Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pristato naują leidinį – „Pirčiupių tragedija“

Pirmą kartą visuomenei ši knyga buvo pristatyta 2024 m. birželio 6 d. vykusios konferencijos, skirtos paminėti Pirčiupių kaimo tragedijos 80-etį, metu. Ją susirinkusiems pristatė vienas iš autorių ir sudarytojų – LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas.

„Nuo Pirčiupių tragedijos praėjo 80 metų. Tai neatsiejama mūsų istorinės atminties dalis. Tikimės, kad šis leidinys taip pat prisidės prie jos puoselėjimo“, – sakė LGGRTC atstovas R. Narvydas.

Knygos „Pirčiupių tragedija“ autoriai ir sudarytojai: dr. Arūnas Bubnys, Rytas Narvydas, Andrius Tumavičius.

Apie knygą „Pirčiupių tragedija“

Gatvinis Pirčiupių kaimas kūrėsi šalia karališko dvarelio, prie seno, dabar jau išnykusio trakto Vilnius–Merkinė–Gardinas–Krokuva. Vietovės pavadinimas dokumentuose minimas nuo XVI a. Kaimas išsidėstęs tarp miškų, vakaruose – Dargužių miškas, pietuose – Pirčiupių, šiaurėje – Pamerkių, Rūdninkų giria – rytuose. Iš pradžių jo gyventojai buvo vienos Rūdninkų girios eiguvos sargai. Taigi nuo senovės miškas ir darbas miške užtikrindavo pirčiupiečiams pragyvenimą.

Rytinė kaimo dalis vadinama Senaisiais Pirčiupiais, o vakarinė – Naujaisiais.

Kaimas priklausė Valkininkų parapijai, o administraciniu atžvilgiu iki XVIII a. pabaigos – Rūdninkų kaimui, vėliau – Valkininkų seniūnijai. 1920 m. – 1939 m. laikotarpiu buvo Lenkijos valstybės sudėtyje. Pirčiupiuose nuo 1929 m. veikė lietuvių Šv. Kazimiero draugijos skyrius, 1932–1937 m. – „Ryto“ draugijos išlaikoma pradžios mokykla.

  Regis, šimtmečiais vietinių dzūkų gyvenimas slinko ramia vaga, žmonės dirbo kasdienius darbus, šventė šventes, gimdė ir augino vaikus. Tačiau Antrasis pasaulinis karas pirčiupiečiams atnešė skaudų sukrėtimą. Vokiečių kareiviai išžudė Naujųjų Pirčiupių gyventojus nesigalėdami nei mažamečių vaikų, nei moterų, nei senolių, sudegino jų sodybų trobesius. Smarkiai nukentėjo kelios giminės.

  Vokiečių okupuotoje Lietuvoje sovietai kaip įmanydami organizavo ir plėtojo antivokišką partizaninę veiklą: siuntė diversantus, suburdavo nacių persekiojimus asmenis ir pabėgusius iš nelaisvės raudonarmiečius, viliojo į savo gretas vietinius gyventojus. Rūdninkų girioje susiformavo prosovietinių partizanų telkinys. Iš pradžių jie mažai tepasireikšdavo, bet nuo 1943 m. vasaros vis labiau aktyvėjo. Tai lėmė sėkmingi Raudonosios armijos puolamieji veiksmai, kuriuos stipriai paremdavo diversijos priešininko užnugaryje ir komunikacijose. Vokiečiai patirdavo nuostolių, be to, buvo verčiami atitraukti dalį pajėgų kovai prieš partizanus. Tam jie naudojo specialiai parengtas karines-policines formuotes. Jos kontroliavo savo užnugario teritoriją, kovėsi su joje veikusiais priešininko ginkluotais būriais. Bet ginkluota jėga buvo naudojama ne tik prieš juos.

 Antrojo pasaulinio karo eigoje nacistinė Vokietija nesilaikė 1899 m. ir 1907 m. Hagos konvencijos nuostatų dėl sausumos karo įstatymų,  draudžiančių atakas prieš nekarinius objektus ir kolektyvines represijas taikiems gyventojams. Vis dėlto naciai manė, kad tokios priemonės yra veiksmingos kovojant su partizanais. Po sovietų partizanų grupės įvykdyto vokiečių karinės vilkstinės apšaudymo netoli diversijos vietos buvę Pirčiupiai 1944 m. birželio 3 d. tapo tokių represijų objektu.

  Šis leidinys skirtas Naujųjų Pirčiupių tragedijai. Publikuojamų straipsnių autoriai siekė plačiau atskleisti ją lėmusius įvykius ir aplinkybes. Viename straipsnyje dėstoma apie vokiečių SS ir policijos 16-ąjį pulką, kurio kareiviai vykdė pirčiupiečių egzekuciją, degino kaimą bei grobė jų turtą. Aptariamas pulko atsiradimas, raida, veiksmai okupuotose žemėse, Rytų fronte ir jo užnugaryje. Kitame straipsnyje aptariama Rūdninkų girios sovietų partizanų, kurių veiksmai išprovokavo nekaltų žmonių žudynes, būrių susiformavimas, jų veiksmai bei efektyvumas. Reikia atkreipti dėmesį į straipsnio teiginį, kad keršto akcija, nunešusi pirčiupiečių gyvybes, vokiečiams nedavė teigiamų rezultatų: sovietų išpuoliams ji nepadarė jokios įtakos.

      Trečiame straipsnyje pasakojama apie įvykusias žudynes, pateikiama kraupi aukų statistika, paminėti žuvusiųjų vardai.

       Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Naujieji Pirčiupiai pamažu atsikūrė, juose vėl apsigyveno žmonės. Okupuotoje Lietuvoje šeimininkavo marionetinė sovietinė valdžia. Pirčiupius ji padarė savo ideologiniu atributu, skyrė jiems daug dėmesio, plačiai išgarsino, rengdavo juose pompastiškus minėjimus. Bet kas pasakytų, ką kasmet birželio 3 d. šventiniame šurmuly, plazdant raudonoms vėliavoms, marširuojant pionieriams galvojo ir jautė žuvusiųjų artimieji?.. Turbūt būtų teisinga teigti, kad jų atsakas į valdžios iniciatyvas slypėjo žudynių aukų kapavietėje iškilusiuose kryžiuose, kurių dešimtmečiais nedrįso paliesti joks ateistinis funkcionierius

 Taip ir gyventa: tylus žmonių skausmas šalia patetiškų sovietinių deklamacijų...

Daugiau kaip tris dešimtmečius Lietuva –  vėl laisva ir savarankiška valstybė. Tenka pripažinti, kad atkūrus Nepriklausomybę gan ilgą laiką 1944 m. birželio 3 d. žudynių aukos buvo primirštos. Tam turėjo įtakos jas gaubę sovietmečio ideologemų šešėliai. Bet pastaraisiais metais jie pastebimai nyksta, pastebimas dėmesys šiai temai.