė. Tegu Dievas Jus saugo ilgai, mūsų džiaugsmui, mūsų bendram darbui. Būkite laiminga.
Felicija Nijolė Sadūnaitė – vienuolė, disidentė, tikinčiųjų teisių gynėja, politinė kalinė, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendradarbė ir platintoja, viena iš nesankcionuoto 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje organizatorių.
1974 m. pradėjo dauginti ir platinti pogrindinį leidinį – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, už tai tais pačiais metais buvo suimta ir nuteista laisvės atėmimu 3 metams sunkiųjų darbų kalėjime ir 3 metams tremties. Atlikusi bausmę, 1980 m. grįžo į Lietuvą ir vėl įsitraukė į pogrindinę veiklą, tęsė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ platinimą, Lietuvos Atgimimo laikotarpiu aktyviai dalyvavo protesto akcijose.
Sesuo N. Sadūnaitė buvo viena iš kelių žmonių, kurie rizikavo savo gyvybe ir laisve, kad perduotų šiuos svarbius dokumentus užsienio žiniasklaidai ir žmogaus teisių organizacijoms, taip pabrėždama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ nepakeičiamą vaidmenį Lietuvos laisvės kovoje.
1987 m. rugpjūčio 23 d. įvykęs mitingas prie Vilniaus Adomo Mickevičiaus paminklo tapo lemiamu žingsniu Lietuvos nepriklausomybės kovoje. Sesuo N. Sadūnaitė, kartu su kitais aktyviais disidentais, vadovavo šiam mitingui, siekdama pasmerkti Molotovo–Ribbentropo paktą ir jo slaptus protokolus, kuriuos laikė pagrindine Baltijos šalių okupacijos priežastimi. Šis mitingas tapo simboliu Lietuvos žmonių pasiryžimui kovoti už savo teises ir laisvę. Sesers N. Sadūnaitės indėlis kovoje už Lietuvos valstybingumą ir demokratiją yra neįkainojamas. Ji ne tik kalbėjo apie laisvę, bet ir gyveno tuo tvirtai tikėdama. Jos drąsa, pasiaukojimas ir tvirtas įsitikinimas tapo pavyzdžiu daugeliui kitų kovotojų už laisvę.
Sesuo N. Sadūnaitė 1988 m. buvo priimta į Lietuvos Helsinkio grupę, o 1989 m. tapo viena iš Lietuvos katalikiško moterų sambūrio „Caritas“ kūrėjų.
Sesers N. Sadūnaitės nuopelnai įvertinti JAV Respublikonų partijos Kalifornijos padalinio medaliu už ilgametę kovą už žmogaus teises (1990 m.), JAV Teksaso valstijos Garbės pilietės vardo suteikimu (1992 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.), Vyčio Kryžiaus Komandoro Didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000 m.), 2017 metų Laisvės premija (2018 m.).
Tikiu, kad šviesios atminties F. N. Sadūnaitės pagerbimas, paskyrus jai Seimo apdovanojimą po mirties, šį apdovanojimą perduodant sesers Nijolės broliui Jonui Aloyzui Sadūnui, yra simbolinis ir labai reikšmingas sesers Nijolės atminimo įamžinimas. Verta pažymėti, kad gerbiamas J. A. Sadūnas, dėl sesers Nijolės veiklos ir savo tvirtos valios ir ryžto, nesutikus būti KGB informatoriumi, patyrė nemažai išbandymų ir kančios – buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę, teisiamas, tardomas, persekiojamas ir šantažuojamas. Sesuo Nijolė savo priminimų knygoje „Skubėkime daryti gera“ rašė taip: „KGB kankino brolį vien dėl to, kad nepavyko sulaužyti jo moralės“.
Skaitant ir žinant N. Sadūnaitės visą gyvenimo kelią, noriu sulyginti su mūsų istorijos faktais. Istorija liudija, kad nei viena pasaulio tauta ilgai negyvavo būdama pavergta. Priespauda, kančia, pažeminimas ir šiuolaikiniame pasaulyje tai vienur, tai kitur išsiveržia kovomis už laisvę, nes žmogus negali gyvuoti neturėdamas savo valstybės vietos, kurią išdidžiai vadintų savo namais, savo tėvyne. Džiaugiamės ir didžiuojamės, įsitikinęs, kad taip kalbėjo ir kalba, kalbės ir dabar, nors Anapilyje būdama. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad mūsų tauta nepalūžo užklupusių karų ir tremčių laikotarpiu. Ne kartą lietuviai atkakliai ėjo išbandymo keliu, išliko vieningi, išsaugojo pasitikėjimą savimi, tikėjimą savo tėvynės ateitimi.
Šiandien tikrai turime kuo didžiuotis, esame laisvi. O valstybė – tai mes. Tai kiekvieno mūsų nuoširdus darbas ir atsakomybė. Ir mylimo mūsų Prezidento V. Adamkaus žodžius kartoju dažnai. Manau ir visi tai kartojame ir ateityje kartosime, kad vardan mūsų žuvusių tėvų ir tėvynainių, vardan mūsų brolių, kovojusių už mūsų šalies laisvę vardan mūsų ir mūsų vaikų ateities turime išsaugoti ir skleisti šią bendrą atmintį apie mūsų pergyventą istoriją, turime kelti savo pasaulio savo ir pasaulio visuomenės sąmoningumą, ginti pagarbą žmogui, gyvybei ir orumui. Brangieji, leiskite iš visos širdies palinkėti jums geros nuotaikos, puikių įspūdžių kupino laiko, branginkime ir saugokime, puoselėkime mūsų protėvių sukurtas nuostatas, tradicijas, kad galėtume jas perduoti savo vaikams ir vaikaičiams. Ačiū už dėmesį.