Jūrų muziejaus pingvinų globėjas Pavel Kulikov už knygą „Pingvinas Lituanicus, arba lietuviško pingvino istorija“ (Lietuvos jūrų muziejus, 2023) apdovanotas Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią vaikų literatūros debiutą. Premija skirta už su humoru, žaismingai ir talentingai papasakotas unikalias Lietuvos jūrų muziejuje gyvenančių pingvinų istorijas, o ją įsteigė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius.

Šia proga su kūrėjais Pavel Kulikov ir Viktorija Ežiuku apie pingvinus, lietuviškumą, jūrą ir vėją kalbasi Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos darbuotoja Lina Bimbirytė.

Knyga pelnė Aldonos Liobytės premiją už reikšmingiausią metų debiutą. Ji taip pat nominuota „Metų knygos rinkimų“ akcijoje knygų vaikams kategorijoje. Ką tau pačiam reiškia šie įvertinimai?

P.K. Aplinkiniai knyga tikėjo labiau nei aš pats. Kai pasipylė nominacijos man buvo ir smagu, ir netikėta. Matyt, esu maksimalistas. Šitą knygą vertinu kaip adaptuotą scenarijų: mačiau gyvenimo, turėjau, ką papasakoti, tą ir padariau. Nieko nesukūriau, tiesiog šmaikščiai papasakojau dalykus, kurie yra nutikę iš tiesų. Nevadinu savęs rašytoju, kaip ir ilgai negalėjau vadintis kraujo donoru, kol nepridaviau kibiro kraujo. Nes vienas kartas dar nieko nereiškia.

Minėjai, kad visos istorijos yra nutikusios iš tikrųjų. O kas knygoje yra išgalvota?

P.K. Visos aprašytos istorijos yra tikros. Pavyzdžiui, kai muziejuje buvo dingusi elektra, šildžiau pingvinus savo lovoje, apdėliojęs juos  karšto vandens buteliais. Ir lapė buvo atėjusi. Pridėti buvo tik tam tikri lietuviškumo bruožai, pavyzdžiui, juokais paminėtas faktas, kad 11 numerį gavo pingvinas, kuris buvo pats aukščiausias (pagal asociaciją su krepšininku Arvydu Saboniu). Ar tikrai aukščiausias buvo 11-tas, jau nepamenu.

Ar sunku buvo rašyti? Kas buvo lengviausia ir, atvirkščiai, kas kėlė iššūkių?

P.K. Kai turi ką papasakoti, viskas einasi nesunkiai. Nesu patyręs šioje srityje, nežinau knygų rašymo principų. Kokia turi būti knygos struktūra žinojau tik iš skaitytojo patirties. Sukurti atskirus tekstus apie kiekvieną pingviną buvo smagu, bet reikėjo rasti bendrą jungtį, ašį, apie kurią ir pintųsi visa istorija. Lietuviškumas ir tapo ta ašimi. O tai buvo ir smagiausia, ir sunkiausia dalis. Kilo klausimas, kas yra tas mūsų tautos savitumas. Krepšinio šalis, cepelinai, meilė kaimynams – visa tai stereotipiniai dalykai, bet žmonėms atpažįstami. Surasti, kas asmeniškai man ir kitiems yra lietuviškumas, buvo įdomus ir sunkus uždavinys. Pradėjus klausinėti aplinkinius, labai daug kas pasimesdavo ir be krepšinio bei cepelinų nežinodavo, ką dar įvardyti. Iš tiesų, ne tik man, bet ir žmonėms trūksta suvokimo, kas tai yra. Viena kolegė įvardijo, kad lietuviai yra labai vaišinga tauta. Susimąsčiau, gal iš tiesų taip yra. Aš augęs ne lietuvių šeimoje, bet kiekvieną kartą važiuodamas pas uošvienę, neduok Dieve, neperspėsi. Juk privalu nukrautas stalas, net jei užsuki tik trumpam. Net ir mano žmona elgiasi lygiai taip pat. Kita kolegė sako, tie lietuviai vien tik juodai apsirengę vaikšto. O tai juk yra grynų gryniausia sąsaja su pingvinais. Bandžiau tuos lietuviškumus surasti ir pritaikyti kiekvienam pingvinui pagal jo charakterio savybę. Pavyzdžiui, Karusia yra labai švelni, draugiška su kitais pingvinais, jos figūra lašo formos, todėl man ji atrodo kaip tikra namų šeimininkė, kepanti bandeles. Tad jai pridėjau lietuvišką bruožą – vaišingumą. Arba užsispyrusiai Pūkšei, kuri visad stovi truputį pasukusi galvą ir laukia, kada prie jos prieisi, priskyriau žemaitės bruožų.

Pingvinų istorijos man priminė vaikystės patirtis, kuomet per giminės susitikimus suaugusieji ima pasakoti patirtas juokingas istorijas. Per gyvenimą tuos pasakojimus išgirstam ne po kartą. Jie įsirašo į atmintį ir tampa giminės istorija. Susidarė įspūdis, kad tavo tikslas yra panašus – papasakoti pingvinų giminės istoriją šmaikščiai, įsimintinai, kad istorijos apie juos taptų savos, lietuviškos. Ar klystu?

