2024 m. birželio 5 d. pranešimas žiniasklaidai
Birželio 5 d. posėdyje Seimo Žmogaus teisių komitetas svarstė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas (XIVP-3764), kuriomis siekiama įgyvendinti 2012 metais Lietuvos ratifikuotą vadinamąją Lansarotės konvenciją. Šiame tarptautiniame dokumente nustatyta pareiga valstybei narei užtikrinti, kad kandidatais dirbti darbą, kai tenka nuolat bendrauti su vaikais, galėtų tapti tik tokie asmenys, kurie nebuvo teismo pripažinti kaltais už seksualinį vaikų išnaudojimą ar seksualinę prievartą prieš juos. Įstatymo projekto nuostatomis taip pat siekiama efektyvinti specializuotos pagalbos teikimą vaikams, galimai nukentėjusiems nuo seksualinio smurto.
Šiuo metu galiojančios Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos draudžia atitinkamus nusikaltimus padariusių asmenų darbą su vaikais, tačiau nenustato aiškaus tokio draudimo įgyvendinimo, priežiūros ir kontrolės mechanizmo. Dėl šios priežasties tik retas darbdavys pareikalauja įrodymo apie asmens kaltumo nebuvimą dabartyje ir praeityje. Taigi, įstatymo projektu siūloma:
1) užtikrinti aiškesnį ir efektyvesnį darbo, paslaugų teikimo, savanoriškos veiklos, individualios veiklos, praktikos ir stažuotės, susijusios su vaikais, apribojimo teisinį reguliavimą ir praktinį įgyvendinimą;
2) griežtinti darbdavių, priimančiųjų organizacijų, juridinių asmenų, pasitelkiančių asmenis teikti paslaugas ar priimančių asmenis atlikti praktiką, stažuotis, vadovų ar jų įgaliotų asmenų atsakomybę už darbo, savanoriškos veiklos, praktikos, stažuotės, individualios veiklos ir paslaugų teikimo ribojimų nesilaikymą;
3) sudaryti teisines sąlygas sukurti neteisėto darbo su vaikais prevencijos kodą ir įtvirtinti pareigą asmeniui, norinčiam dirbti su vaikais, vykdyti savanorišką veiklą, atlikti praktiką, stažuotis, verstis individualia veikla ar teikti paslaugas vaikams, turėti šį kodą;
4) įtvirtinti institucijas atsakingas už darbdavių, priimančiųjų organizacijų ir juridinių asmenų, pasitelkiančių asmenis teikti paslaugas ar priimančių asmenis atlikti praktiką, stažuotis, vadovų ar jų įgaliotų asmenų pareigų vykdymo priežiūrą ir pažeidimų prevenciją;
5) reglamentuoti specializuotą pagalbą teikiančius subjektus ir šios pagalbos teikimo mechanizmą.
Komitetas pritarė įstatymo projektui, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad pasiūlytas reglamentavimas nėra pakankamai aiškus, kai kalbama apie religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų veiklą. Galimos situacijos, kai tokios bendruomenės, bendrijos ar centrai nėra oficialiai registruoti, reiškia, tai nėra juridiniai asmenys. Be to, religinei veiklai gali būti pasitelkiami dvasininkai ar kiti asmenys, šios veiklos nesaistant sutartimis. Taigi, kyla abejonių, ar tokiais atvejais asmenį veiklai priimanti pusė pareikalaus neteisėto darbo su vaikais prevencijos kodo.
Vertintina tai, kad seksualiniam išnaudojimui dažniau pasirenkami socialinių rizikų turinčiose šeimose augantys vaikai. Svarbu ir tai, kad tikintieji dažniausiai besąlygiškai pasitiki dvasine institucija. Taigi, tikėtina, kad ir tėvai nepasidomės, ar religinėje veikloje su vaikais dalyvaujantis asmuo nekelia vaikui seksualinio išnaudojimo rizikos. Todėl Žmogaus teisių komitetas pasiūlė aiškiai nustatyti, kad įstatymo projekte įtvirtinami darbo apribojimai ir tokių apribojimų įgyvendinimas taikomi ir religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų (aukštesnių valdymo institucijų) dvasininkams, religinių apeigų patarnautojams ir aptarnaujančiam personalui.
Parengė ir daugiau informacijos suteiks
Seimo Žmogaus teisių komiteto biuro patarėja
Eglė Lukšienė, el. p. [email protected]; tel. (8 5)209 6809