Siekiant atkurti itin sumenkusius ungurių išteklius visame rūšies paplitimo areale, 2007 m. buvo paskelbtas Europos Sąjungos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1100/2007, įpareigojantis visas šalis nares, patenkančioms į natūralų europinio upinio ungurio paplitimo arealą, parengti nacionalinius ungurių išteklių valdymo planus. Lietuvos ungurių valdymo planas Europos Komisijoje buvo patvirtintas 2009 m. Pagrindinis šio plano tikslas – atstatyti sidabrinių ungurių, išmigruojančių į jūrą, gausumą iki 40 %, apskaičiuojant šį kiekį atsižvelgiant į išteklių dydį kai pastarieji buvo geroje būklėje (pasirinktu laikotarpiu iki 1980 m.) ir nesant žmogaus poveikio (žvejybos ir mirtingumo dėl hidroelektrinių). Reglamentas taip pat įpareigoja vykdyti tolesnę populiacijos būklės stebėseną.
Viena iš pagrindinių priemonių, numatytų šiems tikslams pasiekti, tiek Lietuvoje, tiek ir kai kuriose kitose šalyse, yra vandens telkinių įžuvinimas unguriais iš kitų arealo dalių (pvz. Jungtinė Karalystė, Prancūzija). Vandens telkinių įžuvinimai unguriais pradėtas vykdyt 2011 metais ir iš viso įžuvinti virš 160 skirtingų vandens telkinių į juos suleidžiant virš 14,5 mln. ungurių jauniklių. Atsižvelgiant į atliktų darbų mastą ir pobūdį, galima teigti, jog tai yra geriausiai atlikti įžuvinimo darbai nuo ungurių įžuvinimo pradžios Lietuvos teritorijoje (nuo 1956 m.), kadangi ungurių jaunikliai įžuvinti labai nedideliu tankiu (100 vnt./ha), į didelį vandens telkinių kiekį, parenkant vandens telkinius pasroviui nuo hidroelektrinių, t.y., kad unguriai nežūtų elektrinių turbinose kai jau migruos neršti į Sargaso jūrą Atlanto vandenyne.
Nepaisant gerai suplanuotų ir atliktų įžuvinimo darbų, didžiausi įžuvinimo rezultatai stebimi tik praėjus maždaug 15 metų, taigi ženklesnio išmigruojančių ungurių kiekio didėjimo galima tikėtis nuo apytiksliai 2025 metų. Pastaraisiais metais buvo stebimas santykinai mažas išmigruojančių neršti ungurių kiekis ir tai nulėmė mažas praeityje vykdytų įžuvinimo darbų intensyvumas.
Rengiant Lietuvos ungurių valdymo planą buvo apskaičiuota 87 t sidabrinių ungurių produkcija, esant gerai išteklių būklei (1954-1978) ir nesant antropogeninio poveikio. Skaičiavimas darytas tik Kuršių marių čia natūraliai atmigruojančios ungurių populiacijos pagrindu, kadangi praeityje laimikiai ir ištekliai kituose vidaus vandenyse buvo labai nedideli, dabar ir seniau gaudomi įžuvinti unguriai, o Baltijos jūros priekrantėje ungurių ištekliams poveikis praeityje buvo ir dabar yra itin menkas (dabar tiek mėgėjiška, tiek specializuota verslinė žvejyba draudžiama). Pagal šiuos skaičiavimus, Lietuvos plane siektina išplaukiančių iš Lietuvos vandenų neršti ungurių biomasė turėtų siekti bent 35 t ungurių kasmet.
Gamtos tyrimų centro mokslininkų atliktų ungurių valdymo plano vertinimo ir skaičiavimų rezultatai taikant ungurių populiacinį modelį rodo, jog migruojančių ungurių produkcija 2023 metais siekė 7,4 tonos, o per visą plano vykdymo laikotarpį (2011-2023 m.) vidutiniškai 16,7 tonos kasmet. Jei įžuvinimo darbai ir toliau Lietuvoje vyks tokiu pačiu intensyvumu (vidutiniškai 1,1 mln. ungurių kasmet) kaip ir 2011-2023 metų laikotarpiu, prognozuojamas vidutinės metinės migruojančių ungurių produkcijos didėjimas iki apytiksliai 165 tonų 2030-2040 metų laikotarpiu. Tuo tarpu, atsižvelgiant į žinomus įvairius ungurių mirtingumą lemiančius veiksnius (žvejyba ir hidroenergetika), apskaičiuota iš Lietuvos išmigruojančių neršti ungurių biomasė 2023 metais buvo 3,2 tonos (per visą plano vykdymo laikotarpį (2011-2023 m.) vidutiniškai 9,5 tonos kasmet). 2023 metais suminis žvejybinis mirtingumas buvo 65 % (per visą UVP vykdymo laikotarpį (2011-2023 m.) vidutiniškai siekė 54 % kasmet), tuo tarpu hidroenergetikos sukeliamas suminis mirtingumas yra ženkliai mažesnis – 2023 metais tesiekė 1,4 %, per visą UVP vykdymo laikotarpį (2011-2023 m.) vidutiniškai 5,4 % kasmet. 2023 metais apskaičiuotas suminis mirtingumas siekė 66 %, o per visą UVP vykdymo laikotarpį (2011-2023 m.) vidutiniškai siekė 60 %. Kaip minėta, ateityje prognozuojamas sidabrinių ungurių produkcijos biomasės didėjimas, tačiau faktinė išmigruojančių ungurių biomasė tiesiogiai priklausys nuo įžuvinimo darbų intensyvumo bei antropogeninių poveikių stiprumo. Reikia atkreipti dėmesį, jog nuo 2026 m. migruojančių ungurių verslinė žvejyba Lietuvos upėse nebevyks, ežeruose jau nevyksta maždaug dešimtmetį, o Kuršių mariose nuo šių metų bus draudžiama pusę metų (nuo rugsėjo 15 d.). Ateityje siekiant patikslinti neršti išmigruojančių ungurių apskaičiavimų rezultatus, reikalinga atlikti šiuo metu nevertinamų antropogeninio mirtingumo veiksnių (brakonieriavimo ir mėgėjiškos žvejybos) poveikio analizę.
Atsižvelgiant į šio vertinimo rezultatus, sukauptą patirtį, įvertinus sėkmes ir nesėkmes, Lietuva artimiausiu metu planuoja Europos komisijai pateikti atnaujintą nacionalinį ungurių valdymo planą.