P.K. Taip ir yra. Aš kitaip neįsivaizduoju darbo su gyvūnais. Jie yra mano antra šeima. Namuose aš taip pat turiu nemažai gyvūnų: du katinus, šunį ir triušį. Jie irgi mano šeimos nariai. Lygiai taip pat ir pingvinai. Jie nėra vien tiktai paukščiai, nes turi savitus charakterius, savo istoriją, ryšį su žmogumi ir tarpusavyje. Knygoje ir bandžiau tai perteikti. Tu absoliučiai teisi, kad tai yra šeimos istorija.

Kaip manai, ar klaipėdiečiai, kurie dažniausiai mato pingvinus, priims juos kaip lietuvišką paukštį?

P.K. Aš manau, jie jau seniai yra priėmę. Ne vieną kartą esu girdėjęs, kad įdomiausias ir didžiausias traukos objektas be delfinariumo muziejuje yra būtent pingvinai. Ne ruoniai, ne žuvytės. Pingvinai pirmi juos ir pasitinka. Nieko naujo aš nepasakiau, tik priminiau, kad turim kai ką savito.

Ant galinio knygos viršelio parašyta, kad tai – pažintinė knyga. Bet į įprastą enciklopediją knyga nepanaši. Ne veltui knyga pretendavo tapti geriausia pažintine knyga vaikams ir paaugliams, taip pat gauti Prano Mašioto premiją už geriausią grožinę lietuvių rašytojo knygą vaikams ir paaugliams. Ką nori papasakoti vaikams?

P.K. Aš šią knygą vertinu ne kaip vaikų, o kaip šeimos knygą. Joje aprašomos tam tikros situacijos, kurias tėvai turėtų paaiškinti vaikui. Pavyzdžiui, kalbant apie bajoriškos kilmės paieškas, vaikams be tėvų paaiškinimo tai gali būti nesuprantama. Ir tokių situacijų yra nemažai. Vesdamas ekskursijas ir pasakodamas istorijas apie pingvinus, mačiau, kad klausytis įdomu ir tėvams, ir vaikams. Rašydamas naudojau nemažai tikrų faktų apie pingvinus. Pavyzdžiui, Rūkas knygoje prisistato kaip 70 gramų žavesio. Ir iš tikrųjų, patikrinau, kad tik gimęs Rūkas svėrė būtent 70 gramų. Tokių tikrų faktų apie pingvinus knygoje yra daug.

Dirbdamas jūrų muziejuje rūpiniesi ne vien pingvinais, bet ir ruoniais. Ar galime tikėtis knygos ir apie juos? Ar ruoniai turi sukaupę tokių istorijų kaip pingvinai?

P.K. Su ruoniais truputį sunkiau. Taip, be abejo, kažkiek istorijų apie juos yra. Ruoniai pas mus atkeliauja trumpesniam laikotarpiui. Mes juos pagydom, reabilituojam ir paleidžiam į jūrą. Kita vertus, jau yra sukurtų knygų apie juos, pavyzdžiui, Ginos Viliūnės knyga „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“.

Teko skaityti, kad tai ne vienintelė sukurta istorija. Minėjai, kad esi rašęs istorijų savo vaikams ir žmonai. Ar dažnai rašai? Ar skaitei vaikystėje? Ir ar skaitai savo vaikams?

P.K. Skaitytojas aš buvau ir esu. Knygas myliu ir labai džiaugiuosi, kad tą patį jaučia ir mano vaikai. Kartais paskaitau, kokius rašinėlius rašo mano sūnus, ir suprantu, kad man toli iki jo. Būna, išvažiuojam kur nors su šeima be knygos, o vakare vaikui reikia pasakos. Tuomet ir pradedu jiems ką nors pasakoti ir kurti.

O kaip tavo vaikai vertina šią knygą?

P.K. Vyresnysis sūnus yra paauglys. Iš paauglio dažniau gali išgirsti priekaištų nei pagyrimų, bet vis tiek santūriai įvertino, kad nebloga knyga. O mažoji labai apsidžiaugė. Jai labai patiko, kad knygą dedikavau jai ir broliui. Na, o aš, egoistas, ir maitinuosi tuo jų džiaugsmu.

Dar negaliu nepaminėti, kad turėjau labai daug pagalbos iš aplinkos. Kai paprašė parašyti knygą, sutarėm, kad pabandysiu. Parašiau pirmąjį variantą, atidaviau ir su palengvėjimu maniau, kad savo darbą padariau. Neįsivaizdavau, kad rašymas yra daug sudėtingesnis procesas. Merginos grįžo su šypsena, sako: „Šaunuolis, labai gerai, bet parašei tik stuburą. Dabar, būk mielas, apaugink viską raumenimis.“ Tada buvo šokas. Bet viena iš mano rašymo mūzų, be vaikų ir šeimos, yra atsakomybė. Tad toji atsakomybės mūza skatino stengtis. Tad su kolegų, šeimos, vaikystės draugo palaikymu bei kritika (geriausi draugai nebijo kritikuoti) ir pasirodė ši knyga. Ir, aišku, be liustracijų ta knyga neatrodytų taip gerai. Nors iš pat pradžių buvau pasirinkęs kitokį piešimo stilių, pamatęs vieną kitą Viktorijos iliustraciją supratau, kad jos piešiniai – tobulas sprendimas. Dabar neįsivaizduoju knygos su kitokiomis iliustracijomis.

Kaip vyko bendradarbiavimas?

P. K. Aš turėjau laisvę rašyti taip, kaip matau ir jaučiu, o jai buvo laisvė piešti. Ir tai labai tiko ir man, ir jai, ir Ingai Dagilei, kuri knygą maketavo. Mes visi buvom patenkinti ir darbo eiga, ir rezultatu. Iš pradžių turėjau šiek tiek darbo surūšiuoti pingvinų nuotraukas, nes joms visi pingvinai atrodė vienodi. O man jie skirtingi. Jų ir charakteriai, ir eisena, ir, tarkim, galvos pakreipimas – lengvai atpažįstami.

Viktorija, tavo iliustruotos knygos ir pernai, ir šiemet pelnė premiją už geriausią vaikų literatūros debiutą. Esi iliustravusi jau daugiau nei 20 knygų. Ar lengvai prisijaukini iliustruojamas istorijas?

V. E. Dažniausiai gavus tekstą ir jį perskaičius man atrodo, kad nesugalvosiu, ką piešti. Turiu istoriją pasinešioti savaitę ar dvi, o tada prisėdu ir viskas pradeda dėliotis. Bet pasitaiko ir kartų, kuomet iškart žinau, kaip atrodys knyga, kokie bus personažai ar spalvos, tuomet tereikia tik prisėsti ir knyga atsiranda.

Ko istorijoje apie pingvinus pridėjai nuo savęs, ko nebuvo Pavelo sukurtame tekste?

V. E. Iliustruojant knygą bendradarbiavau su knygos dizainere Inga Dagile. Nemažai buvo ir jos minčių, kaip turi atrodyti vienas ar kitas puslapis, iliustracijos. Pavelui viskas visuomet tiko. Man ši knyga tarytum vienas didelis, bendras trijų žmonių darbas, kuris vyko labai organiškai, ir aš be galo mėgavausi procesu. Pavelo istorijose pingvinai yra sužmoginti, su atpažįstamais, stipriais charakteriais. Tad ir mano piešti pingvinukai tapo gan komiški, su drabužėliais ar aksesuarais, padedančiais atskleisti tam tikras jų būdo savybes.

Didžiajai Lietuvos daliai pingvinas yra neabejotinai egzotiškas gyvūnas. Kaip manai, kiek jie yra savi Klaipėdos gyventojams? Kiek tau pačiai pingvinai buvo pažįstami iki šios knygos iliustravimo?

V. E. Aš esu tikra klaipėdietė, gimusi čia ir iki šiol gyvenanti. Nuo vaikystės jūrų muziejus buvo lankomiausias muziejus, o pingvinai ir ruoniai – įdomiausi gyvūnai, kuriuos galėdavau stebėti valandų valandas. Man atrodo, daugumai klaipėdiečių pingvinas gan įprastas gyvūnas, nes muziejuje jų tokia gausybė. Mano svajonė buvo iliustruoti knygą apie šiuos juokingus paukščius, ir bendraujant su jūrų muziejumi vis apie tai užsimindavau. Praėjus kiek laiko, netikėtai gavau Pavelo tekstą, o viskas baigėsi šia gražia knyga.

Tavo darbų pilna Klaipėda: beveik visi jūrų muziejaus suvenyrai piešti tavo ranka, kūrei lėles Klaipėdos lėlių teatrui, iliustravai turistinius maršrutus, net ant stulpų gatvėje galima rasti tavo iliustracijų. Pati taip pat esi sukūrusi keletą komiksų apie Klaipėdą „Memel blues“. Ką tau reiškia Klaipėda?

V. E. Klaipėda yra mano namai, aš čia gimiau, užaugau ir gyvenu iki šiol. Esu baigusi gidų kursus, ir apie šį miestą žinau tikrai nemažai. Bandžiau gyventi ir kitur, bet neilgai ištverdavau – jūra ir vėjas man svarbiausi elementai, būtini namams. Lietuvoje  šis miestas tikrai kitoks, išskirtinis, dažnai iš kitų miestų atvykę žmonės sunkiai prisitaiko prie vėjų ir drėgmės, jiems trūksta veiksmo miesto gatvėse, jie piktinasi, ieško kažko, ko šis miestas niekada neturėjo. Tad su dauguma savo darbų Klaipėdos tema vis bandau parodyti ar priminti, kuo mes unikalūs, kad pas mus daug kas kitaip. Ir,pasirodo, net lietuviški pingvinai čia gyvena.

Viktorija ir Pavelai, ačiū už pokalbį